Gerų filmų gausėja. Didžiausią staigmeną pateikė pilkiausias iš kabelinių kanalų, siūlydamas tris dienas paeiliui žiūrėti garsiąją Istvano Szabo trilogiją.
Šeštadienis
Na mat, vos pradeda rudenėti, atsiranda ir įvairesnių juostų - ne vien tik koks indų „Teroristas“ (BTV, 11.20 val.), kur policininkė neištveria ir įsimyli gangsterį. Ak, tos jausmingos indų moterys...
Gana jausmingas, bet gerąja prasme filmas, drauge susuktas amerikiečių ir lenkų, „Dievo šukės“ (BTV, 20.15 val.; kartojama trečiadienį, rugpjūčio 31 d., 13.45 val.). Tiesą pasakius, man, tik pažvelgus į mažąją liūdną žvaigždę Haley Joelį Osmentą (prisimenate jį išgarsinusį duetą su Bruce’u Willisu filme „Šeštasis jausmas“?), tuoj norisi verkti. Bet čia tas minoras ir pateisintas: Osmentas vaidina žydų berniuką, kurį iš 1942 metų okupuotos Krokuvos gelbsti katalikų šeima, jaudintis yra dėl ko. O lenkų režisieriaus Yureko Bogayevichiaus, pritapusio Amerikoje ir ten sukūrusio nuostabią „Aną“, gabumai irgi neabejotini.
Būna, keistai sutampa net kai kurių filmų medžiaga. Per lenkų TVP1 kanalą (15.15 val.) rodoma klasikinė 1942 metų Ernsto Lubitschiaus komedija „Būti ar nebūti“ irgi nukelia į vokiečių prisigrūdusią Lenkiją. Čia herojai - lenkų aktoriai (o vaidina populiarūs to meto amerikiečiai Carole Lombard ir Jackas Benny), kuriems fašistų panosėje žūtbūt reikia perspėti vietinį pasipriešinimo pogrindį dėl išdavystės. Apie karą - linksmai: rizikinga, bet meistriška.
Neutralesnė medžiaga, iš kurios galima iki valiai prisijuokti, - zoologijos sodas filme „Aršūs padarai“ (TV3, 20.05 val.). Tiksliau, ne jis pats savaime, bet žmonės, kuriems jis priklauso, ir žmonės, kurie ten dirba. Dvigubą vaidmenį - godų korporacijos „Aštuonkojis“ savininką ir jo ne ką simpatiškesnį sūnelį vaidina geraširdiškas Kevinas Cline’as, pasirodo, mokantis būti ekrane ir bjaurūnu. Pasirodo ir tradiciniai britų komikų grupės „Monty Python“ atstovai - Johnas Cleese’as, Michaelis Palinas, kurių humoras visuomet labai savitas.
Šįkart originalesni ir veiksmo filmai: „Siestoje“ (STB, 23.10 val.) Ellen Barkin pasirodo narsia parašiutininke, o pačią juostą išmoningiausi kritikai lygina su Hemingway’aus proza. Manau, liksime su originaliu filmo „Tekilos saulėtekis“ (LNK, 22.45 val.) pavadinimu, o į lietuvišką variantą praslydusį „atsuktuvą“ paliksime profesionaliems gėrėjams bei deklasuotųjų žargono mėgėjams. Melas Gibsonas, tada dar nebuvęs nei režisieriumi, nei tokiu garbėtroška, bei Kurtas Russellas vaidina du draugus-priešus, o jų aistras dėl narkotikų ir kovos su jais (mat Russellas - policininkas) dar paaštrina tarp vyrukų įsiterpusi Michelle Pfaiffer - pačiame žydėjime. Ekrane jaučiasi tvirta Roberto Towne’o, šįkart ir režisuojančio, bet anksčiau kūrusio, tarkim, „Kinų kvartalo“ ir kitus puikius lyriškai kriminalinius scenarijus, ranka. Steveno Soderbergho „Narkotikų kelias“ (1 Baltijos kanalas, 22.35 val.) - epiškesnis, daug kur premijuotas, bet televizijose - kur kas dažnesnis svečias už įdomų „Tekilos saulėtekį“.
