Net vėlesnės iš rastųjų „mikrofosilijų“ yra „maždaug 300 mln. metų senesnės“ nei žinotos iki šiol, sakė atradimo autorius, Londono universiteto koledžo profesorius Dominicas Papineau.
Faktas, kad gyvybė atsirado tuojau po Žemės susiformavimo, leidžia kelti prielaidą, kad ji taip pat galėjo atsirasti vandens turinčiuose pasauliuose už mūsų Saulės sistemos ribų, atitinkamu jų formavimosi etapu, nurodo mokslininkai.
„Jeigu gyvybė Žemėje atsirado taip greitai, ar galėtume tikėtis, kad tai yra paprastas procesas, galėjęs prasidėti ir kitose planetose?“, – klausė pagrindinis straipsnio autorius Matthew Doddas, Londono nanotechnologijų centro doktorantas.
Žemės ir Marso paviršiuje skysto vandens atsirado tuo pačiu metu, pažymėjo jis.
„Galėtume tikėtis rasti buvusios gyvybės Marse, (egzistavusios) prieš 4 mlrd. metų, įrodymų“, – sakė M.Doddas.
Tačiau jis pridūrė, jog gali būti ir taip, kad Žemė buvo „tiesiog ypatingas atvejis“.
Mažytės atrastosios fosilijos – raudoni vamzdeliai ir siūleliai, perpus plonesni už žmogaus plauką ir iki pusės milimetro ilgio – yra suformuotos vandenyne gyvenusių bakterijų, kurios maitinosi geležimi.
Šios fosilijos baltų, į gėles panašių kvarco darinių viduje buvo rastos tokiose vietose, kur kažkada vandenyno dugne, dažnai – dideliame gylyje, tryško karštosios versmės.
Tokių geležies turtingų hidroterminių sistemų esama ir dabar; jose gyvena bakterijos, kurios gali būti panašios į M.Doddo ir jo kolegų atrastąsias.
Atradimo vieta Nuvuagituko juosta (Nuvvuagittuq Supracrustal Belt) Kvebeke, kur nuosėdinės uolienos yra vienos seniausių pasaulyje.
Tvirti gyvybės įrodymai
Šios uolienos susiformavo prieš 3,77-4,29 mlrd. metų ir galėjo būti pirmųjų planetos gyvybės formų buveinė.
Vis dar nežinoma, kada ir kur Žemėje atsirado gyvybė, bet hidroterminės versmės giliai jūros dugne laikomos geromis kandidatėmis į mūsų planetos gyvybės lopšius.
Žemės amžius, kaip manoma, yra maždaug 4,57 mlrd. metų.
Ankstesniais pranešimais apie itin senas fosilijas mokslininkai abejojo; buvo klausiama, ar tai negalėtų būti kažkokie natūralūs mineraliniai dariniai.
„Tarp didžiųjų klausimų, kalbant apie ankstyvosios gyvybės studijas, yra (klausimas), ar šiose uolienose randama organinė anglis tikrai yra biologinės kilmės“, – paaiškino M.Doddas.
Mokslininkai tai tikrino keliais metodais, tarp jų – lazerinio skenavimo technologija.
Pasak jų, apatito ir karbonito buvimas yra tvirtas gyvybės įrodymas.
Dar daugiau, į gėles panašių kvarco struktūrų, tokių, kokių viduje buvo minėti vamzdeliai ir siūleliai, dažnai yra randama jaunesnėse uolienose su gelžbakterių pėdsakais.
Taip pat buvo ištirta – ir atmesta – galimybė, kad šios mikrofosilijos susidarė veikiant temperatūros ir slėgio pokyčiams, formuojantis nuosėdoms.
Naujai atrastos fosilijos papildo neseniai Grenlandijoje padarytą atradimą – 3,7 mln. metų senumo geologines struktūras stromatolitus.
Stromatolitai nėra fosilijos siaurąja prasme, bet juos suformuoja mikrobų kolonijos saulės apšviečiamuose paviršiniuose jūrų vandenyse.
Anksčiau seniausiomis laikytos mikrofosilijos buvo rastos Vakarų Australijoje, jų amžius – 3,46 mlrd. metų, tačiau kai kurie mokslininkai sako, kad jų kilmė nėra biologinė.
Prie naujojo tyrimo prisidėjo ir kelios kitos institucijos, tarp jų – Norvegijos geologijos tarnyba, JAV Geologijos tarnyba ir Otavos universitetas.
