Gal pats keisčiausias iš mano matytų televizinių savaičių išsidėstymų. Ketvirtadienį, kovo 3-ąją, visų gerų ir naujų filmų net techniškai neįmanoma pasižiūrėti, o kitomis savaitės dienomis - vaizdas tik toks, kad gyvename “vienaukštėje Amerikoje”.
Šeštadienis
Jeigu šiandien gailestingasis BTV nebūtų mums priminęs, kad pasaulyje yra dar Naujoji Zelandija (vaikiškas “Pietų jūros plėšikas”, 8.00 val.) ir neprilygstamoji Indija (“Išsiskyrimas”, 1997), su kitais lietuviškais kanalais irgi egzistuotume išimtinai Amerikoje.
Kino teatrų magnatų svaja, kurią jie patys kukliai vadina “intrigų rinkodara”, jau beveik realizuota tautiniuose TV kanaluose: visas kinas - Holivudas, nieko kito nėra, nebuvo ir nebus. Žanrai - du: pasimušimas, pasišaudymas ir pasižvengimas.
Antrajam šiandien atstovauja “Seni bambekliai” (LNK, 16.55 val. ir pirmadienį, vasario 28 d., 11.45 val.), kurie amerikiečiui, puikiai pažįstančiam ir aktorių Jacko Lemmono bei Walterio Matthau kūrybinę biografiją, ir specifinius savus juokelius, kurie lietuviui - tokia pat neatrasta žemė kaip amerikiečiui - sovietinis (ir posovietinis) absurdėlis, gal kažką ir sako. Man, prisipažinsiu, - nedaug.
Nuolat iškylanti “Nepriklausomybės diena” (TV3, 20.05 val. ir antradienį, kovo 1 d., 11.55 val.) - šleikštoka patriotinė fantastika. Po kelerių metų nuo filmo premjeros sugriuvę Pasaulio prekybos bokštai buvo baisesnis ir ateivių visai nepareikalavęs “gražus vaizdelis”. Juokingiausia, kad hitą statė amerikietiška dvasia persiėmęs tikras vokietis, prieš savaitę nuvadovavęs Berlyno kino festivalio žiuri Rolandas Emmerichas, sukūręs dar ir “Godzilą”. Žinoma, Vokietijoje - per menkos erdvės jo didžiam intelektui pasireikšti, tenka šiaušti į Holivudą.
Kas dar vyks šią dieną? Ugnimi ir siera vaišins Siera Nevados ugnikalniai (BTV, 20.50 val.), Alecas Baldwinas rodys budizmo įkvėptą energiją (“Šešėlis”, TV3, 14.00 val.) maždaug taip pat įtikinamai, kaip George‘as Clooney mąstė apie visatos likimus naujajame “Soliaryje”, beveik lietuviškai, kad ir neišgėręs, stūgaus senas pažįstamas King Kongas (RenTV, 19.00 val.). Kažkaip nebesinori tęsti šio begalinio sąrašo. Kiek smagesnės bus dantisto (Danielis Day-Lewis) kelionės po Pietų Ameriką, kurias, pavadintas “Amžina Niu Džersio šypsena”, dovanoja kaimynai baltarusiai (19.20 val. ir kitądien 12.10 val.).
Sekmadienis
Daug matytų filmų, dažniausiai, žinoma, holivudinių. 15 metų švenčiantis kone epiškas meilės (moteriai ir automobiliams) romanas “Griaustinio dienos” (LTV, 21.00 val.) primena dar tuos laikus, kai Tomas Cruise‘as ir Nicole Kidman buvo reklamos išpopinta “ideali” pora, “Bėgimas naktį” (TV3, 13.45 val.) rodo maždaug tą metą, kai Robertas De Niro savo nelaimei pamanė esąs puikus ne vien dramatinis aktorius, bet ir komikas. “Pasiklydę vertime” (TV1000, 17.00 val. ir kitądien 11.00 val.) - iš tiesų subtilus Sofios Coppolos kūrinys, nekvailai įtikinėjantis, kad tarp vyro bei moters gali būti ir šilta abipusė parama, dvasinis ryšys, ne vien seksas.
Aišku, prancūzų seksomanė Catherine Breillat su tokia nuomone niekada nesutiks, tačiau tenka pripažinti, kad jos “Seksas yra komedija” (BTV, 23.00 val.) - iš geresniųjų paprastai šokuojančios natūralizmu damos kūrinių. Mat veiksmas klostosi kino aikštelėje, kurią, taip pat ir konfliktiškus santykius su aktoriais Breillat pažįsta nebe pirmą dieną.
