Po kelių metų kasdienių kančių, Chloe pagaliau išgirdo diagnozę – gastroparezė, sutrikdanti normalią skrandžio nervų veiklą.
Gydytojai nežinojo, kaip gydyti merginos sutrikimą, teigė, jog jai teks maitintis per vamzdelį, todėl keletą metų Chloe valgė vien tik plaktus kokteilius, kiaušinius ir jogurtą bei gėrė vaistus.
Dėka šios ligos mergina turėjo mesti mokslus, tačiau, pastaruoju metu pagerėjus jos būklei, anksčiau 40 kg svėrusi Holly dabar džiaugiasi priaugusi 7 kg.
„Nėra aišku ar mano būklė iš tiesų gerėja, ar tai tik laikina, tačiau esu dėkinga už kiekvieną dieną, kurią galiu praleisti nejusdama skausmo. Niekada negalvojau, kad sulaukus 21-erių gyvensiu būtent taip, tačiau didžiuojuosi savimi“, - sakė ji.
Teko mesti mokslus
Pasirodžius pirmiesiems sveikatos sutrikimams, Holly buvo antro kurso Bristolio universiteto matematikos studentė. Po kreipimosi į gydytojus jai buvo atlikti įvairūs įprasti tyrimai.
„Skausmas tik stiprėjo, o po 3 mėnesių dėl jo aš negalėjau palikti namų. Gyvenau su universitete sutiktais draugais, tačiau buvau per daug silpna, kad galėčiau su jais leisti laiką ne namuose. Kai vasarai grįžau į gimtąjį miestą, buvau netekusi net 20% viso savo kūno svorio. Buvau tokia nusilpusi, kad neturėjau jėgų lankyti universitetą ilgiau nei mėnesį“, - tęsė pasakojimą Holly. „Vėliau atsirado valgymo baimė, nes žinojau, jog įsidėjus kąsnį kitas 6 valandas mane pykins ir kankins skausmas. Netekus svorio ir išsekus, man nuolatos buvo šalta, o išėjus į lauką krėsdavo drebulys. Maitinausi tik obuolių sultimis ir krekeriais.“
Per 3 savaites, daugiau nebegalėdama kęsti pilvo skausmo, Holly ligoninėje lankėsi 3 kartus. Neilgai trukus, eidama pas savo konsultantą, ji sukniubo ant grindų. Vėl pristačius merginą į gydymo įstaigą, net 2 savaites jai buvo atliekami įvairūs tyrimai.
Praėjus 4 mėnesiams, Holly buvo atliktas magnetinio rezonanso tyrimas, kuris ir atskleidė jos ligos diagnozę.
„Užklupo dviprasmiai jausmai, kadangi šiai ligai išgydyti kol kas neišrasti jokie vaistai. Gydytojas paaiškino, kad mano skrandžio nervus ir raumenis pažeisti galėjo virusas“, - tęsė ji. „Šis sutrikimas toks retas, jog medikai negalėjo pasakyti, ko turėčiau tikėtis, kokie simptomai mane kamuos. Kai kurie pacientai net dešimtmetį laukią sveikatos būklės pagerėjimo, kitus ši liga beveik sunaikina, dėl ko jiems įstatomas vamzdelis, pro kurį jie maitinasi. Palengvėjo, kad pagaliau žinau diagnozę, tačiau tuo pat metu liūdėjau.“
Maži žingsneliai – dideli laimėjimai
Holly gėrė stiprius skausmą malšinančius vaistus, skirtus epilepsija sergantiems asmenims, taip pat vartojo pykinimą mažinančius preparatus.
„Jei mano svoris išliktų pastovus, nereikėtų vamzdelio, tačiau jei jis bent šiek tiek nukristų, kitos išeities jau nebebūtų. Sekančius 12 mėnesių kasdien buvau agonijoje. Nuolatos skaudėjo pilvą, pykino, svaigo galva. Retkarčiais netekdavau regėjimo. Mėnesius nevalgiau jokio kieto maisto, tačiau iš visų jėgų stengiausi išlaikyti pastovų svorį. Pasikeitė ir mano mąstymas. Nebegalvojau apie ateitį ir susitelkiau ties dabartimi bei kaip ištverti kiekvieną dieną“, - pasakojo Holly. „Susitaikiau su naująja savimi, kuri negalėjo valgyti, gerti ar linksmintis su draugais ir svajoti apie tą patį žmogų, kuris, iki pusmaratonio likus 2 mėnesiams, susirgo. Džiaugiausi galėdama maitintis ne per vamzdelį, tačiau apsipratau ir su šia galimybe.“
Nepaisant merginos gyvenimo kelyje pasitaikiusių sunkumų, jau šį rugsėjo mėnesį Holly laiką leido šeimos šventėse ir šiuo metu vėl gali valgyti tam tikrus maisto produktus. Būtent dėl pastarosios priežasties jos svoris išaugo iki 47 kg.
„Pirmą kartą po dviejų metų pertraukos paragavau suši su agurkais. Buvo nepakartojama. Per Kalėdas valgiau nedidelį kiekį kalakuto. Skirtumas akivaizdus, kadangi pernai per šventes aš negalėjau pakilti iš lovos ir sėdėti prie vieno stalo su visa šeima“, - prisiminė ji.
Holly vėl grįžo į universitetą, tik šį kartą nusprendė krimsti teisės mokslus. Tai ji daro iš namų.
„Gera vėl grįžti į mokslus ir galvoti apie ką kitą, o ne apie manęs laukiančius vizitus ligoninėje“, - užbaigė Holly.