Sekmadienis
Melas Gibsonas vaidina ir šiandienos komedijoje, nelabai tikroviškai susimąstydamas, „Ko nori moterys“ (LTV, 21.00 val. ir kitądien, 11.55 val.) O kitas Gibsonas - Thomas - nėra nei Melo sūnus, nei giminaitis ir apskritai garsėja ne tiek aktoriniais pasiekimais, kiek geru golfo žaidimu. Jis pasirodo žurnalistu televizinėje juostoje „Beždžionių karalius“ (LTV, 17.10 val.), paviršutiniškai apžvelgiančioje mistines Kinijos paslaptis. Melodrama „Čarlzas ir Diana: pasidaliję rūmai“ (BTV, 12.45 val.; kartojama ketvirtadienį, rugsėjo 1 d., 13.55 val.) - ne tiek kino gerbėjams, kiek apsiribojantiems blizgančio popieriaus moteriškų žurnalų lektūra.
Visa tai - dienos nuoviros. Bet joje pasitaiko ir tikrai neprasto kino, tik tiek, kad labai jau išrodyto, kaip Sophios Coppolos „Jaunosios savižudės“ (BTV, 22.00 val.), pavadinimu išduodančio nelinksmą situaciją, bet nutylinčio savitą pasakojimo stilių.
Amerikiečių herojės - net penkios, tačiau šiaip jau šiandien apstu kūrinių, kuriuos įmanoma pavadinti monofilmais. Juk, pagalvojus, visa juodoji prancūzų komedija „Bičiulis Haris jums linki gero“ (5 kanalas, 19.00 val.), tiesa, irgi labai dažna TV ekranuose, yra sukoncentruota apie ispanų aktoriaus Sergi Lopezo benefisinį vaidmenį, verčia visą laiką spėlioti, kas gi jis: avantiūristas, maniakas, beprotis, kryptingas šiuolaikinis „japis“? „Geras žmogus Afrikoje“ (1 Baltijos kanalas, 22.30 val.) - aišku, Seanas Connery, atsikratęs Džeimso Bondo cinizmo, vienintelis sąžiningas mieste, o gal ir visoje mažytėje Afrikos valstybėlėje. Dramoje „Kaimynė“ (STB, 24.00 val.), kurią daug kas vadina vienu geriausių prancūzo Francois Truffaut kūrinių, ištekėjusi Fanny Ardant herojė aiškiai nustelbia Gerard’o Depardieu personažą. Ir apskritai žodis „kaimynė“ čia skamba ne tik buitiškai, o ir simboliškai.
Epinis užmojis išskiria paskutinę Raimondo Vabalo juostą pagal Mariaus Katiliškio romaną „Miškais ateina ruduo“, kurią demonstruoja LTV2 kanalo Retrospektyva (19.25 val.; kartojama trečiadienį, rugpjūčio 31 d., 15.20 val.). Gal jis ir pernelyg ryškiai spalvingas, šis filmas, gal per daug idealizuoja tarpukario Lietuvos gyvenimą (romanas rūstesnis). Vis dėlto svarbiausia jame ne tai, kad, kaip akcentavo kino komersantai, neseniai vėl ėmęsi jo rodymo, ekrane pasirodo - ir dar nuoga! - laisvos Lietuvos pirmoji grožio karalienė plačiai žinoma pavarde, kurios tyčia nelinksniuosiu darsyk. Karalienė vaidina kaip saviveiklininkė; šiame 1989 metų filme, akcentuojančiame personažų amžinąsias aistras, yra ir tikrų gerų aktorių - Nijolė Narmontaitė, Regina Arbačiauskaitė, Gediminas Girdvainis, kiti. Kūrinys, dėl kurio norisi diskutuoti ir šiandien.
Pirmadienis
Jeigu kalbame apie savos juostos „Miškais ateina ruduo“ tam tikrą nudailinimą, pažiūrėkime palyginimui epinę amerikiečių melodramą „Rudens legendos“ (TV1, 21.00 val.). Tėvas (Anthony Hopkinsas) gyvena laukinėse Montanos kalnų vietose drauge su trimis sūnumis, iš kurių gražiausias ir labiausiai nesutramdomas yra, suprantama, Bradas Pittas, nešiojantis dar ir europietišką Tristano vardą. 1900 metai, 1914-ieji, „sauso įstatymo“ laikai. Nerami epocha, bet brolių santarvę gadina tik Julia Ormond, o judantys paveikslėliai - vis tokie pat banaliai gražūs. Sako, juosta ir buvusi pastatyta Brado Pitto tuštybei patenkinti.
