“Garsų pasaulio įrašų” firma išleido - jeigu ne tiesiogine prasme klasikinį filmą, tai bent tokį, kurį galima priskirti “naujajai klasikai”. Šiandien Lucas Bessonas jau visai suamerikonėjo, bet 1985 metų jo “Metro” dar išsaugo ir prancūzų, ir avangardinio kino tradiciją.
Klaidinama specialiai ir netyčia
Tuo metu atstovaudamas prancūzų “naujajai bangai”, “neobarokui” (taip tai buvo apibūdinama filmo pasirodymo metu), o iš tiesų - pačiam tikriausiam postmodernizmui, Lucas Bessonas “Metro” sąmoningai painioja visas kortas, jo nelabai gerbiamo siužeto linijas prilygindamas požeminių komunikacijų tinklui ir ne vieną jų nutraukdamas aklikeliu. Gražus jau pats neįprasto, klaidinančio filmo moto. Po Sokrato “Būti - vadinasi, veikti”, po Sartre’o “Veikti - vadinasi, būti” “pacituotas Sinatra, tiksliau, visai absurdiškas jo priedainis “Ju bi du bi du”.
Variacija “to be” ir “to do” temomis filme klaidi, iš esmės neišsprendžiama. Ką pametė metro požemiuose ryškiai geltonai dažytas avantiūristas Fredas (Christopheris Lambert’as)? Kas sieja jį ir turtingą Isabelle Adjani damą? Ar riedučiai tikrai gali aplenkti požeminį traukinį? O kas ta požemio žmogiškoji fauna - tiesiog nemėgstantys žydro realaus dangaus ar tokie, kurių nemėgsta buka, bet reali Paryžiaus policija? Beje, “Metro” kadruose tik tarp požemio gyventojų šmėkšteli šiandien vadinamas pirmojo ryškumo žvaigžde Jeanas Reno, kurio naujas filmas - jau kino teatrų prieangiuose.
Gera mėgautis “Metro” pašaipa, spėlioti mįsles be atsakų, sąmoningai susitaikyti su “vedžiojamo už nosies” padėtimi. Prasčiau, kai dviskiemenis pavadinimas leidžia tikėtis ir kitokių klaidų: tarkim, naujesnių (ir prastesnių) J. Demme’o ar T. Carterio filmų. Pagalvojus, vien įvairių “Traukinių” esu matęs ar ne penkiolika...
Su tokiais sutapimais, nejučia sunkinančiais potencialaus žiūrovo padėtį, nieko nepadarysi - tam ir yra stepokai. Liūdniau, kai klaidinama sąmoningai: štai Lietuvoje jau susiformavo prancūzų komedijos “Chameleonas” - apie žmogų, dėl darbo vaizduojantį gėjų, - vertimas, bet vėluojanti parodyti LTV nutarė ją pavadinti “Uždaruoju” (šeštadienį, balandžio 26 d., 21.00 val.).
Nepamanykite, kad “Gladiatorius” (“RenTV”, sekmadienį, balandžio 27 d., 21.10 val., ir kitądien, 8.15 val.) - tai garsusis kostiuminis filmas apie senovės Romą su Russellu Crowe. Tai tik eilinė keršto už žuvusį brolį istorijėlė.
Prancūzų kriminalas apie banko apiplėšimą “Vidurvasario karščiai” (TV4, trečiadienį, balandžio 30 d., 15.00 val.), regis, bus tas pats “Karštis”, kurį penktadienį rodo rusų kanalas “TVcentr” (gegužės 2 d., 22.30 val.).
Labai jau painiojasi - kad ir originalūs - pavadinimai “Mensfildo parkas” (LNK, sekmadienį, balandžio 27 d., 22.10 val.) bei “Gosfordo parkas” (TV1000, trečiadienį, balandžio 30 d., 21.00 val.). Abu filmai - visai neblogi, bet pasirauskit atmintyje, kad nenumotumėt ranka: “A, mačiau...”. Pirmasis iš kūrinių nukelia į XIX amžiaus pradžios Angliją, į šiek tiek moteriškai (režisierė Patricia Rozema) traktuojamas mezalianso problemas. O antrasis - į ketvirtąjį prabėgusio amžiaus dešimtmetį, į pikniką aukštuomenės pilyje, kaip ir derėjo laukti, užduodantį niūrią detektyvinę mįslę. “Gosfordo parkas” - šiuolaikinio klasiko Roberto Altmano menas, savo ruožtu nemažai (ir net gana įžūliai) pasisemiantis iš klasikinių Jeano Renoiro “Žaidimo taisyklių”.
