Pasiimi programą, emocingai reaguoji: ne, niekada! O paskui, žiūrėk, vis dėlto iškapstai kažką vertingesnio, reto, apie ką nepranešti kitiems negali...
Šeštadienis
Nemažai gana paviršutiniškų kino juostų, kurios tuoj pat ir pasimiršta.
Iš tokių, kaip man atrodo, – melodraminė komedija „Kietas tėtušis“ (TV1, 19.00 val.) su Amerikoje mėgstamu, o Lietuvoje – nepripažįstamu komiku Adamu Sandleriu. Čia jis sentimentalus tipas, prisirišantis prie įsūnyto vaiko, bet pats, kaip teigia kai kurie recenzentai, pagal protinį išsivystymą sustojęs ties 12-kos metų riba. Oi, nenorėkite iš Sandlerio intelekto, jo privalumas – kaip tik naivumas.
Vaikų įsūnijimai – turbūt tikra amerikiečių manija, nes kitame dienos filme – veiksmo juostoje „Ketvirtadienis“ (TV3, 23.00 val.) – šis motyvas irgi pasigirsta. Bet trankiau čia girdimi narkotikų prekeivių šūviai: ne veltui kai kuriose šalyse net šio filmo pavadinimas yra sukonkretinamas į „Kruvinąjį ketvirtadienį“. Iš piršto iščiulptas ir veiksmo komedijos „Pinigų traukinys“ (LNK, 21.00 val.) scenarijus. Baltasis Woody Harrelsonas ir juodaodis Wesley Snipesas čia netikri broliai, abu policininkai, abu pamilę tą pačią – irgi policininkę – Jeniffer Lopez. Bet pastarasis faktas nekliudo jiems būti solidariems, kai vienas sumano ne visai įstatymišką avantiūrą.
Gana simpatišką, nors ir nelygią situacijų komediją siūlo prancūzai. Ji vadinasi tariamąja nuosaka – „Jei aš būčiau turtingas...“ (LTV, 23.10 val.), aišku, naudoja meilės „trikampio“ motyvą (kaip be to prancūzai?!), pajuokia tuos, kurie pernelyg tiki visokių loterijų atnešamomis laimėmis. Iš naujesniųjų filmų galima paminėti „Didžiąsias paslaptis“ (LNK, 23.00 val.), ne tik pateikiančias tapybišką Ispanijos ir Italijos Renesanso laikų vaizdą, tačiau primenanti ir inkviziciją, tą kino vis labiau eksploatuojamą faktą, kad žydų persekiojimas prasidėjęs jau nuo senų senovės. Įdomi detalė: šį stambų įvairių Europos šalių (Italija, Liuksemburgas, Portugalija) pasirašytą filmą režisavo išeivis iš Rytų Europos, bosnis Ademiras Kenovičius. Įdomu, kur tie lietuvių tarptautiniai superfilmai?..
Bene pats patraukliausias šiandien filmas – ir romantiškas, ir siaubingas. „Jaunosios Nakos meilė“ (BTV, 21.40 val.) atėjo iš tolimo Tailando, o jo dabartinį siužetą su moderniais karais, į kurių frontus pašaukiamas neseniai vedęs Makas, įkvėpė senovinės tajų legendos apie meilę, įveikiančią net mirtį. Ir apie vaiduoklius taip pat. Nors nesinori atskleisti visų kortų slapties, bet kad vienas partnerių – švelniai tariant, ne visai gyvas, manau, ir jūs suvoksite gana greitai.
XXI amžiaus išvakarėse sukurtas mįslingas filmas sukėlė pasaulyje didelę susidomėjimo bangą, buvo apdovanotas prizais ne tik vietiniuose (Bankoko, Azijos) kino festivaliuose, bet ir toli nuo tėvynės, Amsterdame. Matyt, sėkmę lėmė ne vien egzotikos ilgesys, tačiau ir rafinuota „Jaunosios Nakos meilės“ plastika, jos savitos intonacijos, lyg ir verčiančios prisiminti maginės fantastikos (fantasy) žanrą, o vis dėlto kažkokios labai specifinės.
Sekmadienis
Yra filmų, ne taip seniai demonstruotų ir kinuose, ir namuose. Juos, manau, visi prisimena.
