Ant prekystalių - lietuviška vaizdajuostė su Pietų Korėjos šlageriu “Širi”. Ar vos prieš kelerius metus galėjome įsivaizduoti tokią egzotiką, tai, kad ja kažkas domėtųsi?
Žiūrime kovinius filmus
Filmas “Širi”, kuris gerai praėjo ir Lietuvos ekranais, kiek pavėluotai atidarydamas ir mūsų krašte azijietiškų juostų madą, ne taip jau išsiskiria savuoju nacionalumu. 1999 metų kūrinys ne tik pačioje Pietų Korėjoje buvo pats žiūrimiausias, pralenkęs net “Titaniką”. Paaiškėjo, kad ne tik senų tradicijų Japonijoje ir jau anksčiau “atrastoje” didelių galimybių Kinijos kinematografijoje egzistuoja filmų, galinčių sudominti labai toli gyvenantį žiūrovą.
Žinoma, “Širi”, nors čia kartais akvariumuose ir paplaukioja egzotiškos nematytos žuvelės, nėra originalus plačiąja prasme. Paimtas holivudinio kovinio filmo karkasas ir jis tiesiog perkeltas į kitą šalį. Perskeltoje Korėjoje kovoti yra su kuo: Seule kinematografiškai labai efektingai sprogsta ir sprogsta plastikinės bombos, pamėtėtos čionai negailestingų Šiaurės Korėjos agentų.
Kad žiūrėti kovinius filmus verta, ne taip seniai (“Kinas”, 1994, Nr. 9) išaiškino kino ekspertas Ernestas Parulskis - ir dar taip įtikinamai, kaip man jokiu būdu nepavyktų. Pavyzdžiui, sako jis, “finalo žinojimas tampa kokybės standartu” ir šio žanro atveju tikrai nepasiginčysi. Jeigu man dar pavyktų jam įrodyti, kad ir Jimo Jarmuscho filmą galima žiūrėti taip pat įtemptai, kaip kovinę juostą...
Bet sugrįžkime prie “Širi”. Taip vadinasi žuvelė, kuriai Korėjos upėse nėra jokių užkardų. Toks pat ir kodinis žiaurios operacijos, kurią šiauriniai siauraakiai rengia pietiniams, pavadinimas. Ar didžiuliame stadione, kur vyks tarptautinis mačas, stebimas svarbių politinių veikėjų, susprogs naujo tipo bomba? Ar pietietis agentas Ju atliks savo pilietinę ir profesinę pareigą? Į tokius klausimus, dar tik išvydę pirmuosius kadrus, žinoma, tegali atsakyti minimo žanro ekspertai.
Yra kovinių filmų ir televizinėje savaitėje. Bet jie jau nebe tokie “švarūs” žanrine prasme, šiek tiek “maišyto kraujo”.
Ten, kur regi prancūzų aktoriaus Jeano-Hugueso Anglade’o pavardę - lauk veiksmo ir kovos (nepainioti su panašaus skambesio Jeanu-Claude’u Van Damme’u, mėgstančiu kine lygiai tą patį). Ateinančią savaitę - net du tokie filmai su juo. 2000 metų “Veidas” (TV4, antradienį, birželio 17 d., 20.50 val.), tiesa, prasideda beveik kaip meilės istorija ir tik paskui įgauna būtiną žūtbūtinės kovos - už palikimą - pagreitį.
Tradiciškesnis šia prasme pernykštis filmas su J. H. Anglade’u, kurį 1 Baltijos kanalas (sekmadienį, birželio 15 d., 20. 30 val.) vadina “Pragaru”, o kabelinės televizijos - nesupainiokite! - “Prakaitu” (penktadienį, birželio 20 d., 21.00 val.). Tiesą pasakius, įtemptam siužetui apie vyrukus, nagais ir dantimis įsitvėrusius sunkvežimio su pavogtu aukso smėliu, visai tinka ir vienas, ir kitas pavadinimas: nepaminėtos šalies, bet greičiausiai Maroko dykumose prakaitas žliaugte žliaugia kaip tikrame pragare.
Pagalvojau, kad ir “Širi” ne visai nugludintas žanrine prasme: juk ten yra ir Šiaurės Korėjos samdoma žudikė, meistriškai naudojanti savo moteriškus kerus. Bet iki tikros Azijos erotikos šiai juostai vis dėlto toloka.
Žiūrime erotinius filmus
Jeigu reguliariau pažvelgiate į Stepoko puslapį, tikriausiai įsidėmėjote pastaruoju metu mano ne kartą minėtą labai madingo Pietų Korėjos režisieriaus Kim Ki-duko pavardę. Rusų kanalai neseniai demonstravo jo drastiškas juostas “Blogas vaikinas”, “Adresas nežinomas”, o ukrainiečiai šeštadienį (birželio 14 d., 23.15 val.) parodys jo “Salą”, nuo kurios autoriaus pavardė pasaulyje ir išgarsėjo.
