Televizinė savaitė pasižymi tuo, kad joje daug niekada anksčiau negirdėtų filmų pavadinimų. Bet savaime premjeros (naujos ir senesnės gamybos) - dar ne priežastis džiūgauti, nes būtume apsiėję be daugumos tų filmų.
Šeštadienis
Šioji diena kupina anksčiau, tiesa, jau rodytų, tačiau tokių, kuriuos mielai ir vėl prisimintumei, filmų. Kriminalinės fabulos dominuoja - negi kitaip yra realybėje?
Žinoma, iš tų kino nusikaltimų vieni yra daugiau, kiti mažiau įtikinami. Nelengva patikėti, kad susimušę karo lakūnai imtų ir... pamestų bombas su atominėmis galvutėmis: o juk būtent apie tai rimtu veidu pasakoja “Sulaužyta strėlė” (RenTV, 15.35 val.), ir Honkongo metrui, režisieriui Johnui Woo bei jo pasikviestoms žvaigždėms (Johnui Travoltai, Christianui Slateriui) tenka nertis iš kailio, kad tai būtų bent kiek panašu į tiesą. Šia prasme įdomesnis kito žymaus režisieriaus Briano De Palmos veiksmo filmas “Gyvatės akys” (TV3, 20.50 val.), kuriame Gary Siniso nusikaltėlis mano, kad Nicolo Cage’o korumpuotą šerifą visai nesunku papirkti. Bet apsirinka ir todėl herojų principų bei veiksmų kova suteikia juostai visai gerą pagreitį. Viena iš kadaise garsėjusio Sidney Lumeto kino bylų “Klausimai ir atsakymai” (TV3, 23.20 val.) dar turi tam tikros išmonės, tačiau klasikinės šio meistro juostos “12 įtūžusių vyriškių” įtampos, deja, nebepasiekia. Aukšto rango plėšiką, kuriam ne taip lengva nutraukti ryšius su praeitimi, atmintiname “Hudzono vanage” (RenTV, 19.00 val. ir kitądien 16.00 val.) įtikinamai kuria Bruce’as Willis.
Šiek tiek dekoratyvūs nusikaltimai, kuriuose daug vietos skiriama lemtingiems atsitiktinumams, teko “Kraujo ir vyno” (LTV, 22.00 val.) herojų - vyno prekybininko (Jackas Nicholsonas), jo draugo aferisto (aišku, Michaelas Caine’as), jo invalidės žmonos (Judy Davis), jo posūnio (Stephenas Dorffas), žavingos kubietės (Jennifer Lopez), dėl kurios viskas ir prasidėjo, daliai. Aktorių pavardės skambios, bet kai kur jie tik gelbsti nelabai logišką scenaristų išmonę. Užtat kriminalinė Michailo Pežemskio juosta “Mama, neliūdėk” (1 Baltijos kanalas, 22.45 val.) panardina į absoliučiai realią, tik autorių šiek tiek ironizuojamą aplinką, kurioje rusų tardytojai nuolat patys uosto kokainą, nusikaltėlis ir milicijos viršininkas pasirodo esą Kaukazo karų draugai, o jūreivėlis (Andrejus Paninas), kurio, kaip baisiausio bandito, visą filmą ieško ir mafija, ir milicija, šmėkšteli pabaigoje, likdamas simpatiškiausiu šio smagaus kūrinėlio personažu. Filmas neapsiriboja kriminaline afera, o be didaktikos, “tarp eilučių” įrodo, kad šių dienų Rusijoje apvirto aukštyn kojom visos įmanomos vertybės.
Italų komiko Roberto Benigni tragikomedija “Gyvenimas yra gražus” (TV1, 21.00 val. ir kitądien 13.00 val.) asmeniškai man - nepaisant “Oskaro” ir Kanų tegul ne svarbiausio prizo - atrodo net gana užgauloku kūriniu apie žydų genocidą, mikliai spekuliuojančiu ir Kanų garsiuoju raudonu kilimu, ir išblyškusio vaiko ašara, ir nepaprasta europiečių meile amerikiečiams (ar ne dėl to “Oskaro”?). Gal kas nepatingėtų įrodyti, kad viskas yra ne taip?