Gana skandalingas savo metui buvo dramatiškas pasakojimas apie ŽIV pacientą Tomą Hanksą, jo meilužį Antonio Banderasą ir jo advokatą Denzelą Washingtoną – „Filadelfija“ (LNK, 0.05 val.). Nors „Oskaras“, „Aukso gaublys“, Berlyno festivalio prizas tuomet atiteko Hanksui, man kažkodėl įdomesnis čia atrodo juodaodis Washingtono advokatas. Gal todėl, kad žvelgiu iš lietuviškos varpinės: pirmiausia Lietuvoje joks AIDS infekuotas žmogus nė nepagalvotų paduoti į teismą savo darbdavių, kad atleido vien už ligą, antra, rasti čia tokį teisininką profesionalą, kuris, net įveikdamas asmeninį neprielankumą gėjams, vis dėlto imtųsi bylos, skamba kone fantastiškai.
Dar ir kino teatruose pasitaiko „Nepakenčiamo žiaurumo“ (TV3, 20.15 val.) seansų. Čia irgi klesti teisininkai, jų globojamos nebe dramos, o skyrybų aferos bei komedijos. Nepaisant George’o Clooney bei Catherine Zeta-Jones paviršutiniško žavesio, man šis savitų nepriklausomų režisierių brolių Coenų („Fargo“, „Didysis Lebovskis“ ir kt.) posūkis į didįjį Holivudą reiškė vien degradaciją. Juosta profesionali, bet tokią gali pastatyti dar daug kas. Tada jau įdomiau pasinerti į pramoginio – nuotykių – žanro klasiką ir pasižiūrėti 1975 metų „Didįjį Valdą Peperį“ (TangoTV, 22.00 val.), kuriame Robertas Refordas pačiame jėgų žydėjime kuria trenktą 3-ojo dešimtmečio pilotą, pergyvenantį, kad jam neteko pakariauti su fricais Pirmajame pasauliniame kare (kartais ir pameluojantį, kad teko), užtat dabar atsigriebiantį oro akrobatika. Nuotykis, retro dvasia, humoras – viskas savo vietoje.
Užtat naujesnė „Mirtina tyla“ (LNK, 22.25 val.) – labai diskutuotinas dalykėlis. Kai kas džiaugiasi Gwynet Paltrow jaunatvišku žavesiu, noriai nardo po senos fermos atgaivinimo istoriją, stebisi netikėtais (?) peilio dūriais, mano, kad patologiškai pakvaišusiai mamytei labai tinka pagyvenusi Jessica Lange. Tačiau nepamirškim, kad „Tutsi“ žvaigždė kaip tik už šį vaidmenį buvo nominuota prasčiausios metų aktorės titului.
Vien dėl to, kad neatrodytų: visas kinas – amerikonų kinas, iš principo prisiminsiu, kad rodoma dar ir nuobodi švedų šeimyninė drama „Kalis ir angelai“ (5 kanalas, 20.00 val.; kartojama antradienį, rugpjūčio 8 d., 14.00 val.). Kad tai filmas vaikams, liudija ir Liubeko festivalio prizo formuluotė. Matyt, tais metais gerų filmų nebuvo, tai premijavo grynai iš nevilties.
Pirmadienis
Šiandien galime (bet gal nereikia) susitikti su kriminaline TV pjesike, perkelta į ekraną, – „Pareigos šauksmas: šlovės spinduliuose“ (BTV, 21.20 val., o dar ir kartojama rytoj, 13.30 val.). Nemažai panašaus kokybiškumo juostų.
Netyčia į pirmąsias tokiame fone iškyla rusų tragikomedija „Menas gyventi Odesoje“ (5 kanalas, 20.00 val.; kartojama trečiadienį, rugpjūčio 9 d., 14.00 val.) – fantazija Isaako Babelio apsakymų, kuriuos sieja garsusis banditas Benia Krikas, temomis. Geri aktoriai, Aleksandro Gradskio dainos, tačiau nepamirškime, kad režisierius Georgijus Jungvaldas-Chilkevičius („Pavojingos gastrolės“ ir kt.) niekada neturėjo gero skonio. O gal žydų folkloro stichijai, taip gražiai įamžintai Babelio, jo nė nereikia?
Patarčiau pažiūrėti keistą ankstyvą prancūzo Louiso Malle’o filmą „Zazi važiuoja metro“ (TVP1, 0.15 val.). Labai linksmas, netikėtas, bet daugiau... lingvistinis kino pokštas. Mat paauglė Zazi šneka tokiu žargonu, kuris nebuvo aiškus net visiems prancūzams, o šiuo atveju prisideda dar ir vertimas į lenkų kalbą. Taigi pokštas kvadratu.
