G. Adamonytė Mykolo Romerio universitete studijavo socialinį darbą, Vilniaus universitete žurnalistiką, praleido metus Laplandijos universitete, Suomijoje, ir dabar studijuoja magistrantūroje Florencijos universitete, Italijoje.
Pašnekovė pasakoja, kad Florencijos universitete niekada nežinai, kokią staigmeną atneš nauja diena, todėl atsipalaiduoji ir tiesiog juokiesi. Ji tikina, kad „nepaisant visų kuriozų, absoliučiai nesigailiu, kad pasirinkau studijas Italijoje".
Lietuvos tvarka ir Italijos absurdo teatras
„Pamenu, kai teko kovoti dėl vieno dalyko egzamino medžiagos anglų kalba. Dėstytoja vis žadėjo atsiųsti, praleidau vieną egzamino datą, paskui kitą. Vis dar žadėjo atsiųsti. Tačiau taip niekada ir neatsiuntė. Apskritai, komunikacija elektroniniu paštu su italų dėstytojais praktiškai neįmanoma. Labai gerai, kai bent po mėnesio atrašo, bet gali būti, kad tai neįvyks niekada.
Būna įdomu ir tada, kai baigiamojo darbo vadovė pirmam susitikimui randa laiko tik po penkių mėnesių. O toks susitikimas būtinas, nes tik darbo vadovas gali duoti gaires kaip rašyti – bendros nuostatos čia neegzistuoja. Kai taurei persipildžius nueini pas studijų direktorę, tegauni atsakymą: „Na, žinai, bet su geriausiais dėstytojais visada taip”. Kas belieka? Tik nusišypsai ir pamąstai, kad mūsų civilizuotoje Lietuvoje taip niekada nenutiktų".
Gintarė sako, kad studijų pradžioje nebuvo lengva, nes merginos požiūris į mokslą ir jo kokybę bei lūkesčiai buvo visai kitokie. Pripratus prie tvarkos Lietuvoje – Italijos mokslo sistema stebina, tačiau mergina tikina, kad tokia patirtimi džiaugiasi.
„Visų pirma, turiu su kuo lyginti, nes pamačiau, kaip gali būti Florencijoje ir kaip niekada nenutiktų Lietuvoje. Visų antra, susirinkau aibę pavyzdžių, kaip niekada gyvenime nereikėtų elgtis norint pasiekti gražių rezultatų. Visų trečia, vien gyvenimas Florencijoje – pasaulio Renesanso lopšyje – žodžiais nenusakoma patirtis, kurios nenorėčiau keisti į jokią kitą.
Tai praktinis gyvenimo universitetas, kuriame kiekviena gatvelė, kiekviena siena, kiekvienas meno kūrinys suteikia tau amžius menančias žinias".
Paskaitos anglų kalba – dėstytojai kalba itališkai
„Įspūdingai atrodo, kai per penkiasdešimt perkopusi dėstytoja garsiai pasipasakoja: „Na, mano anglų kalbos žinios yra konferencinio lygio. Ir iš tikrųjų žaviuosi kolege, kuri jums sugebėjo išdėstyti teisinius dalykus anglų kalba. Deja, mano žinios yra prastesnės, tad vietoj anglų kalbos paskaitas skaitysiu itališkai”. Studentai džiaugiasi, nes didžiosios daugumos pačių anglų kalbos lygis yra tikrai ne geresnis.
Beje, anglų kalba – labai įdomus aspektas, nes norint įstoti į šią specialybę reikėjo pristatyti kalbos mokėjimą patvirtinantį dokumentą. Tačiau visiškai neperlenkiu sakydama, kad didžioji dalis mano kurso studentų angliškai supranta vos vos. Lyg ir nebūtų dėl ko priekaištauti, nes itališkai susikalbu puikiai, o paskaitos italų kalba turimas žinias tik sutvirtintų, tačiau juk ne tame esmė. Čia tiesiog paprasčiausios tvarkos klausimas – jei numatyta angliškai, vadinasi, ir turi būti angliškai. Nenuostabu, kad ir egzaminai laikomi anglų kalba su jos nesuprantančiais dėstytojais".
Egzaminas žodžiu anglų kalba – dėstytojai angliškai nesupranta
„Taigi, būna ir taip: užduoda tau klausimą itališkai, atsakai angliškai, tada kalbėdama pasitikslini tam tikrą aspektą ir lauki dėstytojo atsakymo. O jis tik žiūri į tave, mirksi akimis, šypsosi, ir supranti, kad ne tik kad nesuprato, jog uždavei jam klausimą, bet ir išvis veikiausiai nesuprato apie ką buvo kalbama. Paskui tau parašo įvertinimą", – absurdiškas situacijas prisimena Gintarė.
Kiti kuriozai laukia norint patekti pas dėstytoją per jo budėjimo laiką.
„Pavyzdžiui, ant universiteto skelbimų lentų vis dar galima rasti 2005 metų dėstytojų budėjimo grafikus šventiniu periodu. Dar labai įdomus dalykas – jei iškilus dilemai gaunamas atsakymas „Jokių problemų, viskas bus gerai, išspręsim”, – tai reiškia, kad iš tikrųjų tas žmogus neįsivaizduoja problemos sprendimo ir pagalbos iš jo nesulauksi. Universitete teko dažnai išgirsti tokių atsakymų, kurių baigtis buvo aiški, nes sprendimo tiesiog nebuvo.
Apskritai, Florencijos universitete užsienio studentai mažai pagalbos sulaukia, todėl kiekvienas turi būti labai budrus. Kam gali šauti į galvą, kad kasmet turi vis iš naujo užsiregistruoti universitete? Nežinojai? Praleidai terminą? Nieko tokio – 100 eurų bauda ir problemos kaip nebuvo.
Nepaisant to, labai džiaugiuosi buvimu čia. Mokslų klausimu vis tiek pasiėmiau tai, ko man reikėjo, kas man naudinga dabar ir turės naudos ateityje. Kad ir kokia aplinka bebūtų, vis tiek nuo mūsų pačių priklauso, ką mes iš to pasiimsime. Ar sėdėsime užgniaužti pykčio sudėję rankas ar tiesiog pasijuoksime iš kitokios sistemos, bet ir toliau nesustodami eisime sau naudingu keliu.
Beje, kartą diskutavau su draugu italu apie visa šitą netvarką itališkoje sistemoje. Tačiau gavau įdomų, paprastą ir visą paaiškinantį atsakymą: „Tai tiesiog mūsų tvarka”.