Daug maloniau žiūrėti globalinių problemų nesprendžiančią dar jauno meksikiečių režisieriaus Alfonso Cuarezo juostą “Taip pat ir tavo mamą” (LNK, 23.05 val.) apie du dėl sekso trenktus jaunikaičius. Vienas jų - Gaelis Garcia Bernalis - kaip tik po šio filmo tapo tarptautine žvaigžde, o režisierių pakvietė, kad įlietų šviežio kraujo į Hario Poterio ciklą. Ir tikrai, trečioji jo dalis, režisuota Cuarezo, man atrodo nebe tokia naftalininė kaip antroji.
Mielą fantastinę komediją apie besikartojantį laiką “Švilpiko diena” (LNK, 16.00 val.) galima ir vėl prisiminti. Iš dabarties perspektyvos, kai jau yra stiprus vaidmuo filme “Pasiklydę vertime”, geriau įvertinti anas subtilaus aktoriaus Billo Murray galimybes.
Matantys ukrainiečių televiziją STB šiandien gali gauti akivaizdžią pamoką, liečiančią ekranizacijų problemą. Ilja Ilfas ir Jevgenijus Petrovas kadaise rašė labai inteligentiškas satyras, tapusias nemirtingomis. STB ankstyvą rytą rodomos liaudies masių numylėtinio Leonido Gaidajaus “12 kėdžių” (7.50 val.) - vien tik primityvus siužeto atpasakojimas, o kažkoks Arčilas Gomiašvilis, pasirodantis pačiu Ostapu Benderiu, man primena tik gerokai padėvėtą komjaunimo funkcionierių. Humoras šiurkštus, artimas manųjų Žirmūnų valkatų girtokiems lemenimams. O Michailo Šveicerio “Aukso veršis” (STB, 18.15 val. ir kitądien 7.25 val.) traktuoja Ostapą inteligentišku, sumaniu, specifiškai odesietišku, kupinu žavesio avantiūristu (Sergejus Jurskis, man regis, sukūrė vieną geriausių vaidmenų kine), panardina fabulą į stilingai atkurtą, net senos kronikos tam nevengiančią NEP’o epochą. Tiesiog žemė ir dangus.
Matote, kiek šiandien filmų, kiek galimybių? Kaip “savą” juostą iškelsiu anglišką folklorinę bei mistinę legendą apie Apskrito stalo riterius, karalių Artūrą, o svarbiausią - apie magą ir burtininką Merliną, įvairiuose literatūros kūriniuose (sakysim, Marko Twaino knygoje “Jankis karaliaus Artūro dvare”) buvusį tikru blogio įsikūnijimu, kurio vardu Steveno Barono filmas (TV1, 16.30 val.) ir pavadintas. Ko gero, šio mielo “fantasy” žanro kūrinio, kuriame protingą ir pažangų Merliną raiškiai kuria australų žvaigždė Semas Neillas (prisimenate dar tėvynėje kurtą “Štilį”, “Pianiną”, “Juros periodo parką”?), o blogąją karalienę Mab, kuriai nepatinka šviesos miesto Kameloto vizija, - Miranda Richardson, mūsų teleekranuose dar ir neregėjome.
Sekmadienis
Tarsi anksčiau nematytų filmų diena. Panašu, kad lietuviški (ir kiti mūsų matomi) kanalai anksčiau nerodė, pavyzdžiui, “Absoliutaus vesterno” (kabelinės televizijos, 20.30 val.), ne veltui pravardžiuojamo prancūzišku “Rembo” (čia tokį vaidina Samuelis Le Bihanas) variantu. Visi herojų myli, bet užtenka jam apsipykti su mafija ir tenka slapstytis paauglių kolonijoje, jo prisimenamoje iš audringos vaikystės laikų. Dabar į Rembo-Bėdė susižavėję žvelgia ateities nusikaltėliai. Žiaurus kinas.