Antradienis
Gana vėlokai TV3 kanalas pateikia saviesiems kino gurmanams tikrai netikėtą ir žavų skanumyną. Rodomas nepriklausomojo amerikiečio, labiausiai žinomo vaidybine dilogija „Prieš saulėtekį“ ir „Prieš saulėlydį“, Richardo Linklaterio didelis animacinis filmas „Pabusti gyvenimui“ (TV3, 23.10 val.).
Ne, turbūt vadinti šį keistą kūrinį grynai animaciniu – irgi netikslu. Mat Linklateris, sumanęs siužetą, pirmiausia jį nufilmavo vaizdo kamera su gyvais aktoriais, o paskui gautą medžiagą davė apdirbti skaitmeniniams animatoriams. Nors filmas ir kviečia pabusti, vis dėlto visa jo medžiaga – pagrindinio herojaus svajotojo sapnai, vienas įdomesnis už kitą; pabudęs, išėjęs iš namų, herojus vis atsiduria ne realybėje, o naujame sapne. Jeigu jūs tikite nemariąja Calderono formule: „Gyvenimas – tai sapnas“, filmas – kaip tik jums. Tik nereikia galvoti, kad tie sapnai beprasmiški, kokie būna pagiriomis. Piešti (tiksliau, apipiešti) herojai susitinka, diskutuoja įvairiausiomis temomis – apie Kierkegaard‘ą ir reinkarnaciją, apie literatūrą ir kiną, mes klausydamiesi galime sutikti su jų teigimais arba ne, nes kūrinio interpretacinės galimybės – tikrai bekraštės. Kai kas juostą „Pabusti gyvenimui“ vadina filosofinės ar metafizinės terapijos pavyzdžiu, kai kas – zen filmu, dar kiti (daugiausiai mąstydami apie plastiką ir muzikalumą) prisimena žavingąjį animacinį filmą su pieštais ansamblio „The Beatles“ vyrukais – „Geltonoji submarina“. Ir, svarbiausia, visi savaip teisūs.
„Oskaro“ konkurencijoje Linklaterį, aišku, aplenkė komercinis, nors irgi savaip mielas „Šrekas“. 2001-aisiais seniausias pasaulyje Venecijos kino festivalis apdovanojo „Pabusti gyvenimui“ dviem esmingomis premijomis, dar po metų amerikiečių kritikai – už eksperimentą. Bet ne tai svarbiausia. Šį kino sapną norisi sapnuoti kaskart iš naujo.
Kiti du geri dienos filmai – ekstremaliojo juodojo režisieriaus Spike’o Lee tragikomedija apie moralės ir korupcijos sąsajas šiuolaikiniame pasaulyje – „Ji manęs nekenčia“ (RenTV Baltic, 15.05 val.), taip pat juosta apie džiazą ir jo muzikantus „Tik muzika“ (5 kanalas, 20.00 val.; kartojama ketvirtadienį, rugpjūčio 10 d., 14.00 val.). Vieną vaidmenų čia kuria vėlgi juodaodis talentas Forestas Whitakeris („Šuo vaiduoklis: samurajaus kelias“ ir kt.), kuris ir anksčiau, filme „Bird“, jau buvo ekrane susitikęs su savo protėvių muzika.
Tiems, kurie nori ne džiazo liūdesio ir sinkopių, o veiksmo, – 1993-aisiais labai populiarus „Bėglys“ (TV1, 21.00 val.), kuriame Harrisonas Fordas vaidina gydytoją, apkaltintą žmonos nužudymu ir nutariantį savarankiškai sužinoti tiesą, taip pat gana vidutinė prancūzų siaubo fantastika su monstro gaudymais – „Vilko brolija“ (BalticumTV, 20.30 val.) ir su dailiąja itale Monika Bellucci, vaidinančia, beje, ir Spike’o Lee juostoje (atrodo, lesbietę).
Na, o tiems, kurie susidomėję stebi lietuvių istorinio filmo konkurso peripetijas, tiesiog būtina pasižiūrėti ne per seniausiai gimusį tokį baltarusišką – „Anastasiją Slucką“ (TVC International, 17.05 val.). Ne dėl estetinio pasigėrėjimo ar naujų istorijos žinių. Tai tiesiog akivaizdus pavyzdys, kokia nevalinga parodija gali gimti, kai valstybė nori pasipuikuoti sava turtinga istorija, bet neturi reikiamo turto, kad liestų šį brangų, oi, brangų žanrą.
