“Čikaga” buvo sutikta pavydėtinai ir net kiek, įtartum, nesuprantamai, - penki “Oskarai”... Šiandien nuo Niujorko Brodvėjaus iki Londono Vest Endo muzikinių teatrų moterys traukia daineles apie tai, kaip jos užmušė savo niekingus vyrus, ir vietoj teisingumo triumfuoja šou ir šlovė scenoje. Moteris su kalašnikovu ir jei ji - ne Lara Kroft, - naujas akcentas pramogų sferoje.
Bet apdovanojimai ir populiarumas suprantamas. Pats siužetas nebūtų labai originalus, išskyrus minėtą akcentą: vyrus sudorojusios moterys (lyg ir pelnytai, nes - už tai, kad jas mušė, ilgus amžius nuo Ievos laikų jos kentė pažeminimą, už vyrų girtuokliavimą ir visas kitas nuodėmes) pakliūva į kalėjimą, bet jas išgelbsti populiarumas, o su juo - ir atidesnis žioplų teisėjų įsigilinimas į bylas. Kadangi Amerikos svajų fabrikus valdo šlovės troškulys, čia jis apima ir socialinį, jei ne buitinį teisingumą.
Pakliuvusi į kalėjimą Roksi Hart (Renee Zellveger)... susiduria su “diedovščina”, jei taip galima būtų pasakyti apie moterų įstaigą. Ir su korupcija. O kalėjime klesti... viešieji ryšiai ir reklama. Pasirodo, ir ten išgyventi galima tik tampant savotiška žvaigžde. Ir viena nekarūnuota karalienė Velma Keli (brunetė Catherine Zeta-Jones-Douglas’ienė) ima nerimauti, kai jai ant kulnų stepo žingsneliu ima minti blondinė Renee Zellveger. Įsiliepsnoja pavydas gabesnei ar sumanesnei, įžūlesnei. Žodžiu, dvikova įsibėgėja, o su ja ateina laikas šlovei ir teisingumui.
Pavydas buvo pagrindinis variklis, suteikęs filmui tiek apdovanojimų: Amerika negalėjo Europai atleisti “Mulen Ružo”. Negalėjo atleisti šaknų, XX a. pradžios bohemos, ir kreipėsi į savąsias. O tos šalies pradžia - prohibicijos laikų kalėjimuose, kur buvo kraunami pirmieji milijonai, ir gangsteriai buvo apsupti romantiškos auros. JAV kino industrija negalėjo atleisti, kad Europa turi Buzzo Luhrmano filmą, ir skubiai ėmėsi taisyti šį plyšį kultūroje. Taip gimė “Čikaga”.
Vis dėlto šių dviejų filmų lyginimai tikrai ne “Čikagos” naudai, - tiek montažu, tiek dainomis, tiek operatoryste ar ir scenarijumi: atsisakius Luhrmano ironijos, atsiribojimo, liko tik siužeto grynuolis. Ir aktoriai, kurių pagrindiniai - dvi minėtosios žvaigždės ir Richardas Gere’as surizikavo, nepaisydami savo problemų (vienam amžius, kitai - nėštumas) šokti patys. Galima stebėtis puikiais asmeniniais rezultatais, nuostabia Gere’o “stepuojančia” kalba teisme, pagaliau minėto pramogų verslo mechanizmo detalėmis. Tačiau, nepaisant visko, filmas ir liko kiek niūrus ir vargu ar stilizuojantis “film noir” fonus. Kalėjimas yra kalėjimas.
Kitos šaknys
Kitos JAV demokratijos šaknys yra, be abejo, Vietname. Būdamas eilinis, esi niekas. Tada gali kariauti Vietname, gali tapti geriausiu bėgiku ir tapsi dievu. Būdamas invalidu, Forestas Gampas to paties pavadinimo filme (sekmadienis, LTV, 21.00 val.) vis dėlto ištrūko iš įtvarų ir ėmė bėgti, tarsi bandytų pasivyti visus praleistus metus. Tapo JAV didvyriu, nubėgusiu nuo vienos pakrantės iki kitos. Atėjo laikas Vietnamui, - gynė garbę aršiau už gubernatoriaus Arnio vaidintus herojus, tarsi būtų tikras automatinis viršžmogis. Ir driekėsi jo kelias į šlovę užprogramuotai tiksliai - iki net sudėtingo kadro kompiuterių programoje, kur Gampas sveikinasi su prezidentu Kennedy. Roberto Zemeckio filmo scenarijus dvelkia ironija, lyg būtų šis tas paimta iš Johno Irvingo “Pasaulio pagal Garpą”, tačiau filme kaip tik tos ironijos ir pritrūksta, lyg mūsų žemietis Žemekis neapsispręstų, ar laistyti tas šaknis juoko ašaromis, ar apkloti “juostomis ir žvaigždėmis”. Pasirinkdamas pastarąjį variantą vis dėlto kiek pralaimi. Bet šešis “Oskarus” gauna, tarp jų - ir už geriausią aktoriaus Tomo Hankso darbą.
