Savaitė plaukia po rašytojo Michailo Bulgakovo konjunktūros ženklu. Na, o kas lieka, – daugiausiai senas geras pasišaudymas, kraujo fotogenija.
Šeštadienis
Kaip tik šioji diena gerai atitinka anonso sakinį: yra ir Bulgakovas, ir žudynės (kurias stengiuosi mažiau pastebėti).
Filmas vaikams „Robinas iš Lokslio“ (TV3, 10.00 val.; kartojama ketvirtadienį, sausio 12 d., 11.20 val.), perkeliantis nemariąją Robino Hudo istoriją į dabartį, bandantis sutapatinti anuos šauniuosius plėšikus ir dabartinius moksleivius, sudominusius net šimtaakį FTB, daro, manau, taktinę klaidą. Anos senosios istorijos romantinė aura prarasta, o naujos neatsirado...
Labai keistai nuteikia iš esmės irgi naivus vaikiškas filmas apie komiškus nuotykius su indėnais „Manitu mokasinas“ (LTV, 18.10 val.; kartojama ketvirtadienį, sausio 12 d., 15.00 val.). Visi šaipomės iš 5-ojo kanalo dosniai rodomų senų socialistinės VDR studijos DEFA socialistinių filmų apie blogus amerikiečius ir geručius indėnus. Bet štai keistenybė: Berlyno siena seniai sugriuvo, o tokie filmai kaip šiandieninis vis dar statomi. Įsivaizduokit, kaip atrodytų, jeigu, pavyzdžiui, žymioji Lietuvos kino studija imtų kurti filmus apie hotentotus. Ne, pardon, vokiečiai turi bent vieną alibi: jų rašytojas Karlas May beveik vien tik Šiaurės Amerikos indėnų tema ir terašė. Tad gal pasivartykim Matą Šalčių?
Egzotikos jau neberasi kadaise madingo prancūzų režisieriaus Francois Ozono „Baseine“ (LTV, 22.40 val.), jeigu nelaikysime egzotika per visą ekraną išsidriekusį pusnuogį 58 metų Charlotte Rampling kūną, ne ką prastesnį už jaunutės Ludivine Sagnier. Bet pats filmas kaip tik rodo lūžį gabaus jauno menininko kūryboje: buvo antiburžuazinis skandalistas („Žiurkynas“, „Kriminaliniai meilužiai“ ir kt.), tapo tikru buržua dainiumi. O man liaupsinti ir šiaip privilegijuotas klases atrodo – ne, ne nusikalstama, kaip manė bolševikai, – bet tiesiog nuobodu. Na, paliaupsinčiau „Abonentą“ – ir kas jam iš to?
Kitas režisierius – Pietų korėjietis Parkas Chan-Wookas – kaip tik progresuoja. Negalėtum teigti, kad prastas jo 2000 metų filmas „Bendroji saugumo zona“ (BTV, 20.15 val.; kartojama ketvirtadienį, sausio 12 d., 22.55 val.). Anaiptol – parodyti nenatūraliai suskaldytą šalį, kur skirtingose tiltelio pusėse budi tautiečiai, vien politikos daromi priešais, – drąsu, o tariama provokacija, gresianti nenusakomomis pasekmėmis, sumanyta įdomiai ir žmogiškai.
Vis dėlto Parkas Chan-wookas atsiskleidė visu talentu, tik pastatęs vėlesnę, politikos nepaliestą trilogiją apie kerštą (labai keistą viduriniąją trilogijos dalį „Senis“ matėme ir mūsų kino teatruose).
Tie, kurie žino vien tik Sofios Coppolos „Merginas savižudes“, gali kompensuoti spragą ir išvysti kitą, vėlesnį, staigiai išpopuliarėjusį jos kūrinį su Billu Murrey – „Pasiklydę vertime“ (ukrainiečių STB, 0.30 val.). Kas, kad Amerika – bet nekonvejerinė, stilius labai savitas.
Ant Michailo Bulgakovo „Meisterio ir Margaritos“ populiarumo bangos šią savaitę, kaip minėjau, pasirodo ir kitų jo ekranizacijų. Deja, meistro proza prastai pasiduoda ekranui – tą įrodo ir 1995 metais kažkokio Sergejaus Lomkino pastatyti „Lemtingi kiaušiniai“ (NTV Mir, 22.15 val.). Nors ten vaidina ir Olegas Jankovskis, ir Garikas Sukačiovas, ir kiti geri rusų aktoriai, didele išmone ir skoniu ši juosta, bandanti analizuoti, kaip žymiausių mokslininkų atradimai dažnai tampa žmonijos nelaime, nepasižymi. Gal todėl jos publika taip ir nepastebėjo.
