Prisiekiu, per šią priverstinę bendravimo pauzę manęs nepaveikė jokie tamsūs antipatriotiniai gaivalai. O vis dėlto šiandien tenka daugiau kalbėti apie kitų kraštų televizijas, regimas Lietuvoje.
Šeštadienis
Jei prisimenate, pernykščiame Kino pavasaryje smaginomės ir liūdėjome dėl originalaus argentiniečių „Šuns Bombono“ keturkojų ir žmoniškųjų personažų? Juostą kūrė labai talentingas argentinietis Carlosas Sorinas. Jo gabumai pasireiškė jau anksčiau, pavyzdžiui, filme „Besišypsantis Niudžersis“ (5 kanalas, 20.00 val.; kartojama pirmadienį, vasario 6 d., 16.00 val.). Režisierius visuomet renkasi gana neįprastus personažus, koks yra ir šiandieninio kūrinio pagrindinis herojus, senokais laikais Pietų Ameriką išmaišęs klajojantis dantų gydytojas (ak, kaip malonu šiame sodriame vaidmenyje stebėti Danielį Day-Lewisą, jūsų, aišku, prisimenamą bent jau iš juostų „Tėvo vardu“ ar „Niujorko gaujos“). Mat herojui svarbu ne tik profesija, jis bando gydyti įbaugintas žmonių sielas, rauti ir netolerantiškumą, tamsumą, kitas visuomenės ydas. Ir džiaugiesi, kad gydytojas nepasilieka užkietėjusiu, kaip atrodė, vienišiumi. Šiltas filmas.
Visai kitoks, baisus, kitas to paties 5 kanalo šiandieninis filmas „Smėlio žmogus“ (24.00 val.; kartojama ketvirtadienį, vasario 9 d., tuo pačiu niūriu vidurnakčiu). Dažnai žudiko, 17 metų laukusio bausmės, bet po jos burtais gavusio naują, smėlio kūną, istoriją vadina trileriu, bet man ji panašesnė į senas siaubingas pasakas, primena kokį nors klasikinį molinį Golemą. Vis šis tas originalesnio, gal ir visai pas mus nerodyto.
Apie didžiumą dienos juostų to jau nebepasakysi. Smagu pamuzikuoti su „Broliais Bliuzais“ (TangoTV, 22.00 val.), švelniai paironizuoti, kaip Hugh Grantas išsigando tapsiąs tėčiu („Devyni mėnesiai“, TV3, 15.00 val.), o drauge su Clintu Eastwoodu pakovoti dėl krištolinio amerikiečių valdžios tyrumo „Absoliučioje valdžioje“ (TV1, 21.00 val.) – tiek tik, kad tai jau žiūrėti išžiūrėti filmai.
Na, gal kiek rečiau TV ekranuose spėjo pabūti amerikiečių komedija „Sekretorė“ (11 kanalas, 22.10 val., o ketvirtadienį, vasario 9 d., 0.55 val. ją dar parodys ir Baltarusijos TV). Jos originalumas – tas, kad čia vienas kitą (ir sykiu laimę!) susiranda sadistas ir mazochistė. Tebūnie jiems gera drauge. Ir Steveno Shainbergo režisūra čia nėra vulgari ir aktoriai (Jamesas Spaderis, Maggie Gyllenhaal) čia dirba visai pakenčiamai, bet, matyt, jau esu toks bjauriai senamadiškas, kad, net abejingai toleruodamas panašų ryšį, žiūriu „Sekretorę“ ir jaučiuosi kažkaip nejaukiai. Užtat ir nebežiūrėsiu.
Sekmadienis
Lietuvos televizija iš savo kraitskrynių šiandien ištraukė 1985 metų Vaižganto ekranizaciją – tradicinę, realistinę, bet vis kur kas geresnę negu kino studijos „novatoriškas“ „Tas prakeiktas nuolankumas“. Tai juosta „Nebylys“ (20.10 val.; kartojama penktadienį, vasario 10 d., 22.00 val.). 128-ąjį kartą (pataisykit mane, jeigu 129-ąjį) demonstruojama fantastinė komedija „Vyrai juodais drabužiais“ (TV3, 20.45 val.; kartojama trečiadienį, vasario 8 d., 11.20 val.). Per BTV besiformuojantį sekmadieninį „Kino vakarą“ (matyt, jis atitiks „Snobo naktį“, „Elito kiną“ ir pan.) – visai padori prancūzų melodrama apie, švelniai tariant, nebejaunos Jeanne‘os Moreau ir kažkokio vaikino romaną: verta pamatyti vien dėl nepasiduodančios žvaigždės Moreau.