Labai efektinga - ir europietiškais matais - šio filmo herojė intymiai miglotuose ežero su mažytėmis salelėmis kadruose plauko valtele, pardavinėdama vienišiems gyventojams atvežtą iš miesto maistą, žvejybos įnagius, o naktimis paprekiaudama ir kūnu. Moka save apginti. Taip ir gyvena.
Bet į šiuos kraštus atsibasto buvęs policininkas, paskui nusikaltęs ir atsisveikinęs su profesija. Jo norą atsisveikinti ir su pačiu gyvenimu užglaisto herojė ir abu jaunus žmones ima sieti aistringas erotinis ryšys, negalintis nesibaigti tragiškai. Paminėsiu tik, kad šiame filme kabliukai žuvims atlieka tokį pat vaidmenį, kaip skutimosi peiliukai mazochistinėje “Pianistėje”.
Venecijoje, kur buvo “Salos” premjera, publika juokėsi. Maskvos teminiame festivalyje “Meilės veidai” ji laimėjo Didįjį prizą. Ką pasakysite jūs?
Jeigu jūsų nedomina rytietiškas rafinuotumas, o vulgarokas liaudiškas seksas, nepridengtų kūnų gabaritai ekrane kelia kuo šilčiausias emocijas, galite pažiūrėti net du odiozinio italo Tinto Brasso antrojo tipo filmus: “Mirandą” (“RenTV”, šeštadienį, birželio 14 d., 23.50 val.) ir dar “Taip elgiasi visos moterys” (tas pats kanalas, sekmadienį, birželio 15 d., 23.55 val.).
Skandalingai garsėjančio nepriklausomo amerikiečių režisieriaus Larry Clarko, pusantrų metų sėdėjusio dėl narkotikų, o paskui patekusio į baisų skandalą su pedofiline reklama, “Sadistas” (kabelinės televizijos, šeštadienį, birželio 14 d., 23.00 val.) - visiškai atviras sekso ir žiaurumo kokteilis. Tiesa, šis filmas, pasakojantis kaip visuomet L. Clarko filmuose apie paauglius, sukurtas 2001-aisiais, o jau po metų juostoje “Kenas Parkas” autorius, rodydamas vaikelius bei tėvelius, atsiprašau, besidulkinančius visais įmanomais variantais, panašu, viršijo pats save. Kokia televizija išdrįs rodyti?
Romanas Polanskis, žymus erotikos metras, net ekranizuoti renkasi klasiką, šia prasme jam atpalaiduojančią rankas. Tokia “Tesė” (LTV, sekmadienį, birželio 15 d., 20.50 val.) pagal garsų Thomaso Hardy romaną. Gražiai stilizuodamas XIX amžiaus Anglijos aplinką, autorius nepamiršta akcentuoti jaunatvišką erotinį herojės ir tuomet pradedančios aktorės Nastassjos Kinski patrauklumą. Gal tai vienas geriausių vidutinės aktorės vaidmenų. Šiaip ar taip, kaltės ir nuodėmės motyvai, akcentuoti rašytojo, ekrane slepiasi į antrąjį planą.
Iš erotinių savaitės juostų savaip išsiskiria žymaus ispanų režisieriaus Julio Medemo “Liusija ir seksas” (Ukrainos TV, sekmadienį, birželio 15 d., 23.05 val.). Turinys sutampa su pavadinimu. Bet Medemas - dar ir filosofas, žvelgiantis į viską kaip į reiškinį. Ne veltui vienas jo filmas globališkai vadinosi “Žemė”. Taip čia ir tas “...seksas”.
Žiūrime keistus filmus
Tokių per šią savaitę irgi rasime. Ir visi jie keisti savaip.
Lasse Hallstromo “Sidro namų taisyklės” (LNK, sekmadienį, birželio 15 d., 21.10 val.) keistos turbūt tuo, kad virtualinio kino epochoje vėl grįžta į dorą literatūrinį kiną. Labiausiai šis kūrinys apie prieglaudą primena senamadį - bet geriausia prasme - “jausmų ugdymo” romaną. Kas būdinga, tais 1999-aisiais “Oskarą” kaip tik už scenarijų pelnė ne koks nors gudragalviškai susuktas, o šis neįmantrus kūrinys (ir dar aktorius Michaelas Cane’as).