Sekmadienis
Kriminalų, nuotykių, detektyvų dienelė, tarp kurių gal kiek išsiskiria dvi dramos – „Mirtina tyla“ (LNK, 22.25 val.), kurioje Jessica Lange įdomiai vaidina nepalankią jauniesiems anytą, taip pat švedų, kitų skandinavų, vokiečių ir net italų suręstą ilgą ilgą dramą „Neištikimieji“ (lenkų TVP1, 23.45 val.), kurioje įrodinėjama, kad skyrybos – tai kaip erozija.
Bėda, kad tai įrodinėja ne tiek scenarijaus autorius Ingmaras Bergmanas, kiek režisieriaus krėslą uzurpavusi buvusi metro mūza Liv Ullmann. Dažniausiai ji visuomet subanalina didžiojo švedo sumanymus, ir ten, kur Bergmanas dar šiek tiek abejoja, Ullmann visada stato akcentus savajam (ir vieninteliam) teisumui įrodyti. Žinoma, jauna aktorė Lena Endre – nuoširdi ir įdomi.
Iš tų dinamiškųjų juostų kiek išsiskiria „Paprastas nusikaltėlis“ (TV3, 20.45 val.) su Kevinu Spacey, visuomet į ekraną atnešančiu tam tikro mįslingumo, taip pat senesnis filmas „Laukinė upė“ (TV3, 14.55 val.), kurioje Meryl Streep, kiek pamenu, rodo ir sportininkės, kaip kokia Sigourney Weaver, duomenis, o pagal šiek tiek pramanytą siužetą tampa nusikaltėlių vedle į Kanadą.
LTV2 teberodo „Raudonmedžio rojų“ (antra dalis – 20.05 val.; kartojama penktadienį, sausio 13 d., 22.10 val.) pagal Vytauto Sirijos Giros romaną.
Pirmadienis
Prisimenu, pirmąsyk prie sovietų M. Bulgakovo „Meisterio ir Margaritos“ pirmoji dalis buvo išleista (su kupiūromis!) 1967 metais, storame „Maskvos“ žurnale. Visi nepaprastai laukė kito numerio, o jame, įsivaizduokite, nebuvo jokio Bulgakovo. Kai prabėgo dar mėnuo ir aistros buvo įkaitintos kaip Jeršalaimo stogai, pasirodė antroji dalis.
Panašią intrigą rezgė autorių teises turintis rusų kanalas „Rossija“, o dabar – ir 1 Baltijos kanalas, laisvomis dienomis, kai visi tik ir laukia Vladimiro Bortko serialo tęsinio, darydami pauzę, o pirmadieniais, sadistiškai pasimėgavę, vėl leisdami rutuliotis velnio ir jo palydos 4-ojo dešimtmečio Maskvoje nuotykiams, Meisterio ir Margaritos meilės temai, bibliniams motyvams, susietiems su Pontijum Pilotu ir Jėzaus (Ješua) nukryžiavimu.
Šiandien iš ryto kartojama 5-oji serija (10.10 val.), vakare (20.20 val.) bus šeštoji. Nors laikas ir patogus, atkreipsiu dėmesį, kad šią savaitę jis nebėra visai tolygus, bet tuos 5-10 minučių nukrypimus į kairę ar į dešinę gal kaip nors išsistudijuosit ir patys. Vietos per daug užimtų.
Gal jau galiu nebeintriguoti publikos ir aš, teigdamas – aišku, vieniems pasirodys, kad per švelniai, kitiems, kad per žiauriai, – jog dabartinė „Meisterio ir Margaritos“ ekranizacija tėra geresnių (kartais – visai gerų) ir prastesnių (kartais – labai blogų) iliustracijų romanui rinkinys. Ar dabarties kinas gali kažkaip prasmingiau traktuoti ne vien kultinę, ne vien groteskišką, o dar ir filosofinę, ezoterinę prozą, aš nežinau, nesu nei dramaturgas, nei režisierius.