Trečiadienis
Labai linksminausi, TV programose perskaitęs pavadinimą „Ponios iš Vilko“ (XXI Vilsat ir XXI Mikrovisata, 10.00 val.). Ne, mielieji ponai redaktoriai, jeigu įstabaus melancholiško Andrzejaus Wajdos filmo, sukurto pagal Jaroslawo Iwaszkiewicziaus apsakymą, herojės būtų ponios, nebeliktų konflikto, nebūtų nė paties filmo „Panelės iš Vilko“. Mat čia į seną lenkišką tarpukario sodybą, kurioje gyvena netekėjusios kilmingos moterys (jaunutė – tik viena), atvyksta paviešėti, pabudindamas visus jaunystės jausmų prisiminimus, dar gražus miestietis Viktoras Rubenas – Danielis Olbrychskis.
Wajda – iš tų kino klasikų, kurie sugeba per, atrodytų, visiškai lokalią, kamerinę istoriją perteikti visos epochos esmę. Nostalgiškas, skausmingas neišsipildžiusios svajos motyvas, pavaldumas mitologijai – asmeninei ir platesnei, – visa tai labai lenkiška, labai tiksliai perteikia anų laikų, kai virš Lenkijos jau kaupėsi būsimo karo debesys, atmosferą.
Kiti dienos filmai – su klaustuku. Jeigu kas nors mėgsta vyrišką šiurkštoką prancūzę Josiane Balasko, tas pasidžiaugs ir jos autorine bulvarine (šiuo atveju tai ne keiksmažodis, o specifinio prancūziško žanro apibūdinimas) juosta „Meilės šauksmas“ (TV11, 18.00 val.). Pati geriausiai pažindama teatro aplinką, Balasko parašė apie ją pjesę, paskui perdirbo į kino scenarijų, pati režisavo ir pati suvaidino. Teatro vidinės intrigos apčiuopiamos tiksliai, tačiau – pagal minėtą kūrėjos prigimtį – ne itin subtiliai, kartais ir tiesmukai. Du vienadieniai amerikiečių kriminalai – „Moksleivės žmogžudystė“ (BTV, 21.15 val.) ir „Kerštas Holivude“ (Init, Vinita, 21.15 val.) gali būti įdomūs tiems, kurie žino Holivude vaidinant net keturis brolius Baldwinus. Čia pasirodo atitinkamai Williamas ir Alecas (antrajame). Ir tiktai...
Ketvirtadienis
Esu kažkaip minėjęs, kad šiuo metu atradimų, atsišviežinimo įmanoma laukti iš Pietų Amerikos šalių kino. Kartais šią mano narsią idėją patvirtina ir per TV, tiesa, retokai matomi kūriniai. Dramatiška Argentinos juosta „Saulės miestas“ (5 kanalas, 20.00 val.; kartojama kitądien 14.00 val.) vėl nukelia į tuos laikus, matyt, labai skaudžiai įstrigusius šalies gyventojų pasąmonėje, kai Argentiną valdė karinė chunta, kai kasdien „dingdavo“ tūkstančiai žmonių. Deja, kitaip nei per tą patį 5-ąjį kanalą neseniai demonstruotoje ir tą pačią medžiagą tyrinėjančioje „Kamčiatkoje“, šįkart „Saulės miesto“ autoriams, nepaisant taurių ketinimų, gal kiek ir stinga meniškumo.
Bolivijoje gimė provokuojamo pavadinimo kūrinys „Seksualinė priklausomybė“ (LNK, 23.00 val.). Jis buvo gerai sutiktas įvairiuose festivaliuose, Lokarne netgi premijuotas. Sėkmė jį lydėjo ir Vilniuje, per „Kino pavasarį ‘05“. Ne todėl, kad tai būtų kažkoks itin sensacingas, kaip galima pamanyti, kūrinys, bet jis įdomiai, naujoviškai sukurtas. Filme – penki likimai, tarsi penkios susietos novelės apie jaunus šalies žmones, kurie dramatiškai ieško savosios tapatybės – kartais, žinoma, ir per seksą.