Vėl ekranuose - Romano Polanskio “Pianistas” (LNK, 20.10 val.). Kiek nusibodo kartoti, vis džiaugiantis tikrai gilia ir nevienaprasme scena, nušvintančia prieš kilometrinio filmo pabaigą, kai vokiečių karininkas gelbsti benusibaigiantį, Varšuvos griuvėsiuose besislapstantį lenkų žydą muzikantą (Adrianas Brody). O dėl visų “Oskarų” bei “...palmės šakelių”, taigi laikas jau suprasti, kad tai aukštuomenės (ir finansininkų) žaidimai, ne daugiau. Beje, neskaidrus dalinis “Pianisto” finansavimas iš lenkų biudžeto - esminiai kūrėjai čia buvo Prancūzija, Vokietija ir Didžioji Britanija - net pakeitė šalies vyriausybės sudėtį; tikėsimės, kad šiuo metu skandalą keliantis užsimiegojęs (pamiršo pateikti paraišką) lietuvių prodiuseris, patiklios ar tiesiog nesąžiningos žiniasklaidos padedamas apsišaukęs kone tarptautinio masto figūra, taip toli nenužengs, nors sako, kai kurias reikšmingas Lietuvos Respublikos duris jis mokąs atidarinėti kojos spyriu...
Reikšmingas lietuvių filmas - kukli ir dora Gyčio Lukšo pilnametražė kino novelė “Vasara baigiasi rudenį”, rodoma LTV2 Retrospektyvoje (20.00 val. ir trečiadienį, kovo 2 d., 15.50 val.). Drauge su scenaristu Romualdu Granausku, su nuostabių aktorių - Algimanto Masiulio, Valentino Masalskio, Vaivos Mainelytės - trio subtiliai dirbdamas režisierius dar spėjo užfiksuoti 1981-ųjų, o jau vadintino senuoju, lietuvių kaimo buitį, būtį, aną moralę, dėl kurios šiandien galima tik graudžiai atsidusti.
Pirmadienis
Šis indėnas plaukia pasroviui (G.Greene‘as “Raudonodžiuose”).
Smagiausias šiandienos žaidimas - aišku, “Oskarų” teikimo ceremonija, kurioje visada apstu suvaidintų ir išgyventų emocijų, įvairaus lygio blizgesio, prieš ilgus mėnesius suplanuotų, tačiau baisiais netikėtumais užmaskuotų sprendimų. Šį kartą keistą šventę (kiek genijų niekada negavo “Oskaro”, o kiek apdovanotųjų pasimiršo po mėnesio!), vis dėlto imponuojančią kiekvienam, bent kiek besidominčiam kinu, transliuos BTV (21.00 val.). Kai kurie nominuoti filmai jau prasmego “Akropolio” parduotuvėje ar toje “Plazoje”, pripažįstančioje tik kokakolą, kiti tuojau pasirodys.
Įdomi mados tendencija: iš penkių gausiausiai šiemečiams “Oskarams” nominuotų juostų net trys - biografinės (apie milijonierių, aviatorių, ekscentriką ir kinematografininką Howardą Hughesą, apie rašytoją Jamesą Matthew Barrie, apie džiazo klasiką Ray Charlesą).Turbūt Holivudui taip lengviau: yra memuarų, archyvų, prisiminimų, visi personažai žinomi jau prieš filmą, o išraiškingų fiktyvių personažų amerikiniuose scenarijuose vis mažėja...
Dienos - aišku, amerikiečių - filmai šįkart kiek geresni. Kad ir visai neseniai rodytas “Pasaulis pagal Garpą” (TV1, 21.00 val.), vertas paminėti vien dėl ironiškai dramatiško požiūrio į, pasirodo, ir Amerikoje pasitaikančias keistybes. Vien Garpo mamytė (Glenn Close), kraugeriška feministė, pasigimdanti sūnų gal net prieš komoje gulinčio “vyriškojo objekto” valią, mamytės vertas Garpas (Robinas Williamsas), Johnas Lithgow - transvestitė Roberta - kelia daug nelaukto ir prasmingo juoko.
Jau ne Holivudas, o “nepriklausomas” režisierius Chrisas Eyre‘as sukūrė realistinius “Raudonodžius” (5 kanalas, 19.15 val. ir kitądien 13.00 val.) Amerikoje labai nepageidaujama tikrųjų šios žemės šeimininkų priverstinio stūmimo į degradavimą tema. Broliai indėnai siūksai, puikiai indėnų ir suvaidinti, įsimena skirtingais, bet vienodai dramatiškais jų pasirinkimo keliais.