Jaunimo polinkių į įtartinus žygdarbius motyvas savaip siejasi su serbų ir vokiečių bendros gamybos “Žaizdomis” (TV3, 22.00 val.). Du pagrindiniai jauni herojai gyveno Miloševičiaus Serbijoje, žengusioje nuo karo į karą, kvailinusioje žmones bukiausia propaganda. Bet ką jiems veikti po anos valdžios žlugimo? Pasekti kaimyno gangsterio pėdomis? Srdjano Dragojevičiaus daug kur premijuotame filme - daug žiaurių, dramatiškų įvykių, tačiau visą jį sunkte persunkia juodas sarkazmas. O kaip kitaip gintis? Du jaunuoliai, netgi broliai - “Talio” (BTV, 22.00 val.) pagrindiniai personažai. Nors juos kankinančios problemos kiek kitokios - miegoti kas naktį su nauja mergina ar apsistoti ties viena - vis dėlto Nebraskos gilumėlės vaizdas irgi nėra idealizuotas.
Tai vis televizinės filmų premjeros. Tarp jų - ir abejingo rusų amatininko Dmitrijaus Astrachano, kepančio filmus kaip blynus, trileris “Kontraktas su mirtimi” (RenTV, 19.00 val.), kurio blogiukai linkę uždirbti, pardavinėdami kvailiems užsieniečiams dar sveikus visokių “demokratiškai” rusų visuomenei nereikalingų personų - “bomžų”, “alkašų”, kekšių - organus.
Kitas šio kanalo filmas tęsia Pietų Korėjos talentingo meistro Kim Ki-duko naujausiųjų juostų ciklą. Bet tie, kurie praėjusį sekmadienį žavėjosi budistine kūrinio “Pavasaris. Vasara. Ruduo. Žiema... ir vėl pavasaris” harmonija, tenemano, kad ir naujas filmas “Kranto apsauga” (RenTV, 0.15 val.) bus panašus. Žiaurus pasakojimas apie neutralią zoną tarp abiejų Korėjų, kurioje kapralas Kanas per klaidą nušauna ne šnipą, o vietinį įsimylėjėlį, net labiau būdingas drastiškam režisieriui. Nes personažų protelis po to įvykio aiškiai pasimaišo: Kaną vis traukia į nusikaltimo vietą, o aukos mylimoji Mi-jen tampa susivėlusia kekše, tenkinančia kareivių instinktus. “Kranto apsaugą” premijavo Venecija, bet nepremijuotų juostų Kim Ki-duko filmografijoje turbūt apskritai nerastume.
Kurdamas televizinę juostą pagal O’Henry apsakymus “Nebūsiu gangsteris, brangioji” (LTV2, 20.15 val.; kartojama trečiadienį, gruodžio 1 d., 16.10 val.), Algimantas Puipa dar nebuvo tasai festivalių pamalonintas kūrėjas, kokį pažįstame šiandien. Žaidybinę 1978 metų juostą labai pagyvina puiki, ironiška Kosto Smorigino ir Vytauto Paukštės, savaip kuriančio tradicinį personažą, žiemai ieškantį buveinės valkatą, vaidyba. Tai, aišku, matytas ir anksčiau filmas, tačiau, gerokai primiršus, jį šiandien žiūrėti ypač malonu.
Pirmadienis
Vėl apstu retų, nerodytų filmų. Bet vien šis faktas, pasirodo, dar nieko nelemia.
Kas iš to, ar mes žiūrėsim, ar nežiūrėsim paiką italų komediją apie biliardininkus “15 rutulių senjoras” (1 Baltijos kanalas, 11.15 val.), kurią ir režisavo, ir pagrindinį biliardininką suvaidino niekam nežinomas (na, gal kokios italų provincijos ir dievinamas) Francesco Nuti. Bet koks Holivudo Smitas ar Braunas būtų iš tokio scenarijaus išspaudęs ką nors daugiau.