Bet čia aš žadu nusimesti padoraus apžvalgininko kaukę ir imti vykdyti nepatriotinius pažadus.
Įdomu, kam iš Lietuvos TV kanalų apskritai ateitų į galvą pabandyti pasiūlyti publikai garsiojo JAV „nepriklausomojo“, vieno tų, kurie realiai kuria šiuolaikinę kino kalbą (netapatinant jos su technologijomis), – žilagalvio, nors visai dar neseno Jimo Jarmuscho improvizacinį kiną? Ar mūsų televizininkai yra girdėję apie lietuvių žiūrovų eilutes prie tų salių, kuriose, kad ir retai, pasirodo Jarmuscho juostos?
O štai labai tolimas Baltarusijos kraštas rizikuoja patogiu laiku parodyti visiškai nekomercinį, nesiužetinį, netgi nespalvotą priešpaskutinį meistro darbą „Kava ir cigaretės“ (Baltarusijos TV – nepainiokit, ne „Belarus TV“, 22.20 val.).
Tiesiog net neįsivaizduoju, kaip jums pristatinėti šią iš paskirų fragmentų besiformuojančią į patrauklią, talentingą, mielą, ilgam paliekančią puikią nuotaiką juostą. Lyg novelės, lyg eskizai, šiaip iš kažkur į ekraną atklydę štrichai arba tiesiog tyla, apie kokią sakoma: „Angelas praskrido...“ Sieja vien tik ta pavadinimo kava ir tos cigaretės – gal dėl pastarųjų, taip kliudančių visai subanalinti europinį lietuvių veidą, kūrinio ir nerodo? Kvailioju, žinoma: svarbiausia ekrane – žmonės, jų santykiai, tų santykių nuotrupos, iš kurių juk ir susideda trumpas mūsų gyvenimas. Ir kokie žmonės!
Kiekvienam muzikos mėgėjui pažįstami Iggy Poppas ir Tomas Waitsas filme nemuzikuoja, ne. Tiesiog pasėdi tarp dūmų prie kavos puodelių, o taip gera, lyg būtum trečiasis neskubraus, su potekstėmis pokalbio dalyvis. O ko vertas pietietiškai audringas Alfredo Molinos bandymas susirasti giminaitį ir atsakan išgirsti vien tik šaltą: „Ar jūs ne gėjus?“ Arba Billo Murray, Steve‘o Buscemi, Roberto Benigni, kitų asmeninių Jarmuscho draugų mažesni ir didesni pasirodymai net be honorarų – dažniausiai pačiais savimi. O Cate Blanchett toks nelauktas ir talentingas susidvejinimas į žvaigždę ir jos neturtingą giminaitę?
Žmonių ryšiai, kontaktai, ne fiziški prisilietimai filme „Kava ir cigaretės“ traktuojami didžiausios vertybės lygiu. Vargšas, kurs tokio požiūrio nesupranta.
Pirmadienis
Rusų melodramą „Grafienė“ (5 kanalas, 19.30 val. ir kitądien 16.00 val.), priešingai nei galėtum tikėtis iš pavadinimo, nukeliančią ne į praeitį, bet į dabartinius „kūrybos namus“, galima žiūrėti, galima ir ne. Yra gerų aktorių (Liudmila Čiursina, Jevgenijus Sidichinas), bet režisūros pėdsakų aptikti nelengva. Erzina tipiškai holivudinis formaliai profesionalesnio filmo „Geri vyrukai“ (TV1, 21.00 val.) glaistas. Na, Tomui Cruise‘ui jo ir nereikia, pats turi su kaupu, bet kad Jackas Nicholsonas tam leistųsi...
Man ši juosta įdomi vien pastarųjų tikrų įvykių kontekste. Amerikos karo laivyne du „geri vyrukai“ pribaigė tretįjį ir ekrane tiesa – tegul gaubiama šleikščios patetikos – vis dėlto triumfuoja. O negi jūs manot, kad tikra šių dienų Rusijos armijos tragedija, kai kareiviui dėl sumušimų amputavo abi kojas, nesusigers į smėlį, kad atsakys realūs aukšto rango kaltininkai, o ne koks atpirkimo oželis? Nebūkite naivūs...
