Be reikalo teigiama, kad Lietuvoje trūksta politinės valios. Kartais pastaroji – būdama anonimine ir nepartine - dominuoja nulemdama ištisus procesus. Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Povilas Malakauskas, pareiškęs, jog “nenori veltis į liustraciją”, išreiškia būtent politinį nusistatymą.
Tiek pagal ankstesnės redakcijos, tiek pagal naująjį įstatymą VSD siųs savo atstovus į Liustracijos komisiją. Šiuo metu į VSD funkcijas, greta žvalgybos, kontržvalgybos, antiteroristinės veiklos, valstybės paslapčių bei šaliai svarbių strateginių objektų apsaugos, VSD priguli ir įstatymų, susijusių liustracija, įgyvendinimas.
Tačiau naujasis žvalgybos šefas to tiesiog nenori. Mat tai, anot jo, pažeistų tarnybos sterilumą. "Žvalgyba ir kontržvalgyba turi turėti kuo mažiau sąsajų su išore, kad būtų kuo mažiau galimybių pasinaudoti viena ar kita situacija ir diskredituoti arba kompromituoti žvalgybą ir kontržvalgybą. Tai yra vienas esminių principų. (...) Jau tikrai atėjo laikas funkcijas išgryninti ir minimizuoti riziką tokiai svarbiai tarnybai" (BNS 2007.10.17).
Ideali kontora, jei prisiminsime Merfio dėsnius, išvis tedirba tik rašydama raštus tarp kabinetų. Geriausia, kad darbuotojams veiktų tik vidinis telefonas ir išeidami iš patalpų jie gautų amnezijos piliulę, kuri nustotų veikusi tik grįžus atgal. Tai kur kas radikalesnis planas už tą, kurį siūlė iš kontoros ką tik garbingai pasitraukęs ištisų valdybų “terminatorius” Ričardas Rupkus. Jam atrodė tik, kad atėjus į darbą reikia pamiršti pilietiškumą. Nauja ir pati ilgiausioji šluota šluoja geriau – reikia pamiršti viską, kas liko už durų.
Reikia suprasti, kad tokia pozicija yra “žvalgybinės bendruomenės” kerštas: jei negalima liustruoti taip, kaip iki šiol – kabinete, pasiskambinat ir atsiklausiant instrukcijų dėl vienos ar kitos personos (skaitykite Seimo NSGK atlikto VSD tyrimo paviešintą medžiagą), tai kam ta atsakomybė ir rizika?
Kas gi, belieka paklausti, vykdys VSD nusikratomą „liustruotinųjų“ susekimo funkciją? Negi teks skelbti paslaugos viešojo pirkimo konkursą ir sudaryti sutartį su „Ekskomisarų biuru“ ar kontora, kuri vežioja milijonus kartoninėse bananų dėžėse? Tuomet tikėtinas kriterijus – mažiausia kaina. Pastaroji galėtų paskatinti atlikti ir galutinę sterilizaciją – sutartį pasirašyti tiesiog su Lubianka, nes pastaroji nei turėtų kokių didelių išlaidų, nei būtų suinteresuota finansiškai stekenti Lietuvos biudžetą (tam yra GAZPROM). Beje, idėją pasiklausti apie vieno ar kito veikėjo bendradarbiavimą su Rusijos spec. tarnybomis pačios Rusijos jau buvo pasiūlęs Vidaus reikalų ministras.
Na bet ne – neįtarinėkime mūsų „šnipgaudžių“ išdavystėmis. Tebūnie tai tiesiog noras atsipūsti nuo atsakomybės ir atskaitomybės skersvėjų sterilioje, saugioje ir patogioje vietelėje – niekam neprieinamoje ir niekieno nelankomoje „kompromatų“ saugykloje.
Taip atsiriboti nuo atšiaurių išorinių vėjų ketinančiam VSD viršininkui geriausiai tiktų įsikurti, kaip senovės rytų išminčiui, pelkių viduryje suręstoje nendrių trobelėje, kur kartą per kadenciją pas jį basi pasitarti ateitų prezidentai ir premjerai. Tiesa, kadangi jau esame Vakarai, labiau tiktų Senovės Graikijos Delfų orakulo statusas, tačiau tai jau skonio reikalas. Svarbiausia, kad nė už ką nenorima prisiimti nieko pilietiško ir visuomeniško, paliekant tai nesteriliems amatininkams ir mėgėjams, bet pasiliekant teisę įsikišti, jei pastarieji pernelyg profesionalėtų.
Deja, viskas kur kas rimčiau. Tokia šalies žvalgybos sterilizacija, jei nejuokausime, reiškia tik viena – atsisakymą laikytis bet kokių pilietinės visuomenės taisyklių ir įsipareigojimų. Žvelgiant į Rusiją, kur analogiškais principais grįstą politiką vykdanti „žvalgybos bendruomenė“ iš esmės laiko užgrobusi valstybę, tai neatrodo labai patraukliai. Ypač žinant, kad išlikęs VSD branduolys, taip bijantis „susitepti“ realia liustracija atrodo kur kas mažiau linkęs vengti energetinių ir tranzitinių verslų („Dujotekana“, 2K) nešvarumų.
