Panašu, šiek tiek įvairesnė kino per TV savaitė. Bent jau nebe tie patys pavadinimai sukasi ratu, yra ir nematytų juostų, taip pat gal kada matytų, bet visai nepelnytai užmirštų.
Šeštadienis
Prieš dvi savaites per rusų kanalą jau buvo rodoma pacifistinė garsi Terence’o Malicko “Plonytė raudona linija”, tad dabar, nors ji ir galėtų pretenduoti į dienos filmus, kartotis kažkaip nepatogu. Gal kas, užmiršęs rusų kalbą arba apskritai nematąs ano kanalo, ir norės išvysti jos lietuvišką variantą (TV3, 21.35 val.). Mat pasakojimas apie amerikiečių karo veiksmus prieš japonus Antrojo pasaulinio karo dienomis neerzina Holivudui tradiciniu nacionalinių vėliavų plaikstymusi, jis - apie jaunus žmones, beprasmiškai įveltus į mėsmalę. Meniškai silpnesnis, bet iš esmės artimas T.Malicko juostai australų “Maištininkas” (5 kanalas, 21.00 val.), kurio herojus, amerikinis jūreivis, bando visomis išgalėmis bėgti iš karo pragaro.
Ne karinės, bet irgi gana beprasmiškos situacijos lydi dvi jaunas šeimas “Suaugusiųjų žaidimuose” (TV3, 19.05 val.; kartojama antradienį, sausio 18 d., 12.10 val.). Vienos susidraugavusių kaimynų šeimos galva kartą pasiūlo kolegai susikeisti žmonomis, nes gyvenime, girdi, viską reikia patirti. Lyg ir linksmoka užuomazga veda į trilerį su lavoniuku. Filmą gal įdomu pažiūrėti vien dėl to, kad jame išvysime šiandien nepaprastai populiarių, šiek tiek kituose amplua pasirodančių aktorių Kevino Kline’o, Kevino Spacey (jis, dažniausiai vaidinantis flegmatikus, čia ir yra tas narsių idėjų autorius), Foresto Whitakerio pradžią - mat, kūrinys 1992-ųjų.
Televiziniame (!) prancūzų trileriuke “Prisimink” (LTV, 23.15 val.; kartojama pirmadienį, sausio 17 d., 15.00 val.) yra ir lavonų, ir, žinoma, prarastos atminties motyvų - kaip gi dabar be jų? Vienintelis galimas interesas - pamatyti Charleso Chaplino vaikaitę Carmen, deja, įrodančią tik dar negirdėtą faktą, esą gamta atostogaujanti nebūtinai ties genijų vaikais (Chaplino duktė Geraldine - dar oi, kokia aktorė), bet jau ties trečia karta - be išlygų.
Kadaise skandalingai garsi (tik ne pas mus) pavardė įkvėpė prasčiausio holivudinio stiliaus “bajopiką” “Džeinės Mensfild istorija” (BTV, 20.15 val.). Įspūdingų formų Jane Mansfield žymia aktore niekad ir nebuvo, jos pusnuogės portretus prie savo gultų prisismeigdavo kareiviai, o televiziniame (vėl!) filmuke herojės vaidmenį kuriančią Loni Anderson nesunkiai nurungia pats Švarcas, kuriantis Jane vyrą, kultūristą Mickey Hargitay. Daug žmogiškos mėsos ir ašarų.
Pereinant prie filmų, kuriuos įmanoma pavadinti meno kūriniais, prisiminiu visuomet man patikusį gabaus britų režisieriaus Richardo Lesterio “Robiną ir Merion” (TV1, 21.00 val.). Seanas Connery čia - pats Robinas Hudas, o netrukus po filmo palikusi mus Audrey Hepburn - jo mylimoji Merion. Tik tiek, kad tai jau jųdviejų legendos finalas: sensta net įžymiausi herojai, o filmas labai subtiliai apie tai prabyla. Nostalgiškas, prasmingas, nepaisant nieko - linksmas ir labai išmoningas kūrinys.
Prie meno kūrinių priskirtina, kad ir žiauri, japonų “Sonatina” (STB, 23.20 val.). Matot, aną savaitę teisingai įspėjau, kad nutylimos “Lialki” bus Takeshi Kitano, vieno madingiausių dabartinio japonų kino kūrėjų “Lėlės”. Gal ukrainiečiai sumanė visą Kitano ciklą?