Nors tokio žanro lyg ir nėra, žiūrėsime realistinius filmus apie paprastus žmones. Jau nebesitikėjau kada dar bepamatysiąs mielą prancūzų komedijėlę “Tėtis, mama, tarnaitė ir aš” (TV4, trečiadienį, birželio 18 d., 15.00 val.). Tiesa, pagal 1954-ųjų madą tie eiliniai herojai mažumą padailinti, tarsi pagrimuoti. Užtat ganėtinai naujame belgų brolių Dardenne’ų “Pažade” (LTV, antradienį, birželio 17 d., 22.00 val.) to grimo - nė už centą. Nelegalų tema, tokia aktuali dabartinei Europai, perteikiama kone dokumentiniais štrichais; pasirodo, kad socialinis (ne socialistinis!) realizmas irgi gali imponuoti slaptu psichologizmu, giliausia vidine įtampa, beje, kaip ir kituose išgarsėjusiuose brolių filmuose “Rozetė”, “Sūnus”.
Savimylos ukrainiečių režisieriaus Jurijaus Iljenkos spalvinga “Legenda apie kunigaikštienę Olgą” (RTR, VTV, trečiadienį, birželio 18 d., 22.00 val., kitądien, 22.00 val.) - keista tuo, kad neturi nieko bendra su realia istorija, į kurią tarsi pretenduotų (X-XI amžius!), o yra tiesiog įsimylėjusio vyro kino himnas savo žmonai, ne itin talentingai, kad ir efektingai aktorei Liudmilai Jefimenko. Kine būna ir tokių keistybių.
Jeano-Jacques’o Annaud “Rožės vardas” (TVS, sekmadienį, birželio 15 d., 19.55 val.) keistas tuo, kad Umberto Eco metafizinis semiologinis romanas ne veltui turėjo “neekranizuojamojo” reputaciją. Bet štai atsirado režisierius, kuris ir nesuprastino knygos, ir sukūrė didžiai smagų, ironišką filmą: ko vertas jau vien sumanymas pranciškonų vienuolio detektyvo vaidmenį skirti susenusiam, bet nemirtingam Džeimsui Bondui - Seanui Connery!
“Kasablankos” kūrėjo Michaelio Curtizo “Misija į Maskvą” (“RenTV”, trečiadienį, birželio 18 d., 0.35 val.) keista jau paties filmo likimu. 1942-aisiais tai turėjo būti tarsi sąjungininkų indėlis į bendrą karo reikalą. Bet kadangi gana greitai atėjo šaltasis karas, o filme, tegul epizodais, šmėkščioja Stalinas, Molotovas, Jagoda, Ribbentropas, juosta, atlikusi savo neilgalaikę misiją, tėvynėje tuoj buvo apšaukta “prokomunistine”. Įdomu: negi garsieji komunistų lyderiai ekrane iš tiesų tokie simpatiški?
Pagaliau senovinio žaidimo “Koš ba koš” pavadinimą pasisavinęs filmas (TV4, ketvirtadienį , birželio 19 d., 20.50 val., ir kitądien, 11.35 val.) yra keistas ir įdomus, kadangi be gailesčio, raiškia kino kalba atskleidžia Vidurinės Azijos papročius: čia tėvas kauliukais gali pralošti netgi dukterį. Tadžikų režisieriaus Bachtijaro Chudojnazarovo juosta 1993 metais pelnė Venecijos kino festivalio “Sidabrinį liūtą”. Žanras - retas ir dažnai reikšmingas - tragikomedija.
Žiūrime “Kabaretą”
O žiūrime todėl, kad tai lyg “amžinas” filmas. Galime mokėti jį mintinai ir ta aplinkybė vis tiek nekliudys darsyk džiaugtis neįprasto miuziklo ritmu, jaunų Lizos Minelli ir Michaelio Yorko žavesiu, surimtėti, kai matai stiprėjantį fašizmą ir žydų problemos virtimą tragiška.
Juk Bobo Fosse “Kabareto” (“Tango TV”, penktadienį, birželio 20 d., 22.00 val.) lyg toks “nerimtas” žanras. O štai ir ne: meno triumfas įkvepia tave, kad ir kurį kartą žiūrėtum talentingą, tegul ir nelinksmai besibaigiančią juostą. Kai visos vienadienės “čikagos” bus jau seniai užmirštos, kai jas nustelbs dabar ekranizuojamų “Kačių” kniaukimas, vis tiek prisiminsi Lizos Minnelli tragišką kvietimą: “Come to the cabaret!”, besimaivančio ceremonmeisterio (Joelis Grey) kaukę, tarsi simbolizuojančią paties likimo grimasą, o barbendamas pirštais muzikos ritmu pagalvosi ir apie patį save.