Amerikiečių režisierė Kathryn Bigelow žinoma savo „vyriškais“ filmais (trileris „Žydrasis plienas“, „K-19“ apie povandeninius laivus ir kt.). „Vandens sunkume“ (BTV, 22.10 val.) ji lyg ir artimesnė moterims būdingesnei medžiagai, pasakoja apie gražios poros atostogas, apie besimezgantį vyro romaną nuošalėje... Bet centrinis juostos motyvas - vis dėlto žmogžudystė, ir dar dviguba, ir dar dviejų moterų. Laimė, žiauri drama įvyko dar 1873 metais.
Suįžūlėjau tiek, kad, atrodo, ėmiau koreguoti režisierių idėjas. Iš tikrųjų toks rusas Jevgenijus Tatarskis neblogai reiškėsi „lengvame žanre“ („Princo Florizelio nuotykiai“ ir kt.), tai ne, jam prisireikė „praplėsti kūrybinį diapazoną“ ir pastatyti jau tokią kriminalinę melodr-r-ramą, kad brrr... Filmas vadinasi „Kalėjimo romansas“ (BTV, 20.20 val.; kartojama penktadienį, rugsėjo 2 d., 13.50 val.), ir tuo, kad Aleksandras Abdulovas - pavojingas nusikaltėlis, o Marina Nejolova - tardytoja, pamilusi jį kaip tame šeštadieniniame indų filme, patikės tik didžiausi lengvatikiai.
Užtat lenkų metro Andrzejaus Wajdos „Žmogus iš geležies“ (TVP1, 23.50 val.), pelnė „Auksinę palmės šakelę“ Kanuose kaip tik už autentiškumą, tų baisių socialistinės Lenkijos sąlygų, kurios išprovokavo „Solidarumo“ judėjimo gimimą, kone dokumentišką fiksavimą. „Solidarumas“ šiomis dienomis švenčia 15 metų jubiliejų, užtat juostą rodo ir „Meno avilys“ (Mokytojų namų kiemelyje), ir dar vienas lenkų kanalas - poryt (TV Polonia, trečiadienį, rugpjūčio 31 d., 22.20 val.). Gerbdamas šį filmą, negaliu nepripažinti, kad antistalininė pirmoji dilogijos dalis „Žmogus iš marmuro“ buvo stipresnė.
Antradienis
Susidaro toks įspūdis, kad gera fantastinė drama su žmonėmis ir... triušiu - „Donis Darko“ (TV1, 21.00 val.; dar rodoma rytoj, 12.00 val., per kanalą „XXI Mikrovisata“), prabylanti apie nereikšmingų poelgių galimus padarinius, taip pat ir gerai suvaidinta melodrama „Ten, kur svajonės nuves...“ (Tango TV, 22.00 val.) demonstruojami per lietuvių kanalus kone kiekvieną dieną. Na, kiekvieną ne kiekvieną, bet tikrai labai jau dažnai.
Retesnė žiauri drama apie spalvotųjų problemas Amerikoje „187-asis straipsnis“ (kabelinės televizijos, 20.45 val.). Tai irgi lyg monofilmas, koncentruojamas apie Samuelio L. Jacksono vaidinamą mokytoją, niekur nerandantį užuovėjos nuo savo paties mokinių žiaurumo. Kiek naujesnis „Užburtas ratas“ (TV3, 23.15 val.), neblogai perteikiantis 8-ojo dešimtmečio atmosferą, pasakoja apie paauglę, ieškančią tikrųjų savo vyresniosios sesers, kairiosios radikalės (kiek komiška šiame vaidmenyje matyti paprastai puošniąją Cameron Diaz) savižudybės - ar nužudymo? - priežasčių. Žiūrėti įdomu.
Jei kam prieinama ne ta nupiepusi RTR, o kanalas „Rossija“, tai jis šiandien prisimena klasikinį modernistinį prancūzų meistro Alaino Resnais kūrinį „Pernai Marienbade“ (23.55 val.). Įdomu, ar tos beprotiškos panoramos tuščiais barokiniais rūmais, herojų pora, nežinanti, ar kada matėsi, ar tai buvo tik vaizduotės žaismas, bedaro tą keistą stiprų įspūdį kaip 1961-aisiais, ar atrodo tik baisiai manieringai...
