Keistoka, keistoka savaitė. Tiek, kad sunku net apsispręsti dėl nuotraukų - akcentų. Gal retesnius, įdomesnius filmus televizijos jau taupo Kalėdoms?
Šeštadienis
Diena specifinių polinkių žmonėms - tiems, kurie mėgsta ekrane matyti karą ar bent jau policijos veiklą. Policininkų šiandien televizoriuose daug ir jie beveik visi korumpuoti. Ypač šia amžiaus rykšte pasižymi “Farų žemė” (TV1, 21.00 val.), “Karas be taisyklių” (LNK, 16.00 val.), iš dalies - “Kalinių lėktuvas” (TV3, 20.15 val.; kartojamas antradienį, lapkričio 16 d., 11.55 val.) ar sadistinis rusų “Budelis” (RTV International, 22.30 val.). Apie režisūrą šiais atvejais, kaip ir dar aną Irako karą vaizduojančioje “Audroje dykumoje” (BTV, 20.15 val.), geriau patylėti. Kartais reikalą šiek tiek taiso vargšai, savo triūsui atsidavę aktoriai: “Farų žemėje” su jos pritempta laiminga pabaiga - Harvey Keitelis ir Robertas De Niro (Sylvesterio Stallone šerifas nesiskaito), “Kare be taisyklių” - tėvas Martinas Sheenas ir sūnus Charlie Sheenas, iš tiesų vaidinantys tėvą ir sūnų, “Kalinių lėktuve” - magnetizuojančios Nicolaso Cage’o ir Johno Malkovichiaus pavardės.
Korumpuoti policininkai pasirodo ir filme “Liudytojas” (LTV, 22.00 val.), kliudydami vykdyti užduotį sąžiningam Harrisonui Fordui. Bet pirmiausia “Liudytojas”, pastatytas Holivudo pasiglemžto australų meistro Peterio Weiro, - tai meistriškos, įtemptos, prasmingos režisūros pamoka, leidžianti 1985 metų juostą šiandien jau vadinti tikra trilerio žanro klasika. Net banaliausia šiuolaikinė geležinkelio stotis, pradžioje pamatyta mažamečio žmogžudystės liudytojo nustebusiu, nesusigaudančiu žvilgsniu, ir mums tampa kažkokia mįslinga vieta. Ir mokėk gi taip perversti kortas!
Šeštadienio vaizdą šiek tiek paįvairina egzotiška senovinė korėjiečių legenda “Dvasių ežero paslaptis” (LNK, 21.20 val.), kelios rusų komedijos: “Langas į Paryžių”, kuriame, radę fantastišką erdvės landą, Rusijos piliečiai lenda į Prancūzijos sostinę su visais savo tradiciniais įpročiais, ir penktadienį jau parodyta miela juosta “Čiča”, kurioje dainavimas ne savo balsu, aišku, turi perkeltinę prasmę. Bet su ją rodančiu kanalu “Naše kino” (14.35 val.) geriau nesusidėti, nes aną savaitę per jį nesąmoningai suklaidinau žiūrovus, laukdamas Mišos Brašinskio “Plikledžio” premjeros, o sulaukdamas visai kito, 1991 metų “Plikledžio”, primenančio tuos laikus, kai Rusijoje filmus statė kiekvienas kooperatyvas, ekranuose jų nebuvo ir štai tik dabar jie it tarakonai po truputį iš kažkokių plyšių lenda į dienos (televizorių) šviesą. Atsiprašau.
Sekmadienis
Ištikimas savo sekmadieninei arthauzinei tradicijai kanalas “RenTV” demonstruoja šiemečiame Berlyno kino festivalyje sukėlusį ginčų audrą, o paskui išsivežusį prizą už geriausią režisūrą Pietų Korėjos populiariausio ir bene produktyviausio meistro Kim Ki-duko (“Sala”, “Adresas nežinomas”, “Blogas vaikinas”, šiemečiame “Lietuvos” Kino pavasaryje žiūrovų tiesiog atakuota juosta “Pavasaris, vasara, ruduo, žiema...” ir kt.) filmą “Samarietė” (RenTV, 0.25 val.). Kūrinys metaforiškas, bet dėl to nemažiau drastiškas.