Naiviai skamba biografinis vaidybinis filmas apie pirmąją holivudinę AIDS auką, prieš mirtį pagarsinusį savąjį homoseksualumą Rocką Hudsoną (BTV, 13.35 val.). Patikėjus šia televizine juosta, galima vėl manyti, kad lytinė orientacija – tai „tik“ piliulėmis išgydoma liga, prieš kurią žvaigždė narsiai kovojusi. Kaip mažiems vaikams...
Užtat tikras kinas – vėl iš svečios šalies. Fredo Zinnemanno antivesternas „Vidudienį“ (lenkų kanalas TVP1, 21.15 val.) pribloškia visai ne kokių susirėmimų užmoju, o kaip tik visišku kameriškumu ir stipria moraline ištarme. Tai žanro lūžis, po kurio tapo tiesiog nebepatogu vėl iš naujo porinti herojiškas JAV pionierių legendas. Mažas miestelis – vieni egoistai ir bailiai, žmogus, kuris vienas stojasi prieš neteisybę (puikus Gary Cooperis), jų akimis vertas ne tiek pagarbos, susižavėjimo, kiek trūktelėjimo pečiais: kas iš to, juk vis tiek viskas liks kaip buvę.
Kai 1952 metais „Vidudienį“ vargais negalais pasirodė makartistinėje Amerikoje, kalbėta apie visos šalies metaforą. Bet, manyčiau, šiandien pasižiūrėję klasikinį kūrinį, jūs rastumėte kur kas artimesnių aliuzijų...
Antradienis
Labai jau viskas vienoda. Kanados „Skolų rinkėjai“ (5 kanalas, 19.30 val.; kartojama penktadienį, vasario 10 d., 16.00 val.) – mafija, „Amžinieji vagys“ (TangoTV, 22.00 val.) – tas pats, tik su komišku atspalviu, „Tobulas nusikaltimas“ (TV1, 21.00 val.) – irgi, tik tiek, kad šiuo atveju pavadinimo įvardytus veiksmus atlieka silpnosios (?!) lyties atstovės.
Nors „Uola“ (LTV, 21.10 val.) irgi neišeina iš nusikalstamumo sferų, tačiau autoriai meistriškai valdo veiksmą ir bent jau pateikia puikų žmogiškąjį charakterį. Į žiaurią karinę konfrontaciją, į praktiškai beviltišką operaciją čia įpainiojamas ilgametis „uolos“ (taip vadina garsųjį Alkatraso kalėjimą) klientas, britų agentas, kurį vaidindamas Seanas Connery įdomiai – kitaip jis nesugeba – analizuoja prieštaringas savo sudėtingo likimo herojaus paskatas.
Prisiekiu, jei būsiu pavargęs, numosiu ranka į visa kita ir atsipalaiduodamas dar pažiūrėsiu nemirtingąją sovietinę komediją „Dryžuotasis reisas“ (ukrainiečių STB, 19.50 val. ir kitądien 9.40 val.). Pamenat – Jevgenijus Leonovas laive tarp tikrų tigrų? Jeigu būtų tokį vaidmenį be dublerių kūręs Holivude, materialiai aprūpinti būtų jau jo provaikaičiai. O jis, vargšas, ką – turbūt gavo pieno dėl „kenksmingų sąlygų“, džiaugės ir dėl to.
Savotiško atsipalaidavimo suteikia ir formaliai Vietnamo, bet iš esmės prancūzų ir vokiečių finansuotas kūrinys „Kai saulė pati vaiskiausia“ (TV3, 23.10 val.). Jį labai palankiai sutiko 2000 metų Kanų festivalyje, nors tos kategorijos prizą tuomet ir nušvilpė iraniečiai.