Labiau mėgstatys ne realų mažų egzotiškų tautelių vaizdą, o pačią egzotiką, gali išvysti 4-ojo dešimtmečio Rytų Sibirą rusų juostoje “Piktoji Ambujaus dvasia” (Naše kino, 20.00 val. ir kitądien, antradienį, kovo 1 d.,13.00 val.), kur yra visko, net lokys žmogėdra. Bet į sunkiai prieinamus regionus atžygiuojančiai sovietų valdžiai nebaisūs ir jie.
Antradienis
Filmų nedaug, jie menkai girdėti, bet čia, regis, bus ne tas atvejis, kai atkapstai kažką minios atmestą, o vis dėlto vertą dėmesio.
Kelios juostos televizinės, bet lietuvių kanalai apie tai mūsų, aišku, neinformuoja. Tokia dviejų moterų charakterių susidūrimo ir abipusės sąveikos istorija komerciškai imponuojančio pavadinimo “Seksas ir ponia X” (5 kanalas, 19.15 val. ir kitądien 13.00 val. - vien rodymo laikas sufleruoja, kad tas seksas ekrane greičiau numanomas) kadruose. Iki TV nusiritusios buvusios žvaigždės Jacqueline Bisset ir Linda Hamilton kuria dvi damas, bandančias viena kitai padėti su vyrija. Nors scenarijų rašė moteris, kažkokia Elisa Bell, charakteriai galėjo būti ir labiau įtikinami.
Realios vedybos ir skyrybos - kito televizinio filmo, originale pavadinto “Jo skyrybos... jos skyrybos” (TV11, rodydamas juostą 20.15 val., paliko vieną “jį” - tai kanalo dovanėlė lietuvių feministėms), - pagrindas. Iš savų požiūrio taškų apie žlugusią meilę pasakoja gyvenime ne vieną kartą tuokęsi ir skyręsi Elizabeth Taylor ir Richardas Burtonas. Kvepia ekshibicionizmu ir savireklama.
“Jūros vaiduoklis” (RenTV, 23.00 val.) verčia iš Meksikos įlankos gelmių eilinį kartą išlįsti kažkokią pabaisą. Pagrindinis abejotinas filmo privalumas - kad jis visai naujas, nors senų tokia tema buvo kur kas geresnių.
Gal reliatyviai įdomiausia šiandien romantinė britų drama “Svajos apie Džozefą Lysą” (TV3, 23.15 val.). Mergina iš provincijos jau beveik tuokiasi su tvirtai ant kojų stovinčiu kiaulių fermos savininku, bet užtenka pasirodyti kaip tik vienakojam geologui, po Afriką išsibasčiusiam Džozefui, kurį ji ir matė tik 14-kos būdama, ir - viskas, vaizduotės padariniai atgimsta, būsimai kiaulininkei nebereikia savo piemens. Gerai perteikta 1958 metų anglų provincijos atmosfera, įtaigūs ir aktorių darbai.
Trečiadienis
Kaip dažniausiai būna, sausoje ir nejuokingoje vokiečių komedijoje “Mokykla” (5 kanalas, 19.15 val. ir kitądien 13.00 val.) tvyro nelabai įtikinami meilės pabudimai, vokiškai pedantiški jaunųjų “išbandymai”. Net dvi aukštąsias mokyklas baigęs Marco Petry - ir scenaristas, ir režisierius. Nors jo jauni personažai ir svajoja “išdažyti miestą raudonai”, gal jau tada geriau koks chamiškas, užtat gyvybingesnis “Amerikietiškas pyragas”?
Ko gero, naujoje “Intoksikacijoje” (kabelinės televizijos, 20.45 val.) naudojamas panašus principas, kaip vakarykščiame TV filme apie skyrybas. Mat herojų, gydytoją Doriną, vaidina aktorius Ericas Robertsas, Julios Roberts brolis, pats, kaip herojus, turėjęs rimtų problemų su priklausomybe nuo narkotikų. Kam taip spekuliuoti savimi? O gal tai viešas įžadas?
Gerasis Vilas Hantingas (taip vadinamas filmas, kurį 21.00 val. rodo TV1 kanalas) jokių problemų su kvaišalais neturi. Jo bėda kita - kaip dar visai jaunam žmogui (Mattas Damonas) gyventi su matematikos genijaus našta? Herojui bando padėti Robino Williamso psichologas, turintis savų pretenzijų gyvenimui, ir tas jų duetas, kad ir šimtą kartų televizijos ekranuose jau matytas, vis dėlto traukia šiluma ir psichologiškumu.