Žinoma, kažką panašaus galima pasakyti ir apie seniai užmirštus, tik mums skambančius naujai paties Holivudo filmus: “Tėtis” (5 kanalas, 19.05 val.), kuriame numiręs tėtis iš anapus moko savo sūnelį dramaturgą (vargšas Martinas Sheenas), kaip jam gyventi, “Moterys” (TV1, 21.00 val.), savaip atkartojančios - tik be ano šarmo, šmaikštumo - praėjusią savaitę matytą “Pirmųjų žmonų klubą”, “Kvaileliai” (Tango TV, 22.00 val.), be humoro ir lengvumo bandantys ironizuoti nevykusią roko grupę. Net britų drama “Simpatico” (TV1000, 17.00 val.) iš esmės nežino, ką reiškia kino režisūra, tiesiog rodydama grupės draugų įvairius gyvenimo etapus ir pasikliaudama, kad tokio lygio aktoriai, kaip Nickas Nolte, Jeffas Bridgesas, Sharon Stone, Albertas Finney ištemps. Visus juos tikrai malonu matyti - kad ir su užuojauta.
Kiek įdomesnis skandinavų periferijos policininkų ilgesys holivudinio pobūdžio nuotykiams, kuriuose, kaip herojai įsitikinę, jie pasirodytų neblogiau. Tai “Farai” (BTV, 21.20 val.; kartojama penktadienį, gruodžio 3 d., 14.50 val.), nedidelis neblogas filmas.
Keistą įspūdį palieka italų “Žindyvė” (kabelinės televizijos, 20.45 val.), kurios veiksmas rutuliojasi Luigi Pirandello aprašytoje XX amžiaus pradžioje. Valeria Bruni-Tedesci įtikina savo liaudiškos merginos, esančios balta varna tarp inteligentų su jų pramanytomis problemomis, tikroviškumu. Tačiau 1999 metų Kanų festivalyje filmas triukšmingai sužlugo - gal kad čia visi dar prisiminė maištingąją režisieriaus Marco Belloccio praeitį, o “Žindyvė” nelauktai atgaivino tų pačių italų prieštvaninį “kaligrafinį” stilių.
Pamatę programose rusišką pavadinimą “Gorkio vaikystė” (Naše kino, 0.30 val.) nepamanykite, kad jis vertas tik niekinančio kreivo šypsnio. Šis filmas, kurio mažasis Alioša neturi daug bendra su būsimuoju socrealizmo tėtušiu Maksimu Gorkiu, kurio vaikystė plaukia ant Volgos kranto, tarp labai sodriai, poetiškai piešiamos aplinkos, Vakaruose visuomet buvo labiau vertinamas negu tėvynėje. Dabar 1938 metų filmas, kaip ir jo kūrėjas Markas Donskojus, įtrauktas į visus Vakarų kino institutų istorinius kursus.
Įdomus ir “Jausmingas milicininkas” (TV Centr M-OM, 19.00 val.). Aišku, tokį pašaipiai paradoksalų pavadinimo žodžių derinį, lygiai kaip ir prisimintą pasaką apie kūdikį tarp kopūstų galėjo prisiminti tik sovietų kino “išdavikė” Kira Muratova.
Antradienis
Šiandieninėje Retrospektyvos atkarpoje (LTV2, 20.00 val.) - 1988-1989 metų lietuvių dokumentiniai filmai, gerai perteikiantys ano meto patriotines nuotaikas, kategorišką nenorą gyventi kaip anksčiau. Labiausiai tuomet išgarsėjo Sauliaus Beržinio “Vėliava iš plytų”, nes sovietų armijos eilinio Artūro Sakalausko tragiškas likimas dar buvo visų lūpose. Bet savaip laiką išreiškia ir simboliškas Alekso Digimo “Kryžių kalnas”, ir Arūno Matelio debiutas - juosta “Pelesos milžinai”, pirmąkart prabylanti apie Baltarusijos lietuvių saleles: nuniokota žemė, nualinta žmonių siela...
