Nors Seimas šią savaitę priėmė Darbo kodekso pataisas, gerokai palengvinančias streikų organizavimą, streikų banga Lietuvai negresia. Paradoksalu, bet blogėjant ekonominei situacijai, daugeliui lietuvių bus kur kas svarbiau išsaugoti darbo vietą, nei kelti reikalavimus darbdaviams, mano ekspertai.
Ne taip seniai per Lietuvą nuvilniję mokytojų streikai nebuvo perkūnas iš giedro dangaus: nepatenkinti žeminančiais atlyginimais pedagogai bruzdėjo jau nuo praėjusių metų. Tačiau, nors streikų mastas ir nebuvo itin platus, jie rimtai išgąsdino valdžią, nutarusią, kad rinkimų metais verčiau nusileisti pedagogų reikalavimams.
Taigi mažiau nei per mėnesį mokytojai pasiekė savo ir išsikovojo ketvirtadaliu didesnius atlyginimus. Šioje neilgoje kovoje ne tik krito švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė, bet nukentėjo ir niekuo dėtas būsimasis nacionalinis stadionas, kurio statybai skirtas lėšas premjeras Gediminas Kirkilas pažadėjo skirti mokytojų atlyginimams.
Tačiau kiti menkai apmokami biudžetinių įstaigų darbuotojai mokytojų pavyzdžiu sekti, regis, neketina. Pernai kiek pabruzdėjusios, su valdžia tyliai susitarė medikų profsąjungos, bibliotekininkų organizacijos tik dabar bando telktis į rimtesnę jėgą, galinčią sėsti prie derybų stalo su vyriausybės atstovais, o policininkų, ugniagesių ir kitų statutinių pareigūnų teisę streikuoti riboja įstatymas.
Privataus verslo įmonėse streikuoti taip pat nėra ypatingo reikalo: daugelyje sričių trūkstant darbo rankų, sąlygas čia dažniausiai diktuoja nebe darbdavys. Tiesa, situacija darbo rinkoje netrukus gali ir apsiversti, tačiau, ekspertų nuomone, net ir tai vargu ar paskatins lietuvius streikuoti, nors dabar tai padaryti bus kur kas paprasčiau. Pavyzdžiui, iki šiol norint surengti streiką, reikėjo, jog tam pritartų 75 proc., o dabar pakaktų ir pusės visų įmonės darbuotojų pritarimo. Įspėjamąjį streiką galima būtų surengti ir tokio pritarimo neturint.
Kaip naujienų portalui „Balsas.lt“ sakė “Baltijos tyrimų” vadovė Rasa Ališauskienė, net ir liberalizavus tokio pobūdžio akcijų organizavimo tvarką, streikų banga Lietuvai negresia. Paradoksalu, bet lietuvius nuo tokių veiksmų visų pirma turėtų atgrasinti blogėjanti ekonominė situacija. „Nėra jokių abejonių, kad nedarbas Lietuvoje netrukus vėl pradės didėti, todėl darbuotojai, užuot organizavęsi ir kovoję už atlyginimų padidinimą ar darbo sąlygų gerinimą tiesiog stengsis išsaugoti darbo vietą ir nenorės pyktis su darbdaviais, kurų pozicijos, didėjant nedarbui, bus vis stipresnės", mano R. Akišauskienė.
Kita vertus, streikų neturėtų padaugėti ir dėl menkos profsąjungų įtakos bei požiūrio į jas. „Dauguma lietuvių dar nuo sovietmečio tebėra alergiški profsąjungoms, kaip vienam iš to laikmečio atributų“, - sakė R. Ališauskienė. „Baltijos tyrimų“ atliktos apklausos duomenimis, profsąjungoms Lietuvoje priklauso tik kiek mažiau nei 3 proc. dirbančiųjų.
Pilietinės visuomenės instituto užsakymu prieš kelerius metus atliktas Lietuvos gyventojų vertybių tyrimas taip pat atskleidė, jog tokiose protesto akcijose kaip streikai taip pat dalyvauja ar yra pasirengę dalyvauti dar mažesnė mūsų tautiečių dalis.
Statistikos departamento duomenimis, pernai Lietuvoje iš viso įvyko 161 streikas, iš kurių 96 - įspėjamieji. Tačiau dalyvavo šiuose streikuose viso labo 7033 žmonės. Vidutinė streiko trukmė per metus sudarė 2,74 darbo dienas.
Aras Lukšas
