Europos Sąjungoje (ES) skandalą sukėlė Vokietijos diplomatinės notos turinys, kuriame kritikuojamas D. Britanijos siekis dominuoti naujojoje ES tarnyboje, kuruojančioje užsienio politikos reikalus. Slaptojoje Vokietijos notoje, kurios turinys buvo paskelbtas anglų laikraštyje „The Guardian“ teigiama, jog D. Britanija per daug siekia įtakoti naujas ES institucijas.
„D. Britanijos siekis uzurpuoti naują ES užsienio politikos instituciją yra akivaizdus. Todėl šios valstybės per didelės įtakos ir siekio monopolizuoti įtakingiausius postus naujojoje institucijoje turi būti vengiama“, teigiama Berlyno slaptoje notoje.
Be abejo, naujai ES institucijai, kuruojančiai užsienio politikos klausimus, jau ir taip vadovauja D. Britanijos politikė C. Ashton. Taip pat nemažai britų užima atsakingus ir aukštus postus naujojoje institucijoje. Proporcija tarp Vokietijos ir D. Britanijos turimų postų šioje ES Užsienio reikalų ministerijoje yra aiškiai palanki D. Britanijai. Todėl ir vokiečių susirūpinimas turi pagrindo.
Iš esmės tokios figūros, kaip C. Ashton ar H. Von Rompui daugiau ar mažiau tenkino visas ES valstybes, ir pagrindiniai jų pasirinkimo kriterijai buvo politinis nepastebimumas (didžiųjų Europos šalių lyderiams nereikia charizmatinių politinių konkurentų, tokių kaip buvęs Didžiosios Britanijos Premjeras Tonis Bleras) bei mokėjimas siekti kompromisų (išsiplėtusioje Europos Sąjungoje šis įgūdis yra gyvybiškai svarbus).
Aišku, Lisabonos sutartyje numatyta, kad išorės veiksmų tarnyboje („Europos diplomatinėje tarnyboje“) dirbs Komisijos, Tarybos ir ES šalių paskirti darbuotojai. Sprendimą dėl jos darbo organizavimo priims Taryba, remdamasi vyriausiojo įgaliotinio siūlymu, pasikonsultavusi su Parlamentu ir gavusi Komisijos pritarimą, todėl C. Ashton, o tuo pačiu ir D. Britanija, įtakoja ir ES užsienio politikos liniją.
Taip yra todėl, kad ir naujasis ES vyriausiasis įgaliotinis - D. Britanijos politikė užsienio reikalams („ES užsienio reikalų ministrė“) kartu yra ir už išorės santykius atsakingas Komisijos pirmininko pavaduotojas, todėl „sėdėdamas ant dviejų kėdžių“ sujungia Tarybos ir Komisijos funkcijas šioje srityje. Taip D. Britanijos įtaka labai išauga.
Šiaip ar taip, D. Britanijos ir Vokietijos turbūt negali labiau pakenkti tiek D. Britanijos ir Vokietijos tarpusavio santykiams, tiek ir visos Europos Sąjungos užsienio politikos linijai. Tačiau ilgus šimtmečius vykusi D. Britanijos ir Vokietijos priešprieša ir varžybos dėl įtakos Europoje, į kurias įsitraukdavo ir Prancūzija, susikūrus ES nustojo būti tokia intensyvi.
Europos pamatinės vertybės yra dialogas ir tarpusavio sutarimas. Todėl tiek D. Britanija, tiek Vokietija, tiek ir kitos ES narės turi rasti kompromisą ir dalintis postus Bendrijoje ne pagal asmeninius, bet pagal visos Europos Sąjungos interesus.