Kad taip pat gerai, kaip pastatymo metais (1981) tebeatrodo vengrų maestro Istvano Szabo „Mefistas“ (12.15, 21.40 ir 3.30 val. jį demonstruoja kabelinių retransliuojamas neaiškus kanalas „TV Centr M-OM“, kurio iki šiol dar niekada neturėjau menkiausios progos paminėti), galiu garantuoti. Kurtas pagal Klauso Manno romaną, po personažų vardais matęs realius žmones ir įvykius, filmas labai įtaigiai prabyla apie demoralizuojančią fašizmo jėgą. Ir kam - ne bukagalviams, o talentingiems meno žmonėms, nepriklausomumu besididžiuojančiai bohemai. Šis motyvas tebejaudina Szabo iki šiol, iki jo neseno, dažnai rodomo filmo „Šalių nuomonės“ (2001). O tada „Mefisto“ rezonansas prilygo sprogusiai bombai. Radęs pasauliui puikų austrų aktorių Klausą Maria Brandauerį, vengrų režisierius su juo sukūrė ir tolesnius du filmus, o visi trys formuojasi tarsi į trilogiją. Pažiūrėti įmanoma, šias tris dienas prisikausčius prie kanalo, į kurį tiesiog nekreipdavome dėmesio, kaip į informacinį triukšmą. Būna stebuklų...
Trečiadienis
Kodėl Woody Alleno linksmas filmas „Įžymybės“ (TV1, 21.00 val.) nespalvotas - sunku pasakyti. Juk veiksmas čia nors ir rutuliojasi tarp visokio plauko žvaigždžių, tačiau dabar, o ne negarsinio kino laikais. Gal toji stilizacija skirta filmui tiesiog formaliai išskirti iš spalvotojo srauto ir šitaip atkreipti į jį dar didesnį dėmesį.
Visai veltui. Tie, kurie nemėgsta labai specifinio, geliančio ir drauge melancholiško Alleno humoro pobūdžio, nežiūrės jo ir taip, o tie, kurie jo entuziastai, kaip Stepokas, pasižiūrėtų ir su spalva, ir be spalvos, ir dar ne vieną sykį.
Apie savo meninę aplinką W. Allenas yra ekrane kalbėjęs jau ne vieną sykį, kai kada gal ir stipriau. Bet pažįstama „Įžymybių“ atmosfera, prismaigstyta žvaigždžių, nelabai sudėtinga fabula apie žurnalisto rašytojo Li svajas prasimušti į tą išrinktųjų ratą - nekliudo, džiugina, kaip susitikimas su senu geru draugu. Malonu, kad Li vaidina britų šekspyristas Kennethas Branagh, kuriam realybėje seniai nebėra jokių „piaro“ problemų. Ypač gerą įspūdį palieka Judy Davis jo nevykusios, bet randančios save (ar tikrai?) kažkokiame realybės šou žmonos portretas. Galybė populiariausių Holivudo žmonių, regis, vaidina patys save. Įdomu, ar jie supranta, kad Woody Allenas ironizuoja jų realiuosius bruožus, kaip plačiai žinomą Leonardo DiCaprio hedonizmą, kaip Melanie Griffith vulgarumą, kuris čia tik truputėlį dar vulgaresnis? Ar jiems į tai nusispjauti, svarbu būti įtrauktam į Alleno kompaniją?
Protingą „Įžymybių“ humorą keičia antrosios Istvano Szabo neformalios trilogijos dalies „Pulkininkas Redlis“ (TV Centr M-OM, 12.15, 21.40 ir 3.20 val.) giliausias dramatizmas. 1985 metais kurtas filmas vaizduoja paskutinius Austrijos-Vengrijos imperijos gyvavimo dešimtmečius, iškeldamas prieštaringą karininko Alfredo Redlio (vėl Brandaueris) figūrą.
Pavaldinys - toks tobulas, kad jis dar būdamas vaikas išsižada ne visai „rasiškai švarių“ artimųjų, tikėjimo. Maža pabaisa išaugs į kontržvalgybininkus, juo pačiu negailestingai manipuliuos jį ir sukūrusi sistema. Kol išsunks ir sunaikins kaip nebereikalingą. Tame - ir kūrinio universalumas.
Ketvirtadienis
Klausas Maria Brandaueris pasirodo ir trečiuoju tragišku Szabo herojumi - 4-ajame dešimtmetyje realiai egzistavusiu, labai populiariu būrėju, hipnotizuotoju ir okultistu Hanussenu. 1988 metų filmas, baigiąs trilogiją apie ambicingo žmogaus santykius su Istorija, jo vardu ir pavadintas (TV Centr M-OM, 12.15, 21.40 ir 4.00 val.).