Šiaip jau filmų kanalai - ir naujų, ir senesnių, bet nerodytų - šiandien pagailėjo. Puošnusis “Vatelis” (TV1, 21.00 val.), nukelia į prancūzų kine vienu metu labai išpopuliarėjusius Liudviko XIV laikus, žavi Gerard’o Depardieu, Umos Thurman, Timo Rotho vaidyba, kostiumų dalininkų, interjerų bei eksterjerų dailininkų darbu, šiokia tokia istorine atmosfera, bet taip ir neatsako į esminį klausimą - kodėl būtent šiandien yra reikalingas toksai filmas? Namų kine “Vatelis” jau buvo rodytas dešimtis kartų. Tas pats TV1 kanalas, kai dar labiau stengėsi, vasarą pademonstravo ir Sophia Coppolos keistą debiutą “Jaunosios savižudės”, kurį dabar pavadinimu “Nekaltųjų mergelių savižudybė” kartoja TV1000 (19.00 val.). Filmas aiškiai arthauzinis, mįslingas, ne vien sensacijai, o ir subtiliai katalikų šeimos atmosferos analizei skirtas.
Baltarusių režisieriaus Valerijaus Rubinčiko “Sonetų vainikas” (Baltarusijos TV, 12.10 val.) - vienas kaimynų subtiliausių filmų, sumaniai siejantis beveik paauglišką romantizmą ir karo realijas. TV ekranuose jo nebuvo, bijau, kad ir šis seansas vyks originalo kalba, suvokiama nebent tiems, kurie nuolat lankosi Kalvarijų turguje... Nebuvo, man regis, ir “Senelio amerikiečio” (RTR Planeta, 16.10 val.), kuriame patį paskutinį, 75-ąjį savo kino vaidmenį - reemigrantą, - prieš atsisveikindamas, suvaidino pūstažandis demokratiškas Jevgenijus Leonovas. Na, o to paties kanalo rodomų “Pasimatymų namų” (23.00 val. ir kitądien 16.10 val.), kur yra visi 1991 metų rusų “černuchos” bruožai, ypač nemokšiškai išryškinant šantažo liniją, galima ir nežiūrėti.
Holivudo “latinosės” Jennifer Lopez, vaidinančios šeštadienio filme “Kraujas ir vynas”, gerbėjams - neva dokumentinė, o iš esmės - reklaminė juosta apie žvaigždutę, pavadinta “Šlovės troškulys” (Tango TV, 19.30 val.).
Trečiadienis
Ne pati prasčiausia Holivudo režisierė Penny Marshall beisbolisčių vaidmenims filme “Moterų lyga” (TV1, 21.00 val.) sugebėjo angažuoti ne tik Geeną Davis, bet ir pačią Madonną. Vis dėlto šiame stilingame retro pasakojime iš karo laikų, kai vyrai iškeliavo į frontus, o mylimiausiam amerikiečių žaidimui grėsė užmarštis, labiausiai įsimena ne aršios sportininkės, o prasigėręs treneris, kurį vaidina Tomas Hanksas. O gal tik man taip atrodo?
Su “Moterų lyga” savaip siejasi anksčiau nerodyti “Angelai su šarvais” (RenTV, 19.00 val.), kurio kadruose irgi siaučia karas - tik ne Antrasis pasaulinis, o JAV pilietinis karas. Vieno išžudyto miestelio moterys, netekusios artimųjų, o tai ir savos šlovės, ima situaciją į savo rankas ir, kaip kokios amazonės, ima keršyti. Būtų nieko, jei nebūtų taip patetiška: “Moterų lygą” jei kas ir gelbsti, tai humoras.
“Detroitas - roko miestas” (Tango TV, 22.00 val.) - tarsi prieš dvi dienas matytų “Kvailelių” savotiška replika: vėl jauni, pamišę dėl roko, personažai, vėl neišradingos komiškos situacijos, kova su suaugusiųjų konservatyvumu.
Jau rodytą Romano Polanskio teatrališką dramą “Mirtis ir mergelė” (TV1000, 18.00 val.) galime pamatyti - tik ar reikia? - dar kartą. Lotynų Amerikos šalis, joje nugalėjo demokratija, bet randai liko. Sigourney Weaver sutinka vieną buvusių savo kankintojų - Beną Kingsley, nors kad aktoriai tikėtų ir tais butaforiniais kankinimais, ir juos lydėjusiais fetišais (pavyzdžiui, klasikine muzika), ir pačiu dabartiniu tyrimu, iš ekrano kažkaip neatrodo.