Vis dėlto šiandien be abejonių siūlau prancūzų komediografo Gerardo Jugnot režisuotą „Budiu“ (BTV, 21.15 val.). Įdomi šio kūrinio genezė. Dar 1932 metais prancūzų klasikas Jeanas Renoiras pastatė nepaprastai mielą liūdną komediją „Budiu, ištrauktas iš vandens“, kurią, kai nacionalinė televizija dar domėjosi kino kultūros ugdymu, kartą išvydome ir Lietuvoje. Bet ilgus dešimtmečius buvo manoma, kad tai prarastas filmas, kol neatsirado kažkokia kopija ir ją restauravo. Siužetu, pasakojančiu, kaip „liberalus“ buržua išgelbėjo skęstantį (besiskandinantį) valkatą Budiu, priglaudė pas save, kaip Budiu prikrėtė jam visokiausių negražių pokštų, susidomėjo amerikiečiai ir 1988-aisiais išleido primityvoką, sau pritaikytą variantą „Be grašio po Beverli Hilsą“ su Nicku Nolte.
Tuomet jau ir prancūzai nusprendė geriau patys semsią iš savų kultūrinio palikimo skrynių ir pernai vėl išleido „Budiu“, kurį šįkart ir matysime. Filmas gerai žiūrimas, režisierius Jugnot drauge dar vaidina ir patį gelbėtoją, Gerard’as Depardieu valkataujančio chamo pavidalui tinka ir išore, ir vidumi, o vis dėlto jame nėra to daugiapusiškumo, kuris pavergė Michelio Simono traktuotėje, pirmajame variante. Ką beveiksi, šedevrai juk tuo ir pasižymi, kad jie iš esmės nėra pakartojami.
Penktadienis
Šiandienos karinė komedija „Makheilio jūreiviai“ (TV3, 21.40 val.) šaknimis siekia dar 7-ojo dešimtmečio serijas, kai klestėjo „šaltasis karas“ ir rusų piktadariai vardu, pavyzdžiui, Vladykinas, norintis Karibų jūros saloje įkurti branduolinę bazę, buvo labai aktualūs. Šis filmas pasirodė 1997-aisiais, tuo prarasdamas aktualumo, nes amerikiečiai baisiai norėjo tikėti „perestrojka“. Bet, stebėdamas dabartines Rusijos išdaigas, liūdnai pamanai, gal ir šiam pasenusiam filmui ateis savo metas.
Negalėdamas niekur dėtis nuo tos nelemtos politikos, pasišypsai fantastinio karinio korėjiečių filmo „2009: ištrinta atmintis“ (LTV, 22.05 val.) scenaristų neinformuotumu. Ekrane Korėją okupuoja japonai. Ne Korėją, – norisi jiems sušukti, – o Taivaną, ir ne japonai, o kinai! Bet ką žinai, iki 2009 metų – dar nemažai laiko, kaip tuomet atrodys politinis pasaulio žemėlapis, niekas nežino.
Klasikinis penktadienio filmas irgi karinis – tai nepamirštama 1987 metų Bary Levinsono juosta „Labas rytas, Vietname“ (TV3, 23.50 val.), dramos ir komedijos kalba, varijuojama tuo pačiu metu, talentingai prabylanti apie Vietnamo karą. Diskžokėjas Adrianas, pakeičiantis vietinio radijo rutiną žavingu rokenrolo bei politinių užuominų kokteiliu, – nepakartojamas Robinas Williamsas. Ko gero, tai vienas geriausių populiaraus aktoriaus, po to sukūrusio ne vieną dešimtį kino paveikslų, vaidmuo.
Šiandien apolitiškas nebent rusų dar naujas „Gucci kostiumas“ (LTV, 24.00 val.). Žinoma, tai atvira ir net įžūloka kopija nuo Michailo Kaliko kur kas talentingesnio 1964-ųjų metų filmo „Likit sveiki, berniukai“ – tie patys trys jauni draugužiai, jų poetiški ir ne visai planai, jiems taip imponuojantis „kitoks“, nekasdienis, puošnus gyvenimas, vos tik ateina kurortinis sezonas. Bet – ypač originalo, kuris titruose nė nepaminimas, nemačiusiems – ir naujasis filmas gal pasirodys turintis savotiško humoro, žavesio. Vieno paauglių labai dorą pamotę, pasiaukojančią tam, kad vyrukai prisidirbę neįkliūtų, vaidina Ingeborga Dapkūnaitė, ir šiuo vaidmenuku ji tarsi reabilituojasi po anksčiau sukurto, irgi politinio bei negražaus skambesio filmo „Karas“ apie Čečėniją. Kalbant klasikos kalba, ir koks velnias ją traukė į tas galeras. Vaidintų sau erotiškas ir doras pamotes.
