K. Glavecką į paskutinę kelionę palydėjo šeima, politikos bendražygiai ir kolegos. Laidotuvėse skambėjo atsisveikinimo žodžiai, juos perskaitė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė–Nielsen, kalbėjo Eugenijus Gentvilas.
„Meile mano, aš su tavim“
Turbūt labiausiai visiems įstrigo itin jautrūs K. Glavecko žmonos Rūtos Rutkelytės žodžiai.
„Leiskite padėkoti visiems, kurie mus palaikė šią sunkią valandą, kurie pareiškė užuojautą, kurie lydėjo Kęstutį į paskutinę kelionę, kurie pagelbėjo sunkiomis minutėmis, kurie pasakė jam gerą žodį.
Per tuos du mėnesius mes jau išverkėme savo akis. Aš norėčiau pasakyti tik tai keletą žodžių, tokių žodžių, kuriuos mėgdavo pats Kęstutis kartoti, kai man būdavo liūdna arba negerai.
Jis man sakydavo: „Meile mano, aš su tavim“. Tai aš noriu, Kęstuti, tau tuos žodžius aidu atkartoti: „Meile mano, aš su tavim“, – teigė žmona.
Itin jautrūs bičiulio žodžiai, kurie sugraudino aplinkinius
Kapinėse taip pat skambėjo artimo K. Glavecko bičiulio, kaimyno Rimo Busilo žodžiai, kurie privertė susigraudinti visus susirinkusius į laidotuves.
„Balandžio 30-toji buvo ta diena, kada mes tave, Kęstuti, sveikindavome su gimtadieniu. Sakydavome tostus, palinkėjimus, pasakydavau savo tostą ir aš.
Žinojau, nemėgai pagyrų, nemėgai liaupsių. Todėl stengdavausi kalbėti šmaikščiai, su jumoru, kurį tu mėgai, vertinai. Tik negalėjau pagalvoti, kad vieną dieną šis balandžio 30-osios tostas taps atsisveikinimo kalba“, – kalbą pradėjo R. Busilas.
„Pamenu vieną iš kovo pabaigos vakarų, su žmona Jūrate išėjome pasivaikščioti. Kieme sutikome tave, buvome kaimynai. Tu ką tik buvai grįžęs iš pasivaikščiojimo, tačiau panorai prisidėti prie mūsų. Vaikščiojome ilgai, kalbėjomės, džiaugeisi artėjančiu pavasariu, jaukiomis Žvėryno gatvelėmis: „Gal jau eikim namo, Kęstuti?“.
Prašei dar pabūti. Sugrįžom, buvai puikios nuotaikos. Susitarėme susitikti kitą dieną, vėl maloniai pasivaikščioti.
Panašiu laiku išėję į kiemą tavęs nesutikome, žmona susirūpino: „Gal Kęstučiui kas negerai?“. Aš žvilgtelėjau į tavo butą langą ir nuraminau: „Viskas gerai, pasivaikščiojo anksčiau, dabar yra namuose“.
Sugrįžome iš pasivaikščiojimo, skambutis, du žodžiai, kuriuos aš minėsiu visą gyvenimą: „Rimai, padėk“. Nepamenu, kaip atsidūriau prie durų. Tos keliolika minučių, kurias mes praleidome laukdami greitosios pagalbos, pasirodė kaip tikra amžinybė. Palydėjome tave į Santaros klinikas. Į kelionę, iš kurios tu negrįžai.
Interneto portalai lūžta nuo žinių apie tave, apie tavo gyvenimą, koks tu buvai, ką tu nuveikei. Lietuva pagaliau pradėjo suprasti, kokie žmonės išeina. Apsidairykime aplink, kiek tokių dar liko, kiek yra tokių, ar pasakėme jiems ačiū? Ar spėsime pasakyti?
O tau, Kęstuti, ačiū, kad būdamas didis valstybės vyras mokėjai būti nuostabiu draugu. Ir tegul šita atsisveikinimo kalba būna tostas tau. Gaila, kad tai paskutinis tostas. Ilsėkis ramybėje“, – kalbėjo K. Glavecko bičiulis R. Busilas.
V. Čmilytė-Nielsen: laikui bėgant suprasime, koks svarbus mums Kęstutis Glaveckas
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen išreiškė užuojautą artimiesiems.
„Bendraujant su Kęstučiu, jo pasididžiavimas ir meilė jums buvo labai akivaizdūs. Kęstučiui buvo labai svarbi valstybė, kaip efektyvus instrumentas suteikiantis kiekvienam žmogui galimybes pasireikšti.
Jam buvo labai svarbi Lietuva, kuriai atiduota tiek jėgų ir sveikatos. O mes laikui bėgant tik dar geriau suprasime, koks svarbus mums Kęstutis Glaveckas“, – teigė V. Čmilytė-Nielsen.
„Kalbėsiu apie laisvą žmogų, Kęstutį Glavecką“, – pradėjo Eugenijus Gentvilas.
Pasak jo, profesorius K. Glaveckas gimė ir dirbo Vilniuje, ir nors ne kiekvienas rado savyje jėgų ištrūkti iš puvėsiais atsiduodančios sovietinės realybės, bet K. Glaveckas sugebėjo tapti laisvu žmogumi, kai žmogaus laisvė buvo didžiausia sovietinės sistemos priešė.