Bet juk buvo, buvo to paties Bortko statyta puiki 1998 metų satyra ar tragifarsas, visai, panašu, adekvatus Bulgakovo apysakai „Šuns širdis“ (STB, 19.15 val. ir kitądien 10.00 val., taip pat ir „Naše kino“, šiandien – 12.15 val.). Negaliu pamiršti vien to, su kokiu nuovargiu ir kartėliu inteligentiškas aktorius Jevgenijus Jevstignejevas ištarė prie sovietų tokią šventvagišką profesoriaus Preobraženskio nuostatą: „Taip, aš nemyliu proletariato...“ Kaip kažkoks visai nežinomas aktorius iš Almaty Vladimiras Tolokonikovas rodė „proletariško“ šuns Šariko „sužmogėjimą“ į „draugą Šarikovą“, išsaugodamas visus bjauriausius šiukšlynų elgesio įpročius. Koks fantastiškas ir realus buvo profesoriaus ir „domkomo“ (namų komiteto) susirėmimas, išryškinęs šlykščiausius ir juokingiausius anos sistemos bruožus.
Žinoma, nuosekli apysaka ir daugiaplanis romanas, kurio ekranizacijoje ypač stinga tiesioginės autoriaus intonacijos (kas pasakys, išverks autoriaus frazę-prašymą: „O, dievai, dievai mano, nuodų man, nuodų!“?), – netolygūs dalykai. Užtat V. Bortko skubotą pareiškimą, esą kaip tik „Meisteris ir Margarita“ – geriausias jo kino kūrinys, tenka vertinti, turint galvoje ir distancijos, ir galbūt net autoironijos stoką.
Antradienis
Daug pastaruoju metu per televizijas jau demonstruotų ir plačiai aprašinėtų filmų. Tarp jų: kolonijiniai nuotykiai su Heathu Ledgeriu „Keturios plunksnos“ (Balticum, 21.15 val.), vienas silpnesnių Ridley Scotto kūrinių „Juodasis lietus“ (LTV, 21.10 val.), klasikinio „Nosferatu“ filmavimo istorijos variantas, pavadintas „Vampyro šešėlis“ (TV1000, 9.00 val.), linksmas, tik liūdnai besibaigiąs Meryl Streep ir Goldie Hawn atjaunėjimas filme „Mirtis jai tinka“ (TangoTV, 22.00 val.), deja, mano minėtame ką tik, praeitą savaitę.
Iš retesnių juostų – nauji ispanų „Mulkiai“ (TV1, 21.00 val.), deja, keliantys galybes kad ir ne visai konkrečiai suformuluojamų asociacijų: natūralu, apie aferistų, nejuntančių, kad jie tik mulkiai, grupes buvo aibės geresnių ir prastesnių juostų, čia gal prisideda dar pietietiškas temperamentas.
Mažoka originalumo ir tuose epizoduose, kuriuose savo erotinį gyvenimą bando atšviežinti bankininkė ir gydytojas – tai jau prancūzų „pikantiška“ komedija „Septyneri santuokos metai“ (TV3, 23.15 val.). Keista, kad visas dabarties humoras – tai ryškiai pailiustravo ir naujametės TV laidos, kurias be entuziazmo pavyko užgriebti – remiasi praktiškai apatine kūno dalimi. Negi nebejuokingi nei Gogolis, nei Cervantesas, nei Swiftas?
Gal tik nebe pats naujausias Terry Gilliamo kūrinys „Džabervkokis“ arba „Pliauškalius“ (STB, 20.00 val. ir kitądien 10.00 val.) primena buvus kitokį, galingą ir savaip net subtilų, nors veiksmas rutuliojasi ir visai nesubtiliais viduramžiais, humorą. Kaimo kvaišius (Michaelas Palinas), išsiruošiantis į mūšį prieš slibiną, įrodo, jog juokas gali atrodyti kaip neįtikimiausi vaizduotės nėriniai: juk herojui nereikia nei to drakono, nei princesės, o reikia tik kaimo storulės Grizeldos, tačiau, pavaldus šauniosios Monty Pythono komikų grupės antilogikai, jis vis dėlto atsiduos kvailam likimui ir sočiai, sodriai ir labai sąžiningai juokins mus.
Trečiadienis
Prisipažinsiu jums kaip per išpažintį – šią lepios dainininkės Patricios Kaas nuotrauką įdėjau tik tam, kad Stepoko puslapis šią savaitę nebūtų vien nespalvotas, o mano nuomonę apie Claude‘o Leloucho vėl kartojamą egzotišką „meliodramą“ „O dabar... ponios ir ponai“ (LTV, 14.15 val.) jūs gi jau labai gerai žinote iš anos šventinės savaitės. Nuomonė skeptiška, bet kiekvienam savo.
