Pasak Amerikos pediatrų akademijos, blogų įpročių priežastys dažniausiai taip ir lieka neišsiaiškintos, o vaikai patys nepajėgūs kontroliuoti šių savo nesąmoningų veiksmų. Štai kodėl net ir suaugusieji nusiramina ir pajunta pasitenkinimą grįžę prie to, ką taip aktyviai dar vaikystėje.
Geros naujienos
Net jei nieko nedarysite, visada lieka daug vilčių, jog vaikas tiesiog išaugs savo blogą įprotį. Augdami vaikai atranda daugiau socialiai priimtinų nusiraminimo priemonių. Pavyzdžiui, bendraamžių spaudimas gali tapti pozityviu pretekstu, padedančiu vaikui labiau kontroliuoti savo elgesį. Todėl jei trimetis kol kas neketina ištraukti piršto iš nosies, veikiausiai jis pats liausis ten krapštęsis sulaukęs 6 ar 7 metų.
Blogos naujienos
Bloga žinia yra tai, kad jūs praktiškai neturite priemonių, kaip sustabdyti šiuos netinkamus veiksmus. Bauginimas nėra efektyvus būdas įpročiams išgyvendinti. Iš tikrųjų kuo labiau kreipsite dėmesį į netinkamą elgesį, tuo didesnį stresą patirs vaikas, tad situacija tik prastės. Ir nors tokio elgesio ignoravimas kartais gali atrodyti neįmanomas, dažniausiai tai ir yra geriausia tėvų reakcija.
Ką galite padaryti?
Ar turėtumėte pasmerkti save nebyliam nepasitenkinimui? Ne visai. Dauguma vaikų patys trokšta atsikratyti blogo įpročio, bet nežino, kaip tai padaryti. Taigi suteikite vaikams galimybę prašyti jūsų pagalbos. Pabandykite kad ir šiuos laiko patikrintus metodus:
• Pagirkite vaiką kai jis kurį laiką suvaldo savo įprotį, ypač jei pats susigriebia blogai daręs ir liaujasi neparagintas.
• Kurį laiką dėkite pliusus net už mažiausius pasiekimus atsikratant blogo įpročio. Jei reikės – vėliau ir vėl grįžkite prie šio paskatinimo.
• Drauge susikurkite kodinį žodį ar ženklą, kurį duosite vaikui jei jis nejučiom vėl griebsis savo įpročio. Pavyzdžiui, jei pastebėjote jį ir vėl čiulpiant pirštą, vietoje įkyraus „pirštas“ daug smagiau nuskambės, pavyzdžiui, „brokolis“ ar bet kuris kitas jūsų pasirinktas žodis.
Kada verta sunerimti?
Jei jums kelia nerimą blogi vaiko įpročiai, pasitarkite su jo sveikatą prižiūrinčiu gydytoju. Dauguma įpročių neturėtų kelti nerimo ir ilgainiui savaime praeis. Net jei vaikas nusikramto nagus iki kraujo, tai nepridarys ilgalaikės žalos jo sveikatai. Tačiau jei vaiko įpročiai išties kelia pavojų, pavyzdžiui, jis ėmė žaloti save kokiu aštriu daiktu – kreipkitės į gydytoją nedelsdami. Nepamirškite, tai – jau nebe šiaip įprotis, jis toli peržengia įprastinio elgesio ribas.
O kas toliau?
Kad ir kaip bebūtų sunku jums dabar, dauguma jūsų vaiko blogų įpročių su laiku pasimirš. Tik nedaugelis universiteto studentų susinervinę vis dar griebiasi čiulpti pirštą. Be to, prisiminkite ir savo blogus įpročius – veikiausiai jų vis dar turite, ir vis dėlto jaučiatės kuo puikiausiai. Patikėkite, jūsų vaikas, net ir su savo netikusiais įpročiais, jaučiasi lygiai taip pat!