Dienos filmas - ne todėl, kad “Elito kine” demonstruojamas, bet kad tikrai originalus - “Mano dėdulė iš Amerikos” (LTV, 23.10 val.; “TV antena” neseniai vaizdžiai aprašė, kaip ketvirtadienio rytais darbe visi beviltiškai klausinėja kolegų, kuo gi baigėsi į tokį metą įbruktas reikšmingas filmas). Alainas Resnais stovėjo prie prancūzų “naujosios bangos” ištakų, jo pirmas, sukėlęs didžiulę diskusiją filmas “Hirosima, mano meilė” laisvai operavo ne vien vieta ir laiku, bet ir rizikingais filosofiniais gretinimais. Greta - fantastiškai estetizuotas kūrinys “Pernai Marienbade”. O “Mano dėdulėje iš Amerikos”, sukurtame 1980 metais, Resnais vėl ieško naujos formos, vidutiniosios klasės atstovus (jaunas Gerard‘as Depardieu, Nicole Garcia, Rogeris Pierre‘as) statydamas į stresų situacijas ir paskui pasitelkdamas autentišką mokslininką Henri Laborit, diskutuojantį dėl biologinių bei emocinių žmonių veiklos motyvų. Nepanašus į nieką kita filmas, kurio svarba kino raidai gal net nėra kaip reikiant ištirta.
Ketvirtadienis
Ėsti, miegoti, daugintis - pagrindinis “Naujųjų brolių Grimų pasakų” herojų poreikis.
Atėjo ketvirtadienis ir esu priverstas nori nenori motyvuoti savo išsprūdusią entuziastingą nuomonę.
Ne, niekas neverčia: juk iš esmės ir šiomis subjektyviomis pastabomis galėčiau nesidalyti, į skrynią pasidėti. Bet pradėsim - nuo įdomiausio ir keisčiausio atvejo. Nuo olandų, kurie savojo kino beveik nereklamuoja, tuo leisdami kai kuriems lietuvių režisieriams (pavyzdžiui, Arūnui Mateliui) teigti, kad jeigu ne broliška lietuvių pagalba, ir kino tokio apskritai nebūtų. Pagalba paprastai pasireiškia lindimu į gilią olandų kišenę, o šiaip jau jie ir patys turi pasaulinės šlovės menininkų - dokumentininką Jorisą Ivensą, poetą Bertą Haanstrą, šiandienos keistuolius Josą Stellingą ir Alexą van Warmerdamą.
Kadaise pastarojo makabriška komedija “Suknelė” buvo demonstruojama ir Lietuvos kinuose, o į “100 žymiųjų pasaulio filmų” ją įtraukė Saulius Macaitis. Šiandien, jei tik miegas neįveiks, matysime naujausiąjį Warmerdamo filmą, originale vadinamą tiesiog “Grimai”, o rusų kanalo RenTV pervardytą į “Naująsias brolių Grimų pasakas” (23.00 val.).
Nežinau, ar jūs kada susimąstėte, kad pasakos, jeigu jos tik nėra neartikuliuotais Disney‘aus garsais “u-tiu-tiu”, neretai būna žiauresnės už bet kokį pramanytą trilerį. Ar dar prisimenat čekų siurrealisto Jano Švankmajerio “Pliauską”, Buratino motyvą pavertusią baisia žmonių saviapgaulės metafora? Pažindindamos vaiką su tuo, kas jo laukia (o juk nieko doro nelaukia - gyvenimo nokautai su Kaulėtąja “tunelio gale”), talentingų kūrėjų pasakos dažnai atsišaukia ir suaugusio sąmonėje, nes jos nemeluoja.
Žinoma, “Naujosios brolių Grimų pasakos” - tai jums ne “Jonukas ir Grytutė”, Lietuvoje prisilaižiusi Disney‘aus sirupo. Fermerių “vaikučiai” Jakobas ir Marija - peraugę infantilai, visai nekrykštaujantys dėl kiekvieno sumauto drugelio, o miške, kuriame juos paklaidino, ėdantys šunieną kaip kokį delikatesą. Jie visą laiką alkani, jie gali, tik pariję, tuoj pradėti naują tą patį procesą, jų išgyvenimo instinktai stiprūs ir nepajudinami kokių nors idiotiškų moralės (o kas tai?) graužačių. Reikia su kuo nors permiegoti - ir lytiškai subrendę “vaikeliai” tai automatiškai atliks, jei naudinga. Štai tik jausmų bei protelio Jakobui ir Marijai pagailėta: mėtyti baltus akmenukus, žymint kelią, jiems būtų aukštoji matematika. Mus pakeis štai tokia karta, tarsi sako negailestingas olandas, ir liūdniausia, kad tu beveik neturi, ką jam atšauti.