Kitas juostos pavadinimas „Vasara Hanojuje“ – nebe toks abstraktus, pateikia nuorodą į mūsų visai nepažįstamą, švelniai spalvingą, nuostabiai, impresionistiškai (režisierius Anhas Hungas Tranas studijavo Paryžiuje) perteiktą krašto, metų laiko atmosferą. Iš pradžių atrodo, kad pasakojimas apie Vietnamo „tris seseris“, skirtingus jų likimus, jų tarpusavio santykius kvepia tam tikra idile. Vis dėlto tai tam tikra apgaulė. Iki europietiškų isterijų tokio pobūdžio kūrinys niekada nenusileis. Bet kai per motinos mirties metines seserys ir brolis susitinka, išsipasakoja apie savus gyvenimus, ir jų nepaprastas vidinis artumas lyg nekelia jokių abejonių, pamažu žodelytis „lyg“ ima tarsi augti, sėti abejones: greičiausiai taip nebūna, greičiausiai kiekvienas šių simpatiškų žmonių turi savų paslapčių.
Keistas, apgaulingas, ilgai nepaliekantis filmas.
Trečiadienis
Iki pasimatymo, lietuviškieji TV kanalai. Naujiesiems metams kabelinės televizijos parodė „Fridą“, o dabar įkandin jų su ta pačia juosta (23.25 val.) apie meksikiečių dailininkę Fridą Kahlo – stiprios dvasios invalidę – velkasi nacionalinė, atrodytų, turinti kaip tik visuomet būti avangarde. Apie kitus apskritai nėra, ką pasakyti.
Užtat rusų „RenTV“ kanalas pateikia tikrą dienos (savaitės? mėnesio?) filmą. Tai įžymiojo danų meistro, naujų idėjų kūrėjo bei griovėjo Larso von Triero „Manderlio“ (23.15 val.) televizinė premjera.
Ši juosta – L. von Triero sumanytos „amerikietiškos trilogijos“ antroji dalis. Pirmoji vadinosi „Dogvilis“, ją turbūt prisimenate – vien dėl absoliučiai nelauktos kino-teatro estetikos, jeigu ne dėl kitų, svarbesnių, egzistencinių problemų, iškeltų ekrane, kaip jau autoriui būdinga, drastiškai ir negailestingai. Trečioji bus „Vašingtonas“. Tada, aprėpiant žvilgsniu visą gigantišką sumanymą, bus lengviau apie jį ir kalbėti. Nes ką reiškia antroji dalis? Tarpinę grandį, būtiną struktūrai, – o kiek ji bus svarbi visumoje?
Režisierius sukėlė nemažą skandalą jau pirmuoju brechtiškos dvasios filmu „Dogvilis“. Tokį, kad Nicole Kidman, kūrusi pagrindinę heroję Greisę, atsisakė ja būti toliau. Bet Trieras – jau toks užsispyręs, kad ir naujajame filme dalyvauja ta pati pramanyta mergina, norinti kažkaip keisti šį ne patį tobuliausią pasaulį, tik ją vaidina daug mažiau žinoma aktorė Bryce Dallas Howard. 1930 metais atvykusi iš Dogvilio į kažkokią Manderlio plantaciją, ji susiduria su keistu faktu: juodaodžiai iki šiol nežino, kad vergovė panaikinta jau 70 metų. Deja, ir painformuoti, vergai linkę gyventi senoviškai, Greisės diegiami demokratijos principai jiems dar baisesni.
„Tai vis ta pati istorija, prasidedanti iš naujo, – sako žurnalistams L. von Trieras. – Tik dabar į filmą atėjo rasių sąvoka. Mūsų Danijoje niekad nebuvo jokių rasių. Dabar atsirado, ir rasizmas parodė baisų savo veidą. Taigi „Manderlis“ – ir apie Ameriką, ir apie Daniją. Jūs tikriausiai pavadinsite filmą moralizuojančia komedija ir būsite savaip teisūs“.
Bet ar filme nėra svarbesnė vidinio vergiškumo analizė? Ta pati, kurią minėjau pirmadienio skirsnyje ryšium su antivesternu „Vidudienį“. Tas vergiškumas, kurio ir mes nesame galutinai atsikratę, nes taip patogu gyventi, kai kažkas – tegul žiaurus, negeras – yra atsakingas už tave, o tau toji atsakomybė svetima. Tad ko paskui stebėtis, kad gyvename prastai? Ir ar ne dėl panašių priežasčių „Manderlis“, visai neseniai pademonstruotas lietuviškoje „Scanoramoje“, visai nesukėlė tų ginčų, kuriuos galėjo ar net privalėjo sukelti.