“Sonatina” - ne tokia metaforiška, kaip “Lėlės”, ji - dar iš gangsterinių režisieriaus, aktoriaus (jis čia ir vaidina pagrindinį vaidmenį), dailininko, muzikanto juostų. Kita vertus, jakudzos (japoniškoji mafijos atmaina) žmonių veidai - ir “Sonatinoje” nejudrūs, marionetiniai, be rodomų emocijų. Ką jie galvoja iš tikrųjų, tie klanų vadai ir eiliniai, negi jie tikrai nevertina gyvenimo, ar tik taip meistriškai maskuojasi, seną muzikinę sonatinos formą užpildydami visai nauju turiniu?
Sekmadienis
Šiandien Almanto Grikevičiaus 1980 metų filmas “Faktas” (rodomas per LTV2 Retrospektyvą, 19.55 val.; kartojamas trečiadienį, sausio 19 d., 15.50 val.) taip kategoriškai prie nieko kito “nelimpa”, kad nuo jo ir pradėsime. Fašistų sudegintas Pirčiupių kaimas suteikė Vytauto Žalakevičiaus scenarijui pirminį impulsą. Bet filmas (premijuotas Kanuose už rusų aktorės Jelenos Solovej, kuriančios lietuvišką našlelę, vaidmenį) - nebūtinai istorinė rekonstrukcija. Lietuvių kaimo šviesi kasdienybė taip kontrastuoja nelauktai tragedijai, kad mes verčiami susimąstyti, ne vien koks negeras buvo fašizmas, bet ir apskritai apie gyvenimo - gal kaip dievų žaidimo - atsitiktinumus, apie neįmanomas išspręsti jo mįsles. Ir ką reiškia faktas, ar jis nėra visuomet subjektyvumo nuspalvintas?
Kiti dienos filmai - daugiausia įprastesni. Vidutinė režisūra slapstosi už gerų aktorių nugarų net dviejuose amerikiniuose filmuose: “Šnipų žaidime” (TV3, 20.20 val.), kuriame pagyvenęs Robertas Redfordas draugauja su jaunesniu Bradu Pittu bei moko jį visokių slaptojo agento amato paslapčių, o taip pat klasikinio stiliaus detektyve “Sutemos” (LTV, 21.00 val.), kur senas seklys (Paulas Neimanas) narplioja seną bylą, į kurią yra įsipainioję ne vien Susan Sarandon ir Gene’as Hackmanas, bet ir pats herojus.
Paviršutiniška fantastika “Raudonoji planeta” (LNK, 20.10 val.) vėl žiūri su viltimi į Marsą, kaip ir anos savaitės “Misijoje į Marsą”. Neišradingi tie fantastinių juostų scenaristai, o gaila...
Mėgstantys šlauningas, kaip visuomet, italų vojeristo Tinto Brasso moteris (aišku, ne aktores, o šiaip režisieriaus drauges), pasidžiaugs “Moneloje” (5 kanalas, 23.00 val.), o dar prisimenantys šios šalies dainininką bei komiką Adriano Celentano, pakikens iš jo, vaizduojančio užkietėjusį mizoginą fermerį, dueto su Ornella Mutti sename filme “Užsispyrėlio sutramdymas” (STB, 18.00 val.), pervertusiame atvirkščiai Shakespeare’o pjesės pavadinimą.
Iš naujesnių, kad ir demonstruotų, juostų, patraukliausias ir protingiausias, žinoma, “Bičiulis Haris jums linki gero” (BTV, 23.15 val.), kuriame miglotas Sergi Lopezo Haris diktuoja sutiktiems žmonėms savus gyvenimo principus, kol tie iš tikrųjų nepersiima jais - Hario nelaimei. Filmo žanras sunkiai apibūdinamas - ne tai juodoji komedija, ne tai groteskiškas trileris, bet tai ir nesvarbu. Jei kūrinio dar nematėte, jo žiauraus žaidimo peripetijų tikrai nenuspėsite. Gaila, kad jaunas prancūzų režisierius Dominikas Mollis, 2000-aisiais “Hariu...” atkreipęs į save ne tik Kanų, bet ir pasaulio auditorijos dėmesį, turi galimybę tik šiemet pastatyti naują filmą.