Siaubas persmelkia ir naują korėjiečių juostą “Sorum” (TV1000, 19.00 val.). Čia jis iškyla ne iš fantazijos, o iš realybės, o todėl veikia stipriau, nei paprastai. Jaunas režisierius Jong-chan Yunas rodo pastatą, kuriame prieš 30 metų įvyko žiauri žmogžudystė, atsiliepianti ir po daugelio metų likimuose tų, kurie čia apsigyvens, nieko nenujausdami, nieko su anuo įvykiu nesusieti. Pamatysit, Holivude tuoj pasirodys viską kaip Jakobui ir Marijai paaiškinantis rimeikas - jeigu jo tik jau nėra.
Bet ir iš Amerikos šią dieną ateina filmas suaugusiems - tai Bobo Rafelsono jaunystės drama “Penkios nesunkios muzikinės pjesės” (TV1, 21.00 val.). Jackas Nicholsonas įstabiai vaidina maištautoją iš pasiturinčios šeimos, besimokiusį muzikos, paskui į viską spjovusį ir tapusį paprastu darbininku (kurgi ne: ekrane - 1970-ieji protestų metai). Bet kai kelio sankryžoje Robertas pamato sunkvežimį su jame stovinčiu pianinu, įsiropščia į tą mašiną ir muzikuodamas net nepastebi, kad ji nuvažiuoja visai kita, nei jam reikia, kryptimi. Jau jau pasiryžo mesti savo patologiškai kvailą draugę padavėją (su nepaprastu humoru ir užuojauta ją vaidina Karen Black), bet - atlieka gausybę kažkokių nesuprantamų, užšifruotų, isteriškų fizinių gestų, beveik kaip “pirmininku” paskirtas Banionis “Niekas nenorėjo mirti” pradžioje - ir negali pasielgti, kaip buvo nutaręs. Puikus filmas.
Man asmeniškai labiau diskusinė atrodo gana nesena “Prozako karta” (LNK, 22.35 val.) su Christine Ricci, nors pažįstu ir šios narkotinės temos juostos entuziastų. Kad visi myli bene geriausią Leonido Gaidajaus komediją “Kaukazo belaisvė” (BTV, 21.20 val.), ir priminti neverta. Bet vis dėlto esminė kinematografiškai turtingos dienos intonacija - žiauri ar bent niūriai melancholiška, kaip lenko Mareko Koterskio 1989 metų juostoje ne tiesiogiai traktuotinu pavadinimu “Porno” (TVP1, 0.55 val.), kurios 40-metis herojus, šalia miegančios žmonos gulėdamas, prisimena savo erotines “pergales”, bet suvokia, kad pilnaverčio gyvenimo taip niekad ir neturėjo.
Penktadienis
Šiandien - atokvėpis: juk negali Lietuvoje visą laiką būti rodomas vien įdomus kinas. Neskoningų parodistų kompanija “Abrahamsas, Zuckeris ir Zuckeris” rodo “Negailestinguosius” (TV3, 22.45 val.) su Danny De Vito ir Bette Midler - mafijos istoriją, tegul pastatytą pagal O‘Henry noveles, bet skirtą gana neišrankiam skoniui. “Liūtų narvas” (BTV, 23.00 val.) - tai bene šiuolaikinė Vengrija, vis labiau išdrabstanti savąsias kadaise tokio talentingo kino tradicijas. Rusų “Šiukšlininkas” (BTV, 14.05 val.) niekaip nesustyguoja dviejų paradoksalių herojų - žurnalistę vaizduojančios mafijos parankinės ir šiukšlininką vaizduojančio intelektualo: lieka plepalai, nuo kurių filmas tiesiog - atleiskit už nemenotyrinį terminą - išpampsta.
Žinoma, Roberto Altmano 1994 metų mados industrijos apžvalga “Gatavi drabužiai” (TV1, 21.00 val.) - geras filmas, kupinas žvaigždžių net epizodėliuose, linksminantis autoriui būdinga žudančia ironija, mokėjimu vienu dviem štrichais ryškiai apibrėžti vėliau nebepasirodysiantį charakterį, nelauktą, paradoksalią situaciją. Suprantama, filmą matėt ir gal ne vieną sykį. Bet juk kartais geriau susitikti su senais patikrintais pažįstamais dar kartą, negu leistis į kokias pigių, erzinančių naujovių avantiūras.