Ketvirtadienis
Matyt, reikės pirktis stipresnius akinius, nes dvi pastarąsias darbo savaitės dienas vėl ne ką teįžvelgiu. O gal, jeigu jums pavyks pamatyti „Manderlį“, tai visai logiška – bus laiko svarstymams?
Rusų ironiška komedija „Maša“ (BTV, 20.30 val.) turi naujumo privalumą, tačiau emigranto tėvo ir Paryžiuje jį aplankiusios „nepastebimai“ suaugusios dukters Mašos konfliktas galėjo būti ir išradingesnis, ir linksmesnis. Kažkodėl vokiečių kurta „Salsos karalienė“ (TangoTV, 22.00 val.) – tik specifinių pomėgių, Lotynų Amerikos šokių gerbėjams, nes ten, kur šokiai baigiasi ir prasideda „fabula“, juosta nebeišlaiko kritikos.
Tarp tų pramoginių kūrinėlių šiek tiek išsiskiria „Per žingsnį nuo šlovės“ (TV3, 22.40 val.). Komiškas jau pradinis sumanymas: 15-metis jaunikaitis svajoja tapti ne kokiu herojumi, o... muzikos kritiku. Juostos veiksmas prasideda 1969 metais, taigi ekrane – lengvas, neblogai atkurtas retro, kai buvo populiarūs „Led Zeppelin“, Davidas Bowie, „The Who“. Ką gi, juostos statytojas Cameronas Crowe kadaise pradėjo būtent taip, paaugliu roko kritiku, ir tas autobiografinis momentas suteikia nepretenzingai juostai autentiškumo, šilumos. Na, o legendinės mamos Goldie Hawn vos pradedanti dukrytė Kate Hudson būtent už vaidmenį šiame filme pelnė net „Auksinį gaublį“ ir neliko, kaip žinote, vienadiene sensacija.
Iš dalies padėtį gelbsti vėl kitatautis kanalas. Matantys lenkų „TVNSiedem“ ir, natūralu, mokantys kalbą, gali išvysti savotišką dramą „Asmenybės jėga“, kurią patys lenkai kažkodėl sovietine dvasia išsivertė kaip „Laisvės šauksmą“ (0.10 val. ir kitądien 21.10 val.). Formaliai ši juosta, kurios veiksmas rutuliojasi 4-ajame dešimtmetyje ne Manderlyje, o Pietų Afrikoje, irgi kelia ir rasių, ir vergijos motyvus. Bet – tradicinio pasakojimo dvasia, kai geri juodaodžiai (geriausias – Morganas Freemanas, pasirodąs bokso treneriu) gelbsti našlaičiu čia likusį baltąjį berniuką.
Penktadienis
Nors čia irgi vaidina stilingoji Anjelica Huston, vis dėlto „Tenenbaumų šeima“ (TV3, 22.05 val.) – tai jums ne „Adamsų šeimynėlė“. Ten buvo linksma ir baugu, egzistavo stilius, o šį kartą neva komiškas pasakojimas apie mažųjų genijų lizdelį apsiriboja daugiau fabula.
Nacionalinė televizija atkapstė seną melodramą „Kryžkelėje“ (0.30 val.), kurios aktorių ansamblis – įspūdingas. Richardas Gere‘as čia blaškosi tarp žmonos Sharon Stone ir meilužės Lolitos Davidovich, ir jo, vargšelio, taip gaila, taip gaila, kad tam tikro žiūrovų kontingento akyse ašaros kaupsis net ir prieš jų valią. Visai nesuvokdamas, iš kur atsirado toks dinozauras, pasižiūri į filmografiją ir... viską supranti: juosta statyta pagal prancūzo Paulio Guimard‘o romaną ir tėvynėje jo ekranizacija gal nebūtų tokia parodijinė, bet juk amerikiečiams visada stigo to europietiško subtilumo, Holivude ant visų „i“ privalo būti negrabiai sudėlioti taškai.
Nežinau, ar jus labai pradžiugins karinis „Chaoso faktorius“ (BTV, 22.15 val.), nes apie 1972 metų Kambodžos baisumus buvo pastatyta ir stipresnių juostų. Na, nebent įtrauktų šiuolaikinio anų įvykių tyrimo niuansai.
Visa bėda, kad ir tie nelemti užsienio kanalai, kuriais šįkart dangsčiausi kaip koviniu skydu, penktadienį man rodo vien tik, atleiskite, trijų pirštų kombinaciją.