Na, o “Meilužis” (“RenTV”, ketvirtadienį, gegužės 1 d., 23.05 val.) - tai visai ne tas Valerijaus Todorovskio “Meilužis”, kurį ką tik matėme Vilniuje vykusioje rusų ir ukrainiečių kino savaitėje, bet Marguerite Duras garsaus (kažkada net skandalingo) romano ekranizacija, kurioje penkiolikmetės prancūzaitės erotinė iniciacija vyksta, padedant mielam, bet vyresniam turtingam azijatui. Romanas, beje, buvo leidžiamas lietuviškai, o nenustygstanti Birutė Marcinkevičiūtė pagal jį net parodė išraiškingą monospektaklį.
Hormonų audros
Kolonijinis Saigonas, kuriame smalsi paauglė pergyveno tikrą, visam gyvenimui įsimenančią aistrą, - puikus “Meilužio” plastinis fonas. Puiki ir Jane March (įdomu, kur ji pradingo?) - nepatyrusi mergaičiukė, kuriai moteriškas instinktas sufleruoja visai teisingus veiksmus, net neišvengiamą dominavimą draudžiamame ryšyje.
Gal rizikuoju pagarsėti homofobu, bet kažkodėl atrodo, kad besiskleidžiantys pirmieji mergaičių jausmai bei instinktai - kur kas kinematografiškesni negu vyriškosios lyties neūžaugų panašios emocijos, tuojau atnešančios į kiną vulgarumą.
Kaip kitaip pavadinsi vokiečių “Kietą karštą bičą” (TV4, sekmadienį, balandžio 27 d., 21.15 val.), kurio originalus pavadinimas “Skruzdėlės kelnėse” bent turėjo šiokių tokių užuominų į humorą. Liko “bičas” - organas, su kuriuo spuoguotas herojus netgi nuolat dialoguoja. Matyt, suprantančių tokio tipo kiną, turinčių jam galingą poreikį, yra daugiau, negu reikia, nes šiemet kino ekranais jau prašvytravo ir “Kietas karštas bičas-2”.
Painformuosiu - be susierzinimo, tačiau ir be entuziazmo, - kad šią televizinę savaitę bus ir kita tokios problematikos neva komedija “Kevinas ir Peris siautėja” (LNK, penktadienį, gegužės 2 d., 22.30 val.). Žiūrėkite tuos filmus, gerbiamieji, džiaukitės, kad jūsų likimo bendrų apstu ne tik Vokietijoje, bet ir Anglijoje, tik jau, Dieve gink, nesiautėkite.
Antrinis kinas
Atrodo, būtų galima taupyti vietą ir apskritai jo neliesti. Tačiau bent kelis pavadinimus paminėsiu - antraip iš kur sužinosite, kas yra kas?
Štai negirdėtas ir imponuojantis naujo ispanų filmo pavadinimas “Meilė, smalsumas, prozakas ir abejonės” (kabelinės televizijos, pirmadienį, balandžio 28 d., 21.00 val.). Nežinantiems: prozakas - stiprūs raminamieji vaistai. Bet pats filmas, nors ir seka, kaip naujosios puikios “Valandos”, trijų moterų likimus, neturi nieko bendra nei su tikra meile, nei raminimu, nei Almodovaru, nei kaip “Valandose” savo vietos gyvenime paieškomis.
Pavadinimu “Don Žuano nuotykiai” irgi buvo ne vienas filmas. Kadangi šį kanalas “RenTV” demonstruoja tuo metu, kai įpratome prie jo klasikinio “Iliuziono” (trečiadienį, balandžio 30 d., 0.50 val.), o pagrindinį vaidmenį kuria kadaise garsėjęs Errolas Flynnas, galima pamanyti: kažkas vertinga. Nemanykite: 1948 metų juosta, nepaisant gerų aktorių ansamblio, - ilga, pilka, neišsiskirianti.
Jei kas nematė “Manitu mokasinų” (“RenTV”, penktadienį, gegužės 2 d., 17.10 val.) kino teatruose, informuosiu: tai komedijinis VDR studijoje DEFA kadaise klestėjusių “indėniškų” juostų variantas. Kadangi indėnai - arklių nacija, tai ir humoras - arkliškas.
Labai rizikinga į šį skirsnį įterpti šį tą lietuviško. Bet, prieš keletą savaičių apsidžiaugęs LTV-2 iniciatyva rodyti lietuvių autorinę dokumentiką (tuomet buvo pademonstruoti tikrai originalūs Janinos Lapinskaitės darbai), šį kartą skaudžiai dvejoju - ar įmanoma tvarkingus ir sausokus Algirdo Tarvydo dokumentinius filmus (sekmadienį, balandžio 27 d., 19.00 val., ir trečiadienį, gegužės 30 d., 16.00 val.) vadinti “autoriniais”? Tikri autoriai - filmų herojai, pavyzdžiui, Laimonas Noreika, bet negi kinematografininkas irgi pasiekia tą lygį. Galima pasiginčyti.
Stipriojo kino teritorijos
Šį kartą tų teritorijų nemažai, originalūs filmai - labai skirtingi, žodžiu, pasirinkimo yra.