Įdomią kino programą šiandien sudarė lenkų “TV Polonia”. 16.00 val. rodomas 16 minučių animacinis šlovingojo lenkų kūrėjo Piotro Dumalos filmukas “Franzas Kafka”, 1991 metais pelnęs pagrindinius Madrido, Zagrebo, Otavos festivalių prizus. Tai vadinama “juodoji animacija”, nepaprastai gerai atitinkanti ir Kafkos asmenį, ir jo kūrybos dvasią. O 22 valandą demonstruojamas anksti, per filmavimą žuvusio lenkų menininko Andrzejaus Munko tragikomedija “Žvaira laimė”, kurioje Bogumilas Kobiela virtuoziškai piešia amžino - ir 4-ajame dešimtmetyje, ir per karą, okupaciją, ir moderniais laikais (filmas sukurtas 1959 metais) - nacionalinio nevėkšlos, autsaiderio, kone lenkišku Šveiku tapusio Jano Piščiko paveikslą.
Ketvirtadienis
Amerikiečių režisierius veteranas Mike’as Nicholsas, kurio tikroji pavardė yra Peškovskis, kuris į JAV su tėvais emigravo iš europietiškos rusų-žydų šeimos - visas Holivudo pokarinės istorijos puslapis. Paprastai menininkas būna įdomus, kai veikia realistinėje erdvėje - gal kad yra glaudžiai susietas su realistiniu, Stanislavskio sistema pagrįstu teatru. Tokie matyti jo filmai - “Silkvud”, Absolventas”, “Pagrindinės spalvos”, panardinančios mus į JAV prezidento rinkimų užkulisius. Bet kartais Nicholsas neria ir į fantastinių, groteskinių situacijų prisodrintą aplinką. Iš tokių - ir jo gana dar nauja komedija “O tu iš kokios planetos?” (RenTV, 19.00 val.)
Šį kartą herojus - ateivis iš kitos, vien klonuojančius savo vaikus planetos. Žinoma, klonavimas prie nieko gero neatveda ir galiausiai ateiviui, gavusiam skambų Haroldo Andersono vardą bei nemažiau įspūdingas genitalijas, tenka atvykti į Žemę, kad apvaisintų žemišką moterį ir taip pratęstų aną gyvybę. Gaila, bet ekrane - nemažai vulgarių, primityvokų detalių, o linksmiausia stebėti ne kosmoso šaunuolį, o realistinius mūsų kaimynus, gerai suvaidintus Johno Goodmano, Annette Benning ir kitų. Na, tokia “Seksmisija”, tik amerikoniška ir nelabai vykusi.
“Egzorcistas. Versija, kurios dar nematėte” (LNK, 22.35 val.) reiškia tik tai, kad 2000 metais režisierius Williamas Friedkinas šiek tiek permontavo garsųjį savo 1973 metų “siaubiaką” apie velnio apsėstą mergaitę “Egzorcistas”, papildė jį kai kuriais per montažą iškritusiais kadrais. Ar jus labai praturtino neseniai rodyta “Mūsų dienų apokalipsė. Režisieriaus versija”? Ne, paprasčiausiai tai madingas būdas vėl atkreipti trumpalaikį publikos dėmesį į senyvą filmą. Iš dalies ir pagražbyliauti apie menininko laisvę. Juokingiausia, kad tai daro Holivudas, kuriam cenzūriniai persekiojimai, puikiai žinomi mūsų platumose, nė nesisapnavo.
Manau, sovietų laikais nebūtų apskritai pasirodęs toks negailestingas filmas kaip rusų “Senės” (BTV, rodydama jas 20.20 val. ir kitądien 12.50 val., kažkodėl pervardijo filmą “Senių kaimu”). Jis vadinamas vienų stipriausių pernykščių Rusijos filmų, o pagyvenusi Valentina Berezuckaja, visą gyvenimą vaidinusi epizodus, pavadinta geriausia metų aktore. Dabartinė provincija, kurioje žmogui apskritai neįmanoma gyventi, piešiama realistiškai, tačiau be nevilties - ak, toji mįslinga rusų siela! Kartais padeda išsilieti bent nenormatyvinė leksika, kuria senės, viena koja stovinčios karste, vartoja noriai ir dažnai.
