Psichologė, Psichoterapeutė Genovaitė Petronienė sako, kad sėkmingam pasirinkimui gali sutrukdyti tiek įvairūs jaunuolio psichologiniai aspektai, tiek santykiai su tėvais bei pačių tėvų supratimas apie karjerą, profesiją, gyvenimą.
Vieni nori bėgti, kiti protestuoti
„Yra žmonės, kurie turi aiškų polinkį. Matosi, kad žmogus linkęs į menus, ar mokslą tyrinėjimą, labiau mėgsta stebėti, o ne bendrauti ir panašiai. Yra bendrautojų tipas – tinkamas vadybininko, administratoriaus profesijoms. Būna aiškūs lyderiai arba vykdytojai. Vieni žmonės patiria stresą prisiimdami atsakomybė, kiti – paklusdami. Dar vienas tipas žmonių – realistai, kuriems reikia realių dalykų, kuriems svetimi skaičiai, popieriai“, - kalbėjo psichologė.
Pasak jos, dažniausia problema renkantis profesiją yra lengvabūdiškumas, kai stojama ten, kur stoja draugas, kur populiaresnis universitetas arba į specialybę, prie kurios nėra net prisilietęs. Kitas dažnai pasitaikančios problemos – savęs nuvertinimas ir abejingumas. Rigidiškumas, kuris pasireiškia užstrigimu ties pirmu ir vieninteliu pasirinkimu, pasak psichologės, dažnai užkerta kelią pasirinkti kitą, geresnę, labiau tinkamą profesiją.
Profesiją pasirinkti taip pat sunku mokiniams, kurie nesutaria su tėvais arba mokytojais. „Tokie jaunuoliai tarsi prieštaraudami pasirenka visiškai priešingą specialybę nei siūlo tėvai ar mokytojai, tai tarsi protestas. Pasitaiko, kad vėliau tokie mokiniai sėkmingai grįžta į tą specialybė, kurią siūlė tėvai.
Kitas psichologinis momentas, apribojantis pasirinkimus – noras studijuoti užsienyje. „Kur vaikas gali pabėgti iš provincijos – į Vilnių arba Kauną. Kur pabėgti žmogui iš Vilniaus – tik į Angliją ar Vokietiją. Tokių moksleivių motyvas dažniausiai būna labai paprastas – negyventi su tėvais. Blogiausia, kad dažnai bėgama į antrarūšius universitetus ir koledžus. Be to, jie praranda ryšius čia, todėl užsienyje baigę net geriausią universitetą yra niekam čia neįdomūs. Ir viskas tik tam, kad susikurtų sau emocinį komfortą, bėgdami nuo blogos situacijos šeimoje“, - sakė G. Petronienė.
Pasak jos, tėvai galėtų tai suprasti, išnuomoti kambarį ar panašiai, kad vaikas įgytų teisingą specialybę, o ne spręstų psichologines problemas.
Psichologė rekomenduoja prieš renkantis sritį, ne tik peržiūrėti studijų programą, bet ir susitikti bei pabendrauti su jau ją studijuojančiais, baigusiais. „Labai geras indikatorius – jei atėjai ir pamatei, kad visi žmonės kitokie nei tu, reiškia tos specialybės rinktis nereikia. Teisininkai, mokslininkai, psichologai, menininkai yra skirtingi, skirtinga nuotaika, atmosfera, suvokimas. Net jei ta specialybė ir tiktų, toks žmogus visada būtų balta varna ir blogai jaustųsi“, - sakė G. Petronienė, kuriai teko matyti nemažai studentų, kurie įstoję į teisę, ekonomiką ar politologiją pasijunta esą tarp karjeristų ir nors intelektiniai sugebėjimai yra pakankami, bendra atmosfera dažnai priveda prie depresijos ar specialybės keitimo.
Tėvų pagalba būtina
Pasak psichologės, vaikui susivokti labiau turėtų padėti tėvai. „Tačiau tėvai turi suprasti, kad tai ne jie renkasi specialybę sau, o vaikai. Tėvai dažnai identifikuojasi su savo vaikais ir jiems prireikia prestižinių specialybių, o ne vaikams – jie stumia, gąsdina, tikrina, taip priversdami vaiką iš viso pasimesti“, - sakė G. Petronienė. Anot jos, tėvai su vaikais turėtų svarstyti – koks vaiko charakteris, kam jis gabus, ką mėgsta, kaip jaučiasi, ko trokšta, o ne grūsti savo.
Kitas kraštutinumas yra palikti vaiką visiškai be priežiūros, pagalbos ir palikti apsispręsti, pasirinkti pačiam. Pasak specialistės, abiturientai šiais laikais dažnai yra dar emociškai nesubrendę, todėl jiems sunku priimti teisingą sprendimą. „Psichologų duomenimis, šiais laikais psichologinė paauglystė tęsiasi kur kas ilgiau ir baigiasi tik apie 20-us metus. Per daug informacijos, sunku apsispręsti. Jeigu anksčiau buvo normalu 20-ies kurti šeimas, tai dabar tai yra visiškai nenormalu“, - sakė G. Petronienė.
Šiais laikais paplitęs reiškinys, kai specialybė keičiama, ir ne vieną kartą. Taip pat vis dažniau pasitaiko, kad abiturientai nusprendžia metu padirbti, studijas atidedant. Pasak psichologės, tai labai geras sprendimas, kuris išmoko planuoti asmeninius finansus, padeda apsispręsti, ko nori iš gyvenimo, tačiau toks pasirinkimas tina tik pakankamai emociškai subrendusiems žmonėms.
„Labai geras dalykas padirbti mokyklos metais – tai puikus būdas tėvams parodyti savo vaikams, kokio darbo jei nenorės dirbti ateityje“, - kalbėjo G. Petronienė.
Menininkas irgi gali būti ekonomistu
Tėvai dažnai išlaiko studentus – tris keturis metus po studijų baigimo. Pasak G. Petronienės, taip tėvai elgiasi iš baimės, kad vaikai nueis blogais keliais. Taip pat, taip tėvai tarsi nusiperka gerus santykius su vaikais, kurie gaudami paramą būna paklusnesni, grįžta per šventes, labiau atsižvelgia į patarimus. Kad taip nenutiktų, elgtis su pinigais vaiką reikia išmokyti dar mokykloje.
Psichologė sako, kad teisingai pasirinkti specialybę gali sutrukdyti ir netinkamas mokytojas – net tam tikram dalykui gabus vaikas gali nerinkti tokios specialybės vien dėl nepatinkančio mokytojo.
Taip pat specialybės pasirinkimą gali nulemti ir asmenybės tipas – depresiškos, pedantiškos asmenybės renkasi tam tikras sritis.
Psichologė sako, kad menininkas, pasirinkęs ekonomikos ar mokslo sritį, gali tapti net sėkmingesniu nei besidomintis viena kryptimi. „Žmogus, turintis ne vieno tipo sugebėjimų dažniausiai yra žymiai sėkmingesnis, nes suderinęs kelias skirtingas sritis, jis yra žymiai produktyvesnis“, - sakė G. Petronienė.