Pirmadienis
Štai jau antras šią savaitę japonų filmas - “Samurajaus likimas” (BTV, 20.20 val.). Čia nėra tokio moderniai mįslingo žvilgsnio į žmones, kaip minėtoje Takeshi Kitano “Sonatinoje”. Režisierius Yoji Yamaha kuria tiesiog realistinį pasakojimą apie XIX amžiaus vidurio neturtingą samurajų, priverstą uždarbiauti net prie lauko darbų, bet pasiryžtantį griauti pedantiškas gyvenimo nuostatas dar toliau, kai susiduria su meile bei mylimosios nelaime.
Labai populiarius ir vien paskutiniaisiais mėnesiais ne kartą rodytus amerikiečių hitus - Davido Lyncho artistišką painiavą “Malholando kelias” (kabelinės televizijos, 20.45 val.) bei Alano J.Pakulos “Velnio sėklą” (TV1, 21.00 val.), kur Bradas Pittas kuria airių teroristą, šįsyk tik paminėsiu.
Rodytas, bet jau gerokai seniau, švedo Lasse Hallstromo kūrinys “Kas graužia Gilbertą Greipą” (5 kanalas, 19.05 val.; kartojama trečiadienį, sausio 19 d., 9.00 val.), - visada labai maloniai žiūrimas. Truputį “feliniškas”, nes autorius nevengia keistuolių, liūdnoko humoro, fizinių išskirtinumų (motinos storulės paveikslas). Svarbiausi šiame 1993 metų filme - du amerikinės provincijos broliai - vaiko mąstysenos jaunėlis (Leonardo DiCaprio) ir vyresnysis (Johnny Deppas), kartais neapkenčiantis žliumbiančio ar beprasmiškai besikvatojančio broliuko, bet ir jaučiąs nepaaiškinamą būtinybę jį globoti.
Įdomu pamąstyti abie dviejų gabių jaunų aktorių kelią per tą gerą dešimtmetį. DiCaprio pasirinko komercinį kiną, amžino “auksinio berniuko” amplua, Deppas gyvena gal ir kukliau, momentais atvirai imdamas vaidmenį vien tik uždarbiui, bet iš esmės liko ištikimas menui. Po kokio šimtmečio pažiūrėsime, kuris jų išliko kino istorijai.
Snobišką, elitinį - vadinkit, kaip tik norit, bet liudijantį talentą niūrų filmą pagal absurdo teatro įžymybės Samuelio Becketto “Laimingąsias dienas” (Naše kino, 23.00 val.) kadaise pastatė Aleksejus Balabanovas, vėliau iškeitęs tą savitumą į “liaudies mylimą” kiną. Žinoma, “Brolis” virškinamas lengviau, bet “Laimingųjų dienų” šalta rafinuota plastika, filosofinis reliatyvizmas, narsa pagrindiniam vaidmeniui kviestis, švelniai tariant, neišvaizdų Viktorą Suchorukovą, vėlgi tiek daug žadėjo, o, režisieriui neturint moralinio stuburo, taip nedaug tedavė...
O štai naujazelandietė Jane Campion, kaip prisimename dar iš “Pianino”, sugeba derinti ir eiliniam žiūrovui, ir intelektualui imponuojantį kiną. Tai įrodo ir jos “Šventasis dūmas” (TVP1, 23.50 val.), kur merginos (Kate Winslet), apkvaitusios nuo indų filosofijos, “gelbėti” iš Amerikos į Australiją skuba autoritetingas psichoanalitikas (Harvey Keitelis). Bet viskas ne taip paprasta žmogaus psichologijoje. Ir štai jau pats Keitelis raudona moteriška suknyte - nepamirštamas komiškas vaizdas! - klajoja po bušo platybes...
Antradienis
Pagaliau lietuviškame Namų kine pasirodo ilgokai (nuo 1996-ųjų) lauktas šedevras, kurio ir Lietuvos kino teatruose nėra buvę. Turiu galvoje šiandien jau žymaus aktoriaus, bet dar ir režisieriaus, scenaristo (už šį scenarijų jis pelnė “Oskarą”) Billy Bobo Thorntono autorinį darbą “Skustuvo ašmenys” (TV1, 21.00 val.). Tai buvo pirmasis režisūrinis Thorntono bandymas, bet iš psichiatrijos ligoninės po ketvirčio amžiaus išleisto žudiko istorija nedavė jam ramybės jau ir anksčiau. Prieš keletą metų jis parašė pusvalandinio filmo, kurio herojų, kaip ir “Skustuvo ašmenyse”, vadina Karlu Čilderiu, scenarijų, pats vaidino, tačiau kito režisieriaus pasiektas rezultatas tikriausiai nepatenkino kūrėjo.