Dar galima paminėti Normano Jewisono naujus “Liudytojų parodymus” (RenTV, 0.05 val.). Nors autoriai nedaug tenusimano apie nacių nusikaltimus, vien dėl Michaelo Caine’o - užsimaskavusio budelio - vaidybos juostą įmanoma pasižiūrėti.
Penktadienis
Vėl detektyvų diena. Vienas kitam, aišku, nelygūs. Štai “Abejonių šešėlis” (BTV, 23.00 val.) - aišku, ne to paties pavadinimo Alfredo Hitchcocko kūrinys, pačiam autoriui buvęs mėgstamiausiu. Bet tai ne perdirbinys. Melanie Griffith vaidina... advokatę, kuo iš principo jau nelengva patikėti, o čia ji dar klimpsta į neįprastą teisybės ir melo painiavą, kai dar neaišku, ar pavojingiau - melas ar tiesa. Filmą, rodantį vienos žmogžudystės tyrimą, į kurį įtraukiami vis įtakingesni piliečiai, žiūrėti įdomu, bet atomazga palieka tave it musę kandusį, o tai prasčiausia, kokia tegali būti detektyve, situacija. Geriau jau Randalas Kleiseris ir toliau kurtų logikos nereikalaujančias muzikines juostas...
Lenkų valstybinis kanalas TVP1 vėl rodo kitą (po aną savaitę rodytos juostos “Sudie, lėlyte”) Raimondo Chandlerio, juodų detektyvų meistro, apysakos “Didysis miegas” ekranizaciją (13.25 val.) - su rubrika “Kinomano abėcėlė”, nes yra ir tokių pramoginių žanrų pavyzdžių, kurių negalima nepamatyti. Privatų seklį Filipą Marlou vėl vaidina Robertas Mitchumas, kurį šį kartą angažuoja ne tam, kad išaiškintų nusikaltimą, o kad savaip pridengtų suteptą aukštuomenės fasadą.
Kitame, 1987-aisiais labai populiariame (kiek vėliau ir mūsų krašte) detektyve “Miegamojo langas” (Baltarusijos TV, 22.00 val.) Steve’as Guttenbergas pasirodo visai ne profesionaliu sekliu, o architektu, tačiau, nepaisant nepatyrimo, jis vis dėlto suseka seksualinį maniaką. Plačios širdies herojui gražiai akompanuoja prancūzė Isabelle Huppert ir amerikietė Elizabeth McGowern. Su logika šįkart - viskas tvarkoje.
Vis dėlto mieliausius prisiminimus šiandien man kelia (ir, tikiuosi, kels ne kartą) dar nepriklausomųjų nuo Holivudo madų, tik pernai parsidavusių brolių Coenų puikus “Didysis Lebovskis” (TV3, 22.20 val.). Nors filme yra ir kruvinų nusikaltimų, visas jis persmelktas ironiška dvasia - nuo pradinio dviejų Lebovskių, milijonieriaus ir skurdžiaus, kadaise buvusio hipiu, ir tų idealų nepamiršusių (Jeffas Bridgesas), supainiojimo, įkvepiančio visą neįtikimiausių drastiškų įvykių grandinę.
Žiūri neatsikvėpdamas. Žaviesi atsipalaidavusiais, užmiršusiais visas holivudinių receptų nesėkmes aktoriais: tuo pačiu Bridgesu, šią savaitę jau nebe pirmą sykį matomu mieluoju storuliu Johnu Goodmanu, Steve’o Bushemi kvailiuku, kurį autoriai ir paaukoja žanrui, siaubūną bjaurūną, vardu Jėzus, vaidinančiu Johnu Turturro, pagaliau į šią vyrišką kompaniją visai natūraliai įsikomponuojančia Juliane Moore, nors ir ne visai aišku, kas ji tokia iš tikrųjų - švelni moteriškaitė ar narkotinėje vizijoje pasirodanti žiauri Valkirija.
Praeina kiek laiko, ir “Didįjį Lebovskį”, pavergiantį savo išmone bei stiliumi, norisi žiūrėti iš naujo kaip didžiausią sezono naujieną.