Būtent Hanussenas išpranašavo Adolfo Hitlerio atėjimą į valdžią. Jis minėjo nacių stiprumą, tuo nejučia lyg propaguodamas šią baisią jėgą, bet kalbėjo ir apie jų žiaurumą, apie ne itin linksmą pabaigą, ir kai XX amžiaus žynys apie tai prabilo, jo paties likimas tapo nulemtas. Bent taip traktuoja šią keistą realią istoriją, kurią aprašė dar Lionas Feuchtwangeris (bet Szabo filmas remiasi ne juo, o paties Hanusseno autobiografija), juostos kūrėjai. Greta Brandauerio čia pasirodo dar ir Bergmano bei Tarkovskio aktorius, švedas Erlandas Josephsonas, sukūręs gydytoją, pastebėjusį neįprastas Pirmajame pasauliniame kare sužeisto kovotojo, kai jis dar vadinosi Šnaideriu, galimybes.
Kadangi ekrane egzistuoja taktiškai perteiktas mistinis pradas, „Hanusenas“ bene patraukliausiai žiūrimas. Bet ar jis pasiekia neabejotinų „Mefisto“ bei „Pulkininko Redlio“ meninių ir prasminių aukštumų?
Kad ir kaip atsakytum į šį klausimą, aišku, kad filmas, vainikuojantis ilgametį bendrą Szabo ir Brandauerio darbą, iškyla it uola virš visų kitų dienos juostų. Ir virš neblogos, realistinės aktoriaus Roberto Redfordo režisuotos tragikomedijos „Milagro pupų lauko karas“ (TangoTV, 22.00 val.), rodančios skurdžias Naujosios Meksikos vietas, kuriose „niekas nepasikeitė per pastaruosius 300 metų“. Ir jau, žinoma, virš prancūzų neva pikantiškos, o iš tikrųjų - nuobodokos komedijos „Veneros“ grožio salonas“ (LNK, 22.35 val.), kuri tiesa, pergyveno savo „antrąją jaunystę“, ekranuose pasirodžius „Amelijai iš Monmartro“. Mat vieną iš salono darbuotojų vaidino tuomet niekieno nepastebėta Audrey Tautou, o po Amelijos jos populiarumas staigiai išaugo ir visi puolė vėl žiūrėti „Veneros“ grožio saloną“. Na, o apie „Nuotykių jūroje“, kuriuos kabelinės televizijos (20.45 val.) atkapstė turbūt tam, kad dar pakurstytų Lietuvoje ir taip gajas homofobines nuotaikas, kokią vertę kalbėti apskritai netenka.
Penktadienis
Kadangi 5 kanalas neseniai demonstravo reikšmingą ankstyvą lenkų meistro Jerzy Kawalerowicziaus juostą „Faraonas“, šiandien galime akivaizdžiai įsitikinti, kad ilgametystė negarantuoja augimo. Gražu, žinoma, vien tai, kad 80-metis režisierius apskritai patempė gigantišką istorinio filmo „Quo vadis?“ (LTV, 19.35 val.) kūrimo naštą, nepatrūko, tačiau meninis kūrinio, pasakojančio apie pirmuosius krikščionis, lygis, ypač palyginti su „Faraonu“, - gerokai suprastintas.
Antrasis dienos filmas (nes penktadieniais TV kanalai ypač „gailisi“ pavargusių per darbo savaitę žmonių) - britų „Tas keistas gyvenimas“ (TV3, 23.35 val.). Po jo, po „Paplūdimio“ su DiCaprio, po kitų filmų beveik galima imtis Hanusseno funkcijos ir pranašauti, kad režisierius Danny Boyle’as, pastatęs visus apžavėjusią narkotinę juostą „Traukinių žymėjimas“ („Trainspotting“), be žaidimų su „gliukais“, turėjusią dar ir nebanalią mintį apie kelius, kuriuos mes renkamės, greičiausiai taip ir liks to vienintelio tikro meno kūrinio autoriumi. Juk šiandieninė - apie Ewaną MacGregorą, kerštui grobiantį Cameron Diaz, ir apie angelų porą, besistengiančią, kad jie vienas kitą pamiltų, - iš tų filmų, kurių pradžia pasimiršta, dar juos tebežiūrint...