Grįžimas prie tos pačios medžiagos davėsi sunkiai. Greičiausiai vaiko, nužudžiusio motiną ir motinos meilužį, dešimtmečiais gydyto, studijavusio Bibliją, istorijoje yra ir kažkas asmeniškai artimo: neveltui filmas “Skustuvo ašmenys” dedikuotas Jimmy Donui Thorntonui. Kas jis, niekas nežino (net geltonoji spauda neišuostė!), bet tai vargu vien elementarus pavardžių sutapimas. Ir kūrinio intymus, nepaprastai skausmingas tonas liudija menininką negalėjusį filmo nepastatyti: juk keli vėlesni režisūriniai Thorntono darbai - daug menkesnio lygio.
Kadangi filmas kurtas JAV nepriklausomųjų kinematografininkų terpėje, o pakelės užeigėlės savininko epizode pamatome net patį “nepriklausomųjų” nevainikuotą karalių Jimą Jarmuschą, kūrinys neturi nieko bendra su Holivudo štampais, kriminalinėmis mįslėmis (ar nužudys vėl?), su kokiais nors madingais iškrypimais (ekrane Karlas susidraugauja su nelaimingu berniuku Frenku, tačiau tai tik suprantančių vienas kitą parijų draugystė). Atsipalaiduodamas su berniuku, užduodančiu jam vaikiškai tiesius, atvirus klausimus, Karlas slapsto akis nuo suaugusiųjų, jaučiančių greta jo nejaukumą, diskomfortą. Įsilieti į “normalų” gyvenimą vienišiui labai nelengva, ir dramoje niekas nešvelninama “kaip kine”.
Sunku Karlo Čilderio vaidmenyje net išoriškai atpažinti Billy Bobą Thorntoną, elegantišką ir tuščią 6-ojo dešimtmečio kirpėją (brolių Coenų “Žmogus, kurio nebuvo”), nevykusį svetimų pinigų grobėją (“Paprastas planas”), Didįjį Džordžą Jarmuscho metaforiniame “Negyvėlyje”, savo gyvenimo nuostatas dėl meilės peržiūrintį profesionalų budelį (“Monstrų puota”), pagaliau, visai neseniai matytą bohemišką Kalėdų senelį (“Blogasis Santa”). Kūrėjas negailestingai atsisako vyriško patrauklumo, rodydamas Karlą sukumpusį, pėdomis į vidų eisena, pertrumpais, tarsi išaugtais rūbais, atkišta apatine lūpa, ligoninėje pakirptą taip, kad liūdnai styro vienišos ausys, sakantį savuosius tekstus tarsi per jėgą, automatiškai, o kartais dar bauginantį veido tiku. Bet - štai mažytis meno stebuklas - baisu ne paties Karlo, o dėl jo likimo, kuris, kaip supranti jau nuo pirmųjų kadrų, negali nebūti tragiškas. Kai filmo pradžioje, išeidamas į “laisvąjį pasaulį”, personažas nelauktai tyliai dėbteli į kamerą, į mus, širdį suspaudžia gailestis ir bloga nuojauta.
Neveltui nemažai kritikų lygina Thorntono kūrinį su Dostojevskiu, o personažą - su kunigaikščiu Myškinu, pelnančiu idioto vardą tik idiotiškų, nesąžiningų nuostatų apsuptyje. Gal ir perdėta. Tačiau filmas “Skustuvo ašmenys” - iš tų kūrinių, kurie ir mūsų dienomis, neleisdami atitraukti dėmesio, per tragizmą dovanoja tokį retą praskaidrėjimą.
Manau, jei patikėsite manimi ir pažiūrėsite Billy Bobo Thorntono išpažintinį kūrinį, šiai dienai kino jums visai pakaks.