Kam patinka genialiai suvaidintos šeimyninės istorijos, tas dar kartą pamatys “Kramer prieš Kramerį” (LNK, pirmadienį, balandžio 28 d., 20.55 val.). Meryl Streep ir Dustinas Hoffmanas - tikrieji dramos dėl nepasidalijamo vaiko autoriai, o režisierius Robertas Bentonas - tik nominalus, nes nekliudo jiems, kūrėjams. Tačiau meilės istorija “Už debesų” (Ukrainos TV, sekmadienį, balandžio 27 d., 23.25 val.), nors čia, apsuptas gražių moterų, vaidina pats Johas Malkovichius, - pirmiausia režisūrinės minties ir valios triumfas. Ko norėti: juk tas režisierius - Michelangelo Antonioni.
Talentingai sukurtas ironiškas kazachų režisieriaus Abajaus Karpykovo vesternas apie Drakono dantų ieškojimą “Tas, kuris švelnesnis” (“RTR Planeta” ir VTV, sekmadienį, balandžio 27 d., 22.20 val., ir trečiadienį, balandžio 30 d., 14.00 val.). O ar mažiau talentingas “siaubiakų” žanro klasikinis variantas “Košmaras Guobų gatvėje” (LNK, penktadienį, gegužės 2 d., 0.05 val.)? Tik gaila, kad jį tęsė ir tęsė, o tęsdami - sumenkino.
Paprastai neminiu (nes tiesiog nerandu jiems laiko) televizinių serialų, bet savito dviejų serijų miuziklo “Iki pasimatymo, Mere Popins!” (Baltarusijos TV, sekmadienį, balandžio 27 d., 17.20 val.) negaliu nepaminėti ir aš. Šauni, įnoringa, profesionali rusų aktorė Natalja Andreičenko (Merė) tuomet dar savo laimei nebuvo susitikusi naujojo vyro - senstelėjusios žvaigždės Maximiliano Schello, greta kurio ir jos karjera prigeso. Miuziklo laikais N. Andreičenko vyras tebebuvo kompozitorius Maksimas Dunajevskis, o ta jų meilė ekrane pasireiškė puikiais šlageriais, dar vis atmintinais. Taigi filmas - ne tik vaikams, jis kažkaip šildo širdį, nepaisant visų dainelių apie prastą orą.
Ir talentingosios Kiros Muratovos jau pavadinimu ironiškai nuteikiantis “Jausmingas policininkas” (Ukrainos TV, šeštadienį, balandžio 26 d., 23.20 val.) savaip šildo - na, kad ir tais kūdikiais, randamais kopūstų lysvėse.
Jei kas aną kartą, būgštaudamas dėl nepakankamo lenkų kalbos mokėjimo, nepažiūrėjo ankstyvos Pedro Almodovaro “Kikos” - prašom, dabar ji jūsų paslaugoms rodoma jau rusų kalba (TVS, ketvirtadienį, gegužės 1 d., 22.25 val.). Keista, juokinga ir trikdanti, ekstravagantiška - kaip ir turi būti Almodovaro atveju.
Bene niūriausias savaitės mažojo ekrano filmas - ne vien patologiška “Pianiste” pagarsėjusio austrų menininko Michaelio Haneke “Kodas nežinomas” (“RenTV”, šeštadienį, balandžio 26 d., 24.00 val.). Kino teatruose šiuo metu rodomas “Europudingas” - tarsi Europos Sąjungos agitacinis lapelis. “Kodo...” prasmė visai kitokia, čia prabylama ir apie pirmarūšes, ir apie trečiarūšes Europos tautas. Neagituosiu bent aš, nors austrų filmas rūsčiu meniškumu toli lenkia neprobleminį “Europudingą”.
Izoldos Keidošiūtės Bergmano ciklas Lietuvos televizijoje bus sėkmingai persiritęs per pavojingą nevilties ir savižudybių auginimo ribą. Štai aną savaitę rodytas baisus “Tylėjimas” buvo konstruojamas apie visiškai svetimas viena kitai seseris. Šio antradienio (LTV, balandžio 29 d., 22,15 val.) “Persona” irgi pasirenka herojėmis dvi moteris. Konstrukcija panaši, tačiau filmo ištarmė visiškai kitokia, rodanti ir Ingmarą Bergmaną įveikus krizę, ir savaip pasigailinti mūsų, žiūrovų. Ne, linksmybių čia irgi nerasi, o vis dėlto keistame aktorės (Liv Ullmann) ir slaugės (Bibi Andersson) dialoge - nes pirmoji, atsisakiusi kalbos, bendrauja vien akimis, mimika - pasigirsta šiltesnis, nei iki tol, meno ir gyvenimo kontakto motyvas, tarpusavio supratimo viltis. Griežtajam Bergmanui - nemažai ir tiek.