Joelio Zwicko filmą “Mano didelės storos graikiškos vestuvės” (sekmadienis, LNK, 21.15 val.) Tomas Hanksas jau prodiusavo. Šis filmas - kaip tik mums, einantiems į ES, kurių lauks susitikimas su naujomis, mums nepažintomis tautomis ir jų atstovais, o jų - su mumis. Nemažiau egzotiškais. Romantiška komedija yra ir tautinė komedija, linksmu geru sąmoju kalbanti apie skirtumus ir panašumus, apie įmanomumą susikalbėti. O jei graikus “išverstume” į lietuvius su mūsų didžiatautiniu šovinizmu, filmą žiūrėti bus dar linksmiau.
Kam artimesnis britų humoras, “Gelbėkite Greis” (tas pats sekmadienis, 1 Baltijos kanalas, 20.40 val.), mūsų kino ekranuose rodytas kaip “Verslo planas pagal ponią Greis”, - jau iš šių salų gyvenimo būdo srities. Griežta visuomenė, taisyklės, įstatymai, etiketai. Bet ir čia galima viduryje miesto imti ir auginti... kanapes. Pagrindinį vaidmenį sukūrusi Brenda Blethyn, žinoma iš Mike’o Leigh filmų (ir jo gyvenimo, kaip žmona) nuostabia vaidyba sušildo visą paprastos komedijos įšalą - taiklia vidutiniojo britų visuomenės sluoksnio charakteristika.
O apie prancūzų kilmę jau keletas dešimtmečių sėkmingai pasakoja žurnalas “Paris Match”, spausdinantis komiksus apie Asteriksą ir Obeliksą bei jų kovas su Cezariu, Kleopatra ir kitais tuo metu gyvenusiais. Populiarusis komiksas išaugo iki filmo “Asteriksas ir Obeliksas prieš Cezarį” (šeštadienis, LTV, 21.00 val.), kuriam pasikviestos visos deramai Prancūzijai atstovaujančios jėgos - Gerard’as Depardieu, italas Roberto Beningi ir gražuolė Laetitia Casta, tapusi Prancūzijos simboliu. Humoras kiek privėsęs, nes Uderzo ir Goscini komiksai buvo įdomesni. Bet čia jau komercijos reikalas.
Ir šiek tiek psichologijos
Jei norite psichologinių problemų iš rimtosios pusės - laukia “Lietaus žmogus” (antradienis, TV3, 23.00 val.). Filmas apie itin sveiką vaikiną (taip pat dar itin sveikas, “Magnolijos” nepauostęs Tomas Cruise’as), kuriam tenka rūpintis savo broliu autistu (Dustinas Hoffmanas). Vienas prie kito prisipratinimo drama, skirtingų pasaulių sandūra ir tolerancija, - šiandien visa tai skambėtų kiek banaliai, jei ne Hoffmano vaidyba, atnešusi jam dar vieną “Oskarą”. Ir vis dėlto man susidaro įspūdis, kad sveiką Kramerį ar kitus vaidmenis Hoffmanas sukūrė subtiliau nei iki detalių išnarstytą ir vėl sudėliotą ligonį.
Norėdamas suprasti psichoanalizę ir vien per ją žiūrėdamas į paprastas problemas, Woody Alleno herojus tik susikuria jų dar daugiau. “Išnarstytame Haryje” (antradienis, 1 Baltijos kanalas, 23.50 val.) jo herojus be paliovos tauškia, aiškinasi, perdėlioja akcentus, bandydamas kituose įžvelgti kompleksus, paslėptas vaikystės ydas, pasijas, - tačiau vis panašiau, kad pats jų turi be galo be krašto. Psichoanalizė - stiprioji šio Niujorko žydo pusė, matoma tiek Alleno filmuose, tiek apsakymuose ar pamfletuose. Tik panašu, kad besivaipydamas iš jos, šį kartą režisierius pats susirgo. Mažų mažiausiai - narcisizmu.
Garsiajai Amelijai - Audrey Tatou jau būdinga žvelgti į gyvenimą atviromis naiviomis akimis ir manyti, kad taip ir yra. “Amelijoje” ji dar darė stebuklus ir linksminosi, o “Myli, nemyli” (ketvirtadienis, LNK, 22.35 val.) jos herojė (beje, vėl padavėja) įsimyli gydytoją ir yra šventai įsitikinusi, kad ir jis myli tik ją, o ne savo žmoną... Bet jei mes mylime Tatou, jos žvilgsnis nugalės ir triumfuos romantika. Na, bent tiek šilumos iki prasidėsiančio šildymo sezono.