Trečiadienis
Po poros dienų - Sergejaus Eizenšteino gimtadienis. Nors ir ne jubiliejus, kanalas “Naše kino” demonstruoja net du kino klasikui skirtus eksperimentinius filmus, pastatytus... kritiko Olego Kovalovo, bet niekuo neprimenančius į ekraną perkeltų straipsnių ar disertacijų.
“Sergejus Eizenšteinas. Autobiografija” (10.00 val.) - laisva režisieriaus memuarų ekranizacija, lydima Sergejaus Prokofjevo, Giuseppe Verdi, indų religinės muzikos, dažnai lyginama su rašytojo Jameso Joyce’o įtvirtintu “sąmonės srautu”. Tai šiuolaikinio žmogaus mintys apie Eizenšteino vietą XX amžiaus kultūroje, bet medžiagos prasme juosta labiausiai siejasi ne su klasiko kova prieš sovietines kūrybos sąlygas, kiek su 1929 metais prasidėjusia ir gerokai užsitęsusia užsienine kelione. Kitas filmas - “Sergejus Eizenšteinas. Meksikietiška fantazija” (16.55 val. ir kitądien, 9.55 val.) - dar vienas ir gana įtikinamas bandymas sumontuoti režisieriaus Meksikoje filmuotą, bet nebaigtą juostą. Bet kas pasakys, kokia genijaus rankose ji būtų buvusi iš tikrųjų?
Patrauklią kriminalinę dramą “Kanzas Sitis” (TV1, 21.00 val.) pastatė Robertas Altmanas, nepaprastai mėgstantis pasinerti į retroatmosferą, į 4-ąjį dešimtmetį, visuomet surenkantis ryškų puikių aktorių ansamblį. Jau nuo pradinių kadrų, kai į Kanzasą atvyksta mergina su pistoletu (Jennifer Jason Lee), norinti išplėšti savo žmogų iš vietinės juodaodės mafijos nagų, jauti, kad tai bus ne šiaip eilinė pramoga.
Ne per seniausia kaimynų lenkų klasika (1976) - irgi kriminalas paradoksaliu gudriai mandagiu pavadinimu “Atsipašau, ar čia muša?” (TV Polonia, 22.25 val.ir kitądien, 14.15 val.).Tai režisieriaus Mareko Piwowskio sėkmingas bandymas perkelti į anos Lenkijos tikrovę amerikiečių “juodojo kino” taisykles. Ekrane vienodai ciniški - ir nusikalstamo pasaulio, ir valdžios atstovai, visus kuriuos, kaip jau įprasta Piwowskio juostose, vaidina neprofesionalai.
Užtat įmantrus profesionalizmas - Alfredo Hitchcocko ankstyvo klasikinio filmo “Žmogus, kuris per daug žinojo” (“Elito kinas”, LTV, 23.10 val.) privalumas. Kai po kelių dešimtmečių autorius pabandė pakartoti šią 1934 metų sėkmę Holivude, ekrane viskas atrodė šiek tiek pernelyg nuglaistyta, užtat nespalvotame kūrinyje, statytame dar Anglijoje, apstu charakterinių tipų bei nelauktų baisokų situacijų. Kūrinys, kurio pagrinde - tikra špionažo istorija, į kurią kadaise merkė pirštus net Winstonas Churchillis, imponuoja tuo “saspensu”, kuris šiuolaikiniams trileriams ir nesisapnuoja.
Deja, po kai kurių skaitytojų rūgščių atsiliepimų apie Jeano Gremillono “Buksyrus”, suvokiau, kad Lietuvoje nesugebama (ir nėra galimybių mokytis) į kino kūrinį žvelgti istoriškai, plačiame kultūros kontekste. Jeigu filme nėra kompiuterinių triukų, o dar, gink Dieve, spalvos, jis jau automatiškai “nurašomas”, nesuvokiant, kad dviračiai buvo išrasti jau kadai, o dabar susiduriame geriausiu atveju su dviratukais. Beje, tokios nesąmonės, kad KIEKVIENAS senas filmas - automatiškai klasikinis, niekad neteigiau: ir anose kino epochose pakako šlamšto.
