Ketrin Bigelou (Kathryn Bigelow) tapo pirmąja moterimi, laimėjusia “Oskarą” už režisūrą. Jos filmas “Išminuotojų būrys” taip pat tapo geriausiu metų filmu.
Pagaliau ji turi teisę pasakyti: “Tikrai nėra jokio skirtumo tarp to, ką darau aš, ir ką daro filmo režisierius vyras”. Režisierė Ketrin Bigelou neseniai tai dar kartą pabrėžė interviu JAV televizijos kanalui CBS. O dabar, kai 58 metų moteris kaip tik per Tarptautinę moters dieną laimėjo “Oskarą” už režisūrą, ji papildo savo mintį: “Antra vertus, manau, kad moterų kelias visose srityse - politikoje, ekonomikoje arba kine - yra ilgesnis”.
Bent jau šį vieną kelią Bigelou nuėjo iki galo. Iki jos buvo nominuotos vos keturios režisierės, bet nelaimėjo nė viena. Filmų kūrėjos Holivude beveik neturi kuo pasigirti: vos 7 proc. didžiausios sėkmės sulaukusių 2009 m. filmų režisavo moterys. Taigi Bigelou filmo “Išminuotojų būrys”, pelniusio 6 “Oskarus”, sėkmė yra tam tikras ženklas.
Nors ir pelnė pergalę, Ketrin kratosi “feministės” etiketės. “Žaviuosi stipriomis moterimis, - sakė ji viename interviu. - Tačiau mane ne ką mažiau įkvepia vyrai. Aš į šiuos dalykus žiūriu visai ne per lyties prizmę. Gal ir keista girdėti mane taip kalbant, tačiau taip jau yra”.
Tačiau bulvarinę spaudą pirmiausia domina tai, kad Bigelou nušluostė nosį favoritu laikytam savo buvusiam sutuoktiniui Džeimsui Kameronui (James Cameron). Didžiulio žiūrovų susidomėjimo sulaukęs jo kino hitas “Įsikūnijimas” buvo nominuotas devyniose kategorijose, kaip ir kritikams patikęs, bet žiūrovų neįvertintas “Išminuotojų būrys”. Visų laikų pelningiausias filmas “Įsikūnijimas” pelnė tik tris geidžiamus trofėjus. Nuolat pabrėžiama konkurencija su Kameronu Bigelou kelia juoką: “Prieš 20 metų mes buvome susituokę, bet santuoka tvėrė neilgai. Nuo tada esame draugai ir bendradarbiaujame”. Dž.Kameronas buvo Ketrin režisuotų filmų “Keistos dienos” ir “Ant bangos keteros” prodiuseris. O šiais metais jie vėl drauge skynė apdovanojimus. Dž.Kameronas labai didžiadvasiškai kalbėjo apie savo buvusios žmonos galimybes laimėti “Oskarą”. Sausį pelnęs “Auksinį gaublį” geriausio režisieriaus kategorijoje Dž.Kameronas pasakė: “Tiesą sakant, maniau, kad laimės Ketrin. Ji tikrai jo verta”.
K.Bigelou, užaugusi dažų gamyklos savininko ir bibliotekininkės šeimoje, teigia, jog vaikystėje buvusi skausmingai drovi ir savo nerimą gebėdavusi išlieti tik teptuku. “Kiek save prisimenu, amžinai kažkokį skystį teptuku tepdavau ant kokio nors paviršiaus”, - kartą yra prisipažinusi Ketrin. Paauglystėje Ketrin Bigelou lankė paskaitas San Francisko dailės institute, tačiau ją vis stipriau traukė kinas, todėl įstojo mokytis kino kritikos. Jos dėstytoja Kolumbijos universitete buvo Siuzan Sontag (Susan Sontag). “Dailininko specialybė truputį elitinė, o kinas apima visas kultūras ir klases”, - kitados yra pasakiusi režisierė. Jos meniška prigimtis akivaizdžiai atsispindi jos filmuose. Tereikia pažvelgti į tamsų, niūrų dangų siaubo filme apie vampyrus “Near Dark” (1987) arba pašėlusias virtualias realybės scenas kino juostoje “Keistos dienos” (1995). Jos filmai dramatiški, jautrūs, kupini veiksmo. “Kinas pasižymi didžiuliu fiziologiškumu, - yra pasakiusi ji. - Žiūrėdamas filmą pasineri į įvykius taip, kad širdis ima pašėlusiai daužytis... jeigu kaip tik šitokios reakcijos siekiama”. Turbūt šito ir reikia tikėtis iš režisierės, kuri yra kopusi į Kilimandžaro viršukalnę ir žavisi nardymu jūroje.
Ankstesniame interviu režisierė yra pasakiusi: “Jei kiltų labai didelis pasipriešinimas filmus kuriančioms moterims, šią kliūtį ignoruosiu dėl dviejų priežasčių: savo lyties pakeisti negaliu, o atsisakyti filmavimo nenoriu. Nesvarbu, kas kuria filmą, svarbu, ar tu dirbi iš pašaukimo. Taip, filmus kurti turėtų daugiau moterų. Manau, daugelis nesuvokia, kad tai yra įmanoma”. Taigi tikrai galime tikėtis tolesnių K.Bigelou filmų. O gal jos pavyzdžiu paseks ir daugiau moterų?
Ketrin Bigelou apie “Išminuotojų būrį”
- “Išminuotojų būrys” yra antikarinis ar veiksmo filmas?