Kitas prancūziškas dienos filmas gal labiau atitinka pikantiškos komedijos apibūdinimą. „Mylima uošvė“ (STB – kažkaip savaime išeina, kad šią savaitę ukrainiečius siūlau dažniau nei savuosius – 20.00 val.). Juolab kad pavadinimas čia – tiesioginis. Kitaip nei sekmadienį pademonstruotoje „Mirtinoje tyloje“, kur uošvė – klasinis priešas, čia, kadangi ją vaidina vis dar nesusenstanti Catherine Deneuve, herojė iš galimo kliuvinio staiga tampa... jaunojo dūsavimų objektu. Nors režisūra gal ir nėra pati išmoningiausia, senoji prancūzų aktorių karta – o, be Deneuve, čia vaidina ir Stephanie Audran, ir Jeanas Yanne‘as – verta vien pagyros žodžių.
Dar vienas prancūzų filmas – klasikinė 1950 metų drama „Siaubingi vaikai“, 23.25 valandą puošianti LTV „Elito kiną“. Jeanas Cocteau kadaise parašė tarsi neformalią dilogiją: „Baisūs tėvai“ (ją pats ekrane ir pastatė) rodo šeimą, „iš meilės“ griaunančią sūnaus gyvenimą, bei „Siaubingi vaikai“, kur draskosi jau patys augantieji. Anais laikais tai buvo narsus iššūkis sentimentaliam buržuazinės šeimos suvokimui.
Antrą pjesę klasikas atidavė režisuoti visai dar jaunam, berods tik antifašistinį „Jūros tylėjimą“ (pagal Vercors‘o apsakymą) pastatyti spėjusiam Jeanui-Pierre‘ui Melville‘ui, paskui tapusiam stambiu meistru, „Samurajaus“, „Šešėlių armijos“ statytoju. Įdomu, ar šis kūrinys, amerikiečių lyg apsisaugant pervardytas „Keistuoliais“, pasirodys nepraradęs senųjų vertybių.
Darsyk grįšiu prie Bulgakovo-Bortko serialo, nes norisi atkreipti jūsų dėmesį į aštuntąją „Meisterio ir Margaritos“seriją (1 Baltijos kanalas, 20.30 val. ir kitądien 10.05 val.), kurioje pagaliau visu savo sąmoningai slopinamo talento galingumu atsiskleidžia Liubomiras Laucevičius. Jo Afranijaus ir K. Lavrovo Pontijaus Piloto dviprasmiškas pokalbis, kuriame nė vienas neatskleidžia tikrųjų tikslų, rodo, kuo galėjo tapti šioji ekranizacija. Valio Liubomirui, daugiau kino vaidmenų ir ne vien generolų ar prižiūrėtojų!
Ketvirtadienis
Diena, tarsi iliustruojanti šiandien populiarią Lietuvoje mintį, kad kino režisūra – ne profesija. Vėl „Brėmeno muzikantai“ (BTV, 20.20 val.), tik ne lietuvių, bet laimės dėl to nedaug, nes režisūroje debiutuojantis aktorius Aleksandras Abdulovas, taip mikliai vaidinantis Korovjevą-Fagotą seriale „Meisteris ir Margarita“, vargšę pasaką suvokia kaip asmeninę nuosavybę, kurios didžiausias privalumas – kad ji filmuota Bali saloje, Emyratuose, Egipte, dar Geidaro Alijevo globojamame Azerbaidžane, kad dalyvavo kažkokia „Mis Europa“.
Kitas aktorius – Vincentas Gallo – režisavo neva komediją „Bufalas 66“ (LNK, 22.35 val.). Tai buvo jo pirmas blynas, o po antrojo, po „Rudo triušio“, nušvilpto ir visaip išjuokto Kanuose, toks vyriškas Gallo viešai verkė ir prisiekinėjo niekada neberežisuoti. Pasižiūrėsim, trejus metus jau laikosi šios priesaikos... Brianas Gilbertas režisavo net „Vaildą“ (prastą – apie Oscare‘ą Wilde‘ą), dabar mums siūlomas milimetru geresnis trileris „Susirinkimas“ (TV1, 21.00 val.), o vis dėlto normalus režisierius nesiimtų nė tokios istorijos – vėl prarasta atmintis, vėl iš kąsnelių dėliojamas pasaulis. Kiek galima?!
