Nors visos televizijos neriasi iš kailio lyg per morčių, visaip skatindamos švęsti Valentino dieną, peržvelgus būsimus savaitės filmus užplūsta anaiptol ne meilės žmogui ar žmonijai jausmai. Net keista, bet šįkart tenka ir naujas vaizdajuostes rinktis iš panašaus pobūdžio celiuloido. Viltis, kad kažkas pasikeis – pernelyg naivu mano amžiui.
Rytų pusėje
Tarp naujųjų vaizdajuosčių platintojų, nedaug atsiliekančių nuo mūsų kino distributorių, vežamo eilinio “maistreaminio’ šlamšto išsiskiria vienas filmas, neseniai patraukęs akį ir kino ekranuose. Pirmiausia - dėl režisieriaus pavardės: Pavelas Lunginas kadaise turėjo daugiau šviesesnės ateities prognozių, ir būtent dėl jo „Taksi bliuzo“: tąkart iš tiesų padvelkė kitokiu Piteriu – ir „nenučernuchintu“ (nors tos “černuchos” ir ten būta), kaip tada buvo įprasta, ir nenublizgintu, kaip rusų kinui atsitiko vėliau. „Taksi bliuzas“, kad ir kaip garsiai tai nuskambėtų, buvo egzistencinis Rusijos miesto atspindys, neapibrėžto pereinamojo laiko apibendrinimas, įkūnytas beviltiškai liūdname Piotro Mamonovo žvilgsnyje. Vėliau ir Mamonovas dirbo Vakarams (kol neišsikraustė kurti spektaklių ir kitokių projektų... į kaimą), ir Lunginas atsidavė dosniai prancūzų globai ir kūrė ne be rusiško „bardako“ bei kitokios netvarkos (režisūrinės - taip pat) „Vestuves“ ar kitus subproduktus.„Oligarchu“ jis vėl sugrįžta į Rusiją ir visai ne vakarietiškai akiai patenkinti. Pikti liežuviai kalba, kad filmą jam užsakė pats Borisas Berezovskis. Vargu, nes kažin ar jis būtų buvęs patenkintas filmo (vadinasi, ir herojaus, kurio prototipas būtų jis pats) finalu. O jei taip ir būtų buvę – tai liudytų neblogą tikrojo oligarcho skonį, kurio derėtų tik pasimokyti mūsų naujai “pakeptiems” oligarchiukams.P.Lunginas konstruoja (negaliu tvirtinti - atkuria) Rusijos mafijos piramidę ir atlieka jai vivisekciją, - vadinasi, tai ir visos valdžios skerspjūvis, mėginimas suvokti, kas valdo Rusiją ir kam joje gyventi gera. Pinigai – anokia naujovė. Bet tai filmo kūrėjams ir nerūpi: įdomiau pati schema, struktūra, pats valdžios ėmimo modelis. Įdomiau stebėti santykius ir tą pinigų kainą, kurią moka Vladimiro Maškovo oligarchas: azartiškas, ciniškas, žiaurus – koks ir turi būti faraonas savo piramidės viršūnėje. Bet ir drauge su kiekviena auka vis labiau nusiviliantis, lyg būtų per daug prisiragavęs valdžios ir kraujo skonio. Galutinai pavargęs, nes prasmės nesimato, tačiau ir trauktis nėra kur. Berezovskis - ir tas emigravo. Lunginas grįžo.
Rytai-Vakarai
Kartais linksminuosi skaitydamas filmų suskirstymus žanrais ir ant vaizdajuosčių, ir mūsų garbiųjų televizijų programose. Regiso Wargnierio „Rytai-Vakarai“ (TV4, vasario 13 d. 20.15) galėtų laisvai būti apibūdintas kaip „kovinė melodrama“, nors nesuklystume pavadindami ją tiesiog drama. Drama iš istorijos.Vietos nerandantis režisierius, anksčiau žvilgsnį kreipęs į „Indokiniją“ su jos istorija, šįkart ryžosi prikelti pokarinę Rusiją ir jos santykius su Prancūzija. Rusų emigrantai, naiviai patikėję tėvelio Stalino kvietimu grįžti į tėvynę, pasiryžta tam ir drauge su antromis prancūziškai kalbančiomis pusėmis išsilaipina gimtajame krante. Juos pasitinka kerziniai batai ir automatų papliūpos. Bene labiausiai Wargnieriui ir nusisekė šie uosto epizodai - visa kita ir numanoma, ir kiek butaforiška. Daugiau gyvybės suteikia Sandrine Bonnaire, tačiau ir filmo siužete, ir vaidybos stiliumi ji yra svetimšalė. Olegas Menšikovas taip pat nepasižymi įdomesniu darbu. Vis dėlto drama vykusiai išplėtota ir tik melodramatinė pabaiga (kone rusiškai-prancūziškoji „Kasablankos“ replika) išduoda, kad melodramą režisierius ir norėjo sukurti, tik supainiojo su istorija, kuri jam... Su jau amžiną atilsį Sergejumi Bodrovu ir pastaruoju metu statistę vaidinančia Catherine Deneuve.
Šįkart į Ameriką po Pirmojo pasaulinio karo sveikatas ir iliuzijas palikę Europoje grįžta buvę idealistai kariai. „Rėksminguose trisdešimtuosiuose“ (Ren TV, vasario 12 d. 0.25) Raoulis Walshas gelbsti banalų scenarijų apie mėginimą po karo gyventi taikoje ir ramybėje. Bet prohibicijos laikai kai ką pasiūlo herojams ir drauge – žiūrovams. Žinoma, jei vaidina Jamesas Cagney ir Huphrey Bogartas.