Ketvirtadienis
Visai neseniai Vilniuje (o prieš tai berods Kopenhagoje) įvyko Audriaus Stonio naujo dokumentinio filmo “Tas, kurio nėra” premjera. Pasirodė, kad pagrindinis juostos herojus iš tikrųjų yra, jis gyvas ir beveik sveikas, tačiau jau už visuomenės ir kolegų dėmesio ribų. Kino režisierius Augustas Baltrušaitis skurdžiai gyvena Utenos senelių namuose. O per “Naše kino” (12.55 val.) demonstruojamas vienas jo garsiausių filmų, didelį pasisekimą kadaise turėjęs “Lenfilmo” detektyvas “Inkasatoriaus krepšys”, kuriame vieną pagrindinių vaidmenų kuria Donatas Banionis. Tiesiog atrodo, kad Maskvos televizininkai specialiai priderino šį rodymą prie Stonio premjeros.
Kitas mūsų aktorius, dar, laimė, nepamirštas Regimantas Adomaitis pasirodo rusų melodramoje “Vyras jaunai moteriai” (BTV, 20.20 val.), piešdamas respektabilų personažą, patenkantį į šeimyninę krizę.
Pradėjus nuo rusų filmų, būtų nesąžininga nepaminėti Michailo Šveicerio juostos įžūloku pavadinimu “Paklausyk, Felini” (Naše kino, 21.50 val. ir kitądien, 14.50 val.). Sumanymas įdomus: aktorė, kurios įvairiapusiški gabumai kinui pasirodė nereikalingi, ruošiasi eiliniams bandymams, tarsi kreipdamasi į savo numylėtąjį, kuris ją supras, režisierių Federico Fellini. Bet kadangi heroję vaidina Liudmila Gurčenko, kurios talentų niekas neneigia, o įžūlumas - vienas jų, juosta po truputį praranda psichologinės dramos skonį, darosi panaši į dar vieną žvaigždės benefisą. O tikras psichologinis eskizas - tai Bernardo Bertolucci, nuo dekoratyvumo pereinančio prie vis didesnio minimalizmo, drama “Apgultyje” (LNK, 22.35 val.), suvedanti ekrane neįtikėtiną porą - anglų kompozitorių (puikus Davidas Thewlis) ir juodaodę namų tvarkytoją.
Prancūzų nauja komedija apie porą ne itin sąžiningų policininkų “Atpildas” (RenTV, 19.00 val. ir kitądien, 8.50 val.) - tik silpnesnis populiaraus filmo “Atidarykite, policija” variantas. Jau ir europiečiai nebeturi idėjų...
Penktadienis
Bent du filmai su publikos numylėtiniu Bruce’u Willisu: aišku, jau klasikinis “Kietas riešutėlis” (TV3, 20.30 val.) ir naujesnis “Vaikis” (TV3, 22.50 val.), kuriame vyriškajai žvaigždei tenka kovoti ne su teroristais, kaip pirmajame filme, o su jo namuose atsiradusiu berniuku. Kas gi iš tikrųjų tas berniukas?
Apskritai penktadienis - be didesnių atradimų. Italų geros režisierės Linos Wertmuller “Nimfa” (LNK, 23.05 val.) rodo, kaip senka jos sarkastiškas talentas, prancūzų “Žmogus su lietumi batuose” (TV1, 21.00 val.), be originalaus pavadinimo, niekuo ypatingu nepasižymi: visi turime nesėkmių etapus. Mažai įtikina paprastos amerikietės įsiliejimas į kažkokios Lotynų Amerikos šalies revoliuciją “Koronado” (1 Baltijos kanalas, 22.30 val.). Kiek gyvesnis gerai žiūrovo lūkesčius išmanančio Patrice’o Leconte’o kūrinėlis apie persenusių aktorių viltis, ironiškai pavadintas “Didieji kunigaikščiai” (LTV, 22.10 val.), kuriame vaidina tikrai įspūdinga kompanija: Jeanas-Pierre’as Marielle, Philippe’as Noiret, Jeanas Rochefort’as.
Žinoma, žiūrėsiu Vladimiro Vulfo laidą apie Marlene Dietrich (RTR Planeta, 19.45 val.). Ir man tik gaila tų, kurie vėl niurzgės apie “senienas”, nesuvokdami, kad daugybė šią akimirką garsių “senienų” gyvena greta, ir jų epochos baigiasi staigiai, kai tik papučia mada. O tai, kas virš mados, juk ir vadinama klasika.