Ne, paprieštarausiu pats sau ir tarsiu, kad režisieriais turbūt gimstama. Juk prancūzų autoriaus Claude‘o Sautet „Cezaris ir Rozali“ (XXI Mikrovisata, 10.00 val.) iš esmės irgi naudoja seną kaip pasaulis, banalią meilės trikampio schemą. Užtat kaip naudoja! Visiems tiems, kurie norėtų pajusti skirtumą tarp mėgėjiškumo ir režisūros, siūlyčiau pasižiūrėti šį anaiptol nenaują, dar 1972 metų filmą su tada gyvais Yvesu Montand‘u, Romy Schneider, Sammy Frey. Lyg nieko nevyksta, bet jausmų bangavimas perteikiamas taip meistriškai, humoristiniai štrichai – tokie išmintingi, kad juosta verčia tik atsidūsti – iš gailesčio ne dėl herojų, o dėl tokio kino praradimo.
Penktadienis
Tarp įvairių „Topinių moterų“ (TV3, 22.05 val.), kurioje Penelope Cruz ne tik myli, bet ir yra geniali kulinarė, tarp Christopheriui Lambert‘ui būdingų „Įkaitusių ginklų“ (BTV, 23.10 val.), tarp „Paskalų“ (LNK, 23.00 val.), patrauksiančių lietuvių žiūrovo dėmesį vien pavadinimu, ar filmą peiksi, ar girsi, – mat paskalos sparčiai darosi neatsiejama laisvosios Lietuvos gyvenimo savastimi, – šiandien išsiskiria bene pirmą sykį per TV demonstruojamas kūrinys apie tai, ant kokių kančių pjedestalo stovinti toji dabartinė Lietuva.
Tai režisieriaus Jono Vaitkaus, pakeitusio daugelį kitų režisierių ir galybę įvairiausių autorių scenarijų, lietuviškas „superfilmas“ apie pokario partizaninę kovą „Vienui vieni“ (LNK, 21.20 val.). Sukurtas 1990-aisiais, na, 1991-aisiais, kai Lietuva buvo visų susidomėjimo centre, jis turbūt būtų susilaukęs ir tarptautinio dėmesio, bet po dešimtmečio į laikraščių pirmuosius puslapius ir TV naujienas jau senų seniausiai buvo iškilusios kitos aktualijos, o kas ta Lietuva, visi vėl kuo greičiausiai užmiršo.
Realų prototipą turintį partizanų vadą Juozą Lukšą-Daumantą galėjo gerai suvaidinti aktorius Saulius Balandis, turintis kažkokios nenusakomos vidinės šviesos. Sakau „galėjo“, nes „Vienui vieni“ – daugiau nerealizuotų galimybių filmas. Jeigu būtų skelbiamas koks konkursas dėl kinematografininkų arba žiūrovų (lietuvių) patriotizmo, „Vienui vieni“ neabejotinai užimtų prizinę vietą. Bet egzistuoja dar ir toks dalykas kaip meninis sprendimas.
Pretenduojant į istorinį epą, būtinas aiškumas, kurį, kaip nusistovėjusį dubenyje vandenį, ekrane žiauriai suteliūskuoja ir sudrumsčia neapsakoma svarbesnių ir epizodinių, net besipainiojančių tarpusavyje personažų galybė. Kad okupantai buvo žiaurūs, o lietuviai „miškiniai“ savo kovose – vienui vieni, irgi puikiausiai žinojome, tad su nauja istorine informacija filme – irgi ne per geriausi dalykai. Galima suprasti grynai emocinę tų pokario tragedijų asmeniškai paliestų žiūrovų reakciją. Tačiau, nors irgi priklausau prie jų, „Sokratas draugas man, betgi tiesa brangesnė“.
Nenoriu vėl žadinti aistrų, pakankamai vešėjusių 2001-aisiais. Turbūt, švenčiant laisvės gynimo 15-metį, J. Vaitkaus filmo rodymas – savo vietoje (o ką dar kita galėtume parodyti, „Poną Pimpį“, ar ką?). Bet aktualiausias man šiandien tebeatrodo pats filmo pavadinimas. Jeigu Lietuvai iškiltų nauji pavojai, kurie, atsižvelgiant į tai, kad Rytai rimtai rengiasi revanšui, neatrodo tokie jau fantastiniai, ar, nepaisant visokių sąjungų, įsipareigojimų ir panašių didžiai korektiškų terminų, vėl neliktume „vienui vieni“?
Gaila, kad filmas ne pats stipriausias, bet tas jo provokuojamas klausimas – tragiškas, visuomet persekiojęs mūsų kraštą.