- Mes pasakojame apie karo siaubą, apie beviltiškus amerikiečių kareivių bandymus tikrai ką nors nuveikti. Jie nėra didvyriai, nuolat gelbstintys žmonių gyvybes, jiems prisieina bejėgiškai stebėti, kaip kiti žūsta. Negaliu pakęsti sąvokos “antikarinis filmas”, ja dažnai apibūdinami filmai, kuriuose kareivis narsiai pareiškia: “Nekenčiu karo, kariškių ir atsakingųjų už visą tą bjaurastį”. Tokios iškilmingos kalbos ir tokie filmai man visiškai nepatinka. Dramatišku veiksmu norime parodyti, kas ten vyksta iš tikrųjų.
- Jūsų herojus nebepajėgia susitvarkyti gyvenimo namuose ir galop grįžta į Iraką. Kas jį verčia taip pasielgti?
- Pradžioje sakoma, kad karas yra narkotikas. O narkotikai sukelia priklausomybę. Mano pagrindinis herojus Viljamas Džeimsas nėra pavienis atvejis. Tai, ką jis patiria kasdien, jį gniuždo, bet, antra vertus, jis puikiai suvokia, ką daro. Už tai jis sumoka didelę kainą, nebegali pasinerti į normalų šeimos gyvenimą, vaikai ir žmona tampa jam svetimi, taigi jis sprunka į pavojų. Mane domina šių vyrų, savo noru dirbančių tokį pavojingą darbą, psichika. Kodėl blaivaus proto žmogus patraukia į šią beprotybę?
- Kiek jūsų filmas yra tikroviškas?
- Remiuosi scenaristo Marko Boulo (Mark Boal), lydėjusio tokį išminuotojų būrį, patirtimi. Aš lankiau išminuotojų būrius Amerikoje ir Kuveite, perpratau techninę šio darbo pusę, kartu bandydama suprasti ekstremalų šių vyrų gyvenimą. Pagrindinių vaidmenų atlikėjus konsultavo kariškiai, stovykla iki smulkmenų buvo įrengta pagal tikros pavyzdį. “Išminuotojų būrys” yra tikroviška fikcija.
- Filmavote Jordanijoje. Kaip ten buvo priimta amerikiečių filmavimo grupė?
- Žmonės buvo labai draugiški ir mumis pasitikėjo. Vietovė primena Iraką, mums padėjo pabėgėliai iš Irako. Dėl to filmo autentiškumas tik padidėjo. Arabai įsižeidžia, jei filmai apie Artimuosius Rytus filmuojami Maroke, jie tai vertina kaip nepagarbą.
- Kas jums buvo sunkiausia?
- Karštis. Nė debesėlio danguje, nuo šviesos skauda akis, nors ir su saulės akiniais. Aktoriams buvo tikra kankynė rengtis apsauginį kostiumą, jis sveria per 80 kg. Kadangi nedisponavome didžiuliu biudžetu, negyvenome prabangiuose viešbučiuose. Kiekvienas iš mūsų bent kartą pasigavo kokią infekciją.
- Manote, kad įtemptas siužetas pritrauks daugiau žmonių?
- Mes teigiame: “Žmonės, pažiūrėkit, tai yra karas, vyrai ieško bombų, jas išminuodami žūsta. Tai yra tikrovė, ne žaidimas”. Bet jei kokiam nors devyniolikamečiui karas atrodo šaunus reikalas, tokio nuomonės nepakeis joks filmas.
Iš kur atkeliauja “Oskarai”?
“Oskaro” statulėlės, kurios sekmadienio naktį “Kodak” kino teatre Los Andžele bus dalijamos 82 kartą, gaminamos “R.S.Owens” firmoje Čikagoje.
Iš išorės pastatas visai neįspūdingas. Viena iš įmonių pramoninėje Čikagos dalyje. “Aš buvau pirmasis, kuris paėmė ją į rankas”, - džiaugiasi Martinas Vega, atsakingas už statulėlių gamybą.
Amerikos kino akademijos apdovanojimu tapusi statulėlė sveria 3,9 kilogramo ir yra 35 centimetrų aukščio. Ji pagaminta iš bronzos, padengtos 24 karatų auksu. Ją 1928 metais suprojektavo Sedrikas Gibonsas (Cedric Gibbons), o išliejo skulptorius Džordžas Stenlis (George Stanley). “Oskarų” gamyba “R.S.Owens” įmonėje pradėta 1983 metais.
Firmos darbuotojai, aišku, nežino, kam atiteks jų statulėlės. Išimtis - garbės “Oskarai”, kuriems iš anksto paruošiami puošnūs įrašai. Taip pat darbuotojams nevalia atskleisti, kokia yra tikroji apdovanojimo vertė. Tik žinoma, kad statulėlė pagaminta naudojant aukščiausios kokybės 24 karatų auksą.
“Niekada niekam nesu atskleidusi statulėlės vertės. Mano vaikai net yra paprašę, kad šią informaciją įrašyčiau savo testamente”, - sako firmos pardavimų skyriaus vadovė Norin Prohaska (Noreen Prohaska). Šioje Čikagos įmonėje kasmet pagaminama apie 50 statulėlių, jos paslapčia, su apsauga gabenamos į “O’Hare” oro uostą, iš ten skrenda į Los Andželą.
Amerikos kino akademijos apdovanojimas iš tikrųjų vadinasi Akademijos apdovanojimu už nuopelnus (Academy Award of Merit). Nuo 1931 metų jis buvo paprasčiausiai vadinamas “Oskaru”, o tik 1939 metais tas pavadinimas tapo oficialiu.
Be “Oskarų”, firma “R.S.Owens” gamina ir kitokias progines statulėles, taures bei medalius. 1938 metais įkurtoje įmonėje darbuojasi 175 žmonės.
Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius/Brigita"
