Neseniai Lietuvos viešojoje erdvėje atsargiai ir nesulaukusi rimtesnių komentarų nusklendė žinia apie Prezidentūros organizuotą diskusiją plagijavimo akademiniame gyvenime tema.
Žinoma, plagijavimas nėra tik akademikų kastos liga. Šis reiškinys yra intelektinės nuosavybės teisės orbitoje, tačiau į viešumą dažniau iškyla meninės kūrybos atveju. Pagaliau apyžlibės mūsų teisės sistemos ir primityvios teisinės kultūros sąlygomis intelektinės nuosavybės teisių apsauga iš tiesų yra gana neįgali. Tad ir keliami šie klausimai Prezidentūroje, o ne teismuose, kur jiems ir būtų vieta.
Šalia teisinių įrankių bukumo problemos yra ir kita- akademinės etikos nuosmūkio problema, kuri aktualizuoja plagiatą ir kompiliaciją. Čia itin svarbu suprasti tą natūralią lygsvarą, kuri vienaip ar kitaip lemia aptariamo reiškinio išsiplėtimą. T.y., kuo labiau smunka akademinės bendruomenės etinio savireguliavimo, nerašytų padoraus elgesio ir gero skonio taisyklių įtaigumas, tuo daugiau rašytinės teisės aktų turi būti sukurta, kad negrįžtume atgal į džiungles.
Plagijavimo, kaip akivaizdaus nusikaltimo, klausimas šiandien iš esmės tik primena žymiai skaudesnes, nors mažiau aptarinėjamas akademinio ir neakademinio gyvenimo ydas. Plagijavimas pats savaime yra gan lengvai atpažįstamas ir įrodomas dalykas, todėl ir apsireiškia tik kraštutinių menkystų arba įžūliausių sukčių atveju. Reiškia, yra santykinai retas. Tačiau neabejotinai dažnesnis yra idėjų ir net jų įgyvendinimo metodų vogimas, įsibujojęs aršioje ir itin neskaidrioje kovoje dėl pinigų visokių projektų konkursuose. Apie tai neabejotinai susimąsto ir tikriausiai bejėgiškai skėsteli rankomis tie pralaimėjusieji konkursų dalyviai, kurie atranda savo tekstų fragmentus laimėjusiųjų medžiagoje. Ką čia įrodysi?
Tačiau šalia plagijavimo ir kompiliavimo sindromo dar dažniau susiduriama su priešingu reiškiniu, kuriam nėra tikslaus pavadinimo. Jo esmė slypi sąmoningame ar nesąmoningame nesidomėjime kitų to paties lauko artojų darbais. Bent jau akademinėje srityje kitų tyrėjų paskelbtų, autorizuotų ir atvirai prieinamų rezultatų ignoravimas, apsiskelbiant jei ne atradėjais, tai bent vietiniais pionieriais, yra mūsų kasdienybė.
Ar ne paradoksali padėtis? Bent teoriškai šiandieninė mūsų intelektinės nuosavybės teisė saugo nuo kopijavimo ir plagijavimo, galėdama tuos reiškinius aprašyti sava teisinių aktų kalba. Tačiau teisė yra bejėgė, tarkim, tokiu atveju, kuomet koks nors akademikas viešumoje be paraudimo ima skelbti vadovėlines naujienas, įrodinėdamas, kad niekas (bent jau lietuvių autoriai) iki jo apie tai nerašė. Nepriduriu-nekalbėjo, nes užstalės kalbos dar nesukuria teisinio kazuso intelektinės nuosavybės srityje.
Yra rašoma, kad iš baimės strutis kiša smėlin savo galvą, tardamas, kad slepiasi. Jis nepakaltinamas. Intelektinio darbo srityje mažaraštystė (sąmoninga ar nesąmoninga) yra taip pat neteisiama. Tiesiog nekišdamas nosies iš už savo asmeninio ar institucinio aptvaro, gali garsiau imti šaukti eureka ir net uždirbti iš to kredencialus bei pinigus.
P.S.: Ne vien Lietuvoje šitaip klostosi idėjų likimai. Apie tai šiandien rimtai suka galvas ir Senojo Pasaulio akademinių tradicijų sargai bei mokslo ateities kūrėjai.