„Komunistinis Vilniaus Baziliskas žudė savo žvilgsniu visas laisvės apraiškas. Pažinojusieji Kęstutį Glavecką teigia, kad jam pavyko įveikti Vilniaus Baziliską dar jaunystėje“, – prisiminė E. Gentvilas.
Galvodamas apie bičiulį Kęstutį Glavecką E. Gentvilas sako, kad atpažįsta jo pasaulį tokį, kokį aprašė jo bendraamžis rašytojas Ričardas Gavelis, kai buvo būtina susikurti erdvę, kur galima būtų linksmai ir su ironija perskaityti visus valdžios transliuojamus pranešimus.
Pasak jo, romanas „Vilniaus Džiazas“ gimė aprašant būtent tokias asmenybes, kaip K. Glaveckas. Ne be reikalo, pasak E. Gentvilo, apie K. Glavecką buvo juokaujama, kad jis išrado ekonomiką ir savo požiūrį gynė kasdien ir be atvangos. Anot E. Gentvilo, jei tarp signatarų nebūtų buvę K. Glavecko, tai būtų neatlygintina klaida. Laimė, jis buvo tarp signatarų ir Lietuvos atkūrėjų.
Pasak jo, K. Glaveckas su kolegomis net Sausio 13 d. naktį kalbėjo apie tai, kiek liktų našlaičių, jei išgyventų ne visi. Vis tik, pasak E. Gentvilo, K. Glaveckas liko su kolegomis ir iki galo liko pačiu savimi, nes jam buvo svarbūs moraliniai imperatyvai „reikia“ ir „privalau“.
„Atsisveikiname su šiuo laisvu žmogumi, laisvės pranašu ir laisvės šaukliu. Užuojauta šeimai, artimiesiems, pažinojusiems signatarą Kęstutį Glavecką. O šiandien dangus virš Lietuvos platus, platus ir nuo šiol, Kęstuti, visas jis tavo. Ilsėkis ramybėje“, – graudindamasis kalbėjo E. Gentvilas.
K. Glaveckas mirė penktadienį ligoninėje. Kolegos po mirties pranešė, kad jam prieš tris savaites buvo atlikta širdies operacija.
Problemų su širdimi politikais turėjo ir anksčiau. Dar 2009 metų vasarą visą Lietuvą apskriejo žinia, kad Aliaskoje (JAV) atostogavusį Seimo narį K. Glavecką ištiko širdies priepuolis.
Ankoridžo ligoninėje jam buvo skubiai atlikta širdies šuntavimo operacija ir implantuotas širdies stimuliatorius. Jis šioje ligoninėje buvo ir gydomas.
Po metų, 2010-ųjų gruodžio viduryje K. Glaveckas vėl pateko į ligoninę. Seime svarstant kitų metų biudžetą politikas pasijuto blogai. Politikui pavyko atsitiesti ir jis vėl sugrįžo į darbus.
Paliko ryškų įspaudą Lietuvos politiniame ir ekonominiame gyvenime
K. Glaveckas gimė 1949 m. balandžio 30 dieną Vilniuje. Ten jis 1967 m. baigė Vilniaus Antano Vienuolio vidurinę mokyklą, o 1972 m. baigė Vilniaus universitetą. Tais pačiais metais K. Glaveckas pradėjo dėstyti Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete, kur išdirbo iki 2000-ųjų.
1976 m. K. Glaveckas apgynė ekonomikos mokslų kandidato laipsnį. 1987 m. Talino universitete apgynė habilitacinį darbą, už kurį jam suteiktas habilituoto ekonomikos mokslų daktaro laipsnis, 1989 m. jam suteiktas profesoriaus vardas.
1992–1996 m. Lietuvos ir užsienio kompanijų konsultantas. Kartu su kitais įkūrė Lietuvos laisvosios rinkos institutą, 1992–1998 m. buvo šio instituto tarybos pirmininkas. 1993–1996 m. Nacionalinės vertybinių popierių biržos tarybos pirmininkas.
Politikoje K. Glaveckas sukosi daug metų. 1989–1990 m. jis ėjo Lietuvos komunistų partijos Centrinio komiteto ekonomikos ir socialinių klausimų skyriaus vedėjo pareigas, buvo CK sekretorius. 1990–1992 m. jis išrinktas Aukščiausios Tarybos–Atkuriamojo Seimo deputatu, o nuo 1996 m. nuolat išrenkamas Seimo nariu.
1998–2000 m. K. Glaveckas buvo Lietuvos centro sąjungos (LCS) pirmininko pavaduotojas, 2000 m. sąjungos pirmininkas. 2002 m. kaip LCS kandidatas nesėkmingai dalyvavo Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose (surinko 0,52 proc. rinkėjų balsų). 2003 m. išrinktas Kauno miesto savivaldybės tarybos nariu.
2003 m. gegužės 31 d. išrinktas Liberalų ir centro sąjungos pirmininko pirmuoju pavaduotoju. 2005 m. pašalintas iš Liberalų ir centro sąjungos. 2008 m. įstojo į politinę partiją Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis, kurioje išbuvo iki gyvenimo pabaigos.
Tiesa, 2020 m. lapkritį K. Glaveckas paliko Liberalų sąjūdžio frakciją, vėliau – ir partiją.
K. Glaveckas 2000 m. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2004 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.
Buvo dukart vedęs. Pirmoji žmona – Aušra Glaveckienė, antroji – Rūta Rutkelytė. Susilaukė dviejų dukrų – Ramunės ir Živilės.