Vakarų mafijos
„Leonas“ (TV Centr, vasario 8 d. 20.55) – vienas įdomesnių šios savaitės „mafijinių“ filmų, su kuriuo režisierius Lucas Bessonas įsiveržė į Holivudo pasaulį ir buvo ten priimtas (už ką prancūzų kinematografininkai jį pasmerkė). Samdomo žudiko Jeano Reno ir globojamos mergaitės (Nathalie Portman) paradoksalus „tėvo-dukros“ ryšys, žavi dvikova su policijos komisaru Gary Oldmanu (nuostabus vaidmuo) – visa tai perteikiama sąmojingai, lengvai ir gerokai atskiedžiant nusistovėjusį gangsterinį Holivudo žanrą.Sąmojumi gali pasigirti ir Bruce‘as Willis – „Hadsono vanagas“ (LNK, vasario 10 d. 20.25) - gal todėl jį kitam filmui – „Penktajam elementui“ – ir pasikvietė Bessonas? Jo ir Andie McDowell flirtas-varžybos, idealistinis mėginimas gyventi gražiai, tačiau vėl tenka įsipainioti į vagysčių ir mafijos tinklą – ir vardan to, kad finale abu pakiltų veikiančiu – pasirodo! – Leonardo da Vinci lėktuvėliu. Mafija tampa puikia parodijos dalimi.Užtat amerikiečių „Rokis“ (TV4, vasario 13 d. 14.40) ar „Rembo: pirmasis kraujas“ (TV Centre, vasario 13 d. 19.00) gali girtis tik jėga ir įtūžusiu Silvesterio Stallone’s žvilgsniu, nesvarbu, ar jis daužytųsi bokso ringe, ar kaip eks- „žalioji beretė“ mėgintų kumščiais ir vamzdžiais atkurti teisybę, - primityvumas lenda iš kiekvieno kadro. Nebent į filmą žiūrėtum kaip į vieną etapinių „bojeviko“ žanro plėtotę. Nors nuo tos plėtros šilčiau tikrai netampa.
Valentino dienai
Na, negalima griežtai sakyti, kad „dūšiai“ taip nieko ir nėra. Ir net būčiau visai nesuprastas jaunesnių namų kino žiūrovų (nors meilė amžiaus neklausia), jei nepaminėčiau kino klasikos.Žinoma, pirmiausia klasika reikėtų vadinti Franco Zefirelli „Romeo ir Džiuljetą“, vieną sėkmingesnių Shakespeare‘o ekranizacijų kino ekranui (Rossija, vasario 13 d. 22.55). Filmas nustebino aktorių parinkimu – herojus įsimylėjėlius vaidino 17 ir 15 metų „aktoriai“. Tačiau gelbėjo režisieriaus patirtis ir operatoriaus Pasquale’io de Santiso darbas, apdovanotas „Oscaru“, kaip ir kostiumų dailininko tikslumas bei puiki Nino Rotos muzika. Žinoma, jaunimas norėtų „Romeo ir Džiuljetos“ su amžinai jaunu (ar nesubręstančiu?) Leo di Caprio, tačiau teks palaukti.Iki kito vakaro. Kas geriau tinka Valentino dienai, jei ne Jameso Cameroono „Titanikas“ (TV3, vasario 14 d. 20.15)? Visų aprašytas ir išžiūrėtas, tačiau joks televizorius, net ir namų kino, neprilygs tam efektui, kurio ir siekė režisierius, titaniškai kurdamas filmą kino ekranui. Priminsiu tik tiek, kad Cameroono rizika (berods, „įklampino“ ir savus 200 tūkst. dolerių, kad baigtų filmą, kai jau niekas jam nemokėjo) atsipirko su kaupu – ir 11 „Oskarų“, ir pajamomis. Ir, regis, naujųjų kolosų iš fantazijų srities pradžia. Čia jau su kukliais „Žvaigždžių karais“ galima tik slėptis. Net ir jų veikėjai ima rodytis kaip jaukūs namų gyvūnėliai.Bet labiau Valentino dienai rinkčiausi „Paskutinį tango Paryžiuje“ (Tango TV, vasario 14 d. 22.00) – apie meilę ir nusivylimą, karčiai aktualų šiomis dienomis individualizmą ir užsisklendimą, meilę be vardų ir nereikalaujančią jokių įsipareigojimų – ir vis dėlto, prisipažįsta ciniškasis Marlono Brando herojus, kaip visada reikalaujančią visko. Vienas nuostabiausių operatoriaus Vittorio Storraro darbų ir vienas geriausių Marlono Brando vaidmenų vis dar niekaip neleidžia pasenti šiam kontraversiškai sutiktam Bernardo Bertolucci filmui.Ingmaras Bergmanas tęsia savo viešnagę Lietuvos televizijoje. Pavadinimas „Džiaugsmui“ (vasario 11 d. 21.30) skamba anaiptol ne bergmaniškai, nebent įžiūrėtum karčią švedo ironiją. Smuikininko Stigo ir muzikės Martos grojimas viename orkestre neleidžia jiems pasiekti harmonijos asmeniniame gyvenime: po vestuvių į jų namus atklysta įtarinėjimai, charakterių skirtumai ir trečias, pašalinis. Tuo metu, 1950-aisiais, Bergmanas išgyveno ne pačius geriausius laikus, tad filmas (kaip ir daugelis jo kitų juostų) turi autobiografinių detalių, ir įdomu stebėti, kaip vėliau jos išaugo į didžiuosius švedo šedevrus.