Dvylikametės mokinukės nori į Europą, o tam tikslui pasiekti užsiima prostitucija, tik viena tai daro atvirai, o draugė tarsi “prižiūri” visą procesą. Praradusi veikliąją draugę, jos vaidmenį perims ir mažoji “sutenerė” - ne todėl, kad to labai trokštų, bet jausdama kaltę ir norėdama ją (nemokamai!) išpirkti. Taip į absoliučiai anarchistinį, kad ir labai estetizuotą ekraną ateina sąmoningai naiviai, dvylikamečių dvasia traktuoti bibliniai motyvai.
Keistesnį siužetą turbūt sunku sugalvoti, triumfuojantis kadrų (ir mergaičių taip pat) grožis pasaulio, kaip manė Dostojevskis, vis dėlto negelbsti, tačiau iš ankstesniųjų Kim Ki-duko juostų jau pažįsti jo savitą mąstymo būdą ir taip labai nebesistebi. Pažiūrėti verta, tiktai be išankstinio nusistatymo.
Ši diena apskritai kiek turtingesnė smagesnių žanrų. Tautietis Robertas Zemeckis filmuoja tautietę Diane Scurvid (Skurvidaitę?) šeimyniniame trileryje “Praeities šešėliai” (TV3, 20.20 val.). Gana įdomu, nors jaunatviški režisieriaus “fantasy” žanro opusai būdavo kur kas pagavesni. Komediją “Atsarginiai” (LNK, 20.20 val.; kartojama antradienį, lapkričio 16 d., 11.40 val.), kad ir nepažįstant amerikietiškojo futbolo plonybių, verta pažiūrėti vien dėl Keanu Reeveso ir Gene’o Hackmano. Kita komedija - “Kelionė į Ameriką” (LTV, 21.00 val.) gali patikti nebent prisiekusiems Eddy Murphy ir juodaodžių humoro specifikos gerbėjams. Prancūzų režisierė Jeanne Labrune, pasitelkusi nesenstančią Nathalie Baye, bando irgi juokinti - daugiausia šiuolaikinio gyvenimo chaosu, o vis dėlto jos prognozė optimistiška: tas chaosas teikia galimybių, tik reikia jas laiku pastebėti ir apskritai “Rytoj bus geriau” (BTV, 23.10 val.).
1 Baltijos kanalas graudina melodramomis. Naujoje rusiškoje juostoje “Dangus. Lėktuvas. Mergina” (15.25 val.) vaidina viena negausių tikrų rusiškųjų nūdienos žvaigždžių - nenuspėjama ir keista, ekrane blogai baigianti Renata Litvinova. O “Eliza” (23.25 val.) - nes tokio pavadinimo filmų yra devynios begalės - greičiausiai bus prancūziška juosta, kurioje Vanessa Paradis, patyrusi našlaičių namų kartėlį, ieško tėvo, kad atkeršytų jam už ankstyvą mamos mirtį.
Senojo lietuvių kino Retrospektyvoje (LTV2, 20.15 val. ir trečiadienį, lapkričio 17 d., 15.45 val.) - gana keistas Algirdo Aramino 1978 metų filmas “Pasigailėk mūsų”. Keista pirmiausia ta aplinkybė, kad vokiečių okupacijos laikų gimnazijos kapelionas Jomantas (Dmitrijus Mirgorodskis) parodomas ne ateistine karikatūra, o mąstančia ir užjaučiančia, vienu žodžiu, šviesia asmenybe. Matyt, cenzoriai buvo primigę. Greta įdomaus ukrainiečių aktoriaus ekrane pasirodo dar jauni A. Latėnas, R. Vilkaitis, L. Laucevičius, V. Bagdonas, S. Bareikis, N. Savičenko.
Pirmadienis
Štai kad kur nors būčiau radęs pakenčiamą gruzinų juostos “Robinzonada, arba Mano anglų senelis” (TV5, 19.05 val. ir trečiadienį, lapkričio 17 d., 9.00 val.) kadrą, tikrai pagerbčiau juo šį mažai kieno matytą “pirmosios gruzinų hipės” Nanos Džordžadzės kūrinį, Kanų festivalyje 1987-aisiais apdovanotą “Auksinės kameros” prizu, skiriamu už geriausią debiutą. Realybė ir ekscentriada ekrane susiformuoja į geriausias gruzinų tragikomedijos tradicijas pratęsusį darbą.
Juk, pasirodo, Gruziją XX amžiaus pradžioje tikrai kirto karališkoji telegrafo linija “Londonas - Delis”, na, o telegrafistas Hjūzas (Žanris Lolišvilis), įsimylėjęs vietinę gražuolę Aną (Ninelė Čankvetadzė), dėl jos visaip persekiojamas vietinių raudonųjų, susikūręs savo “salą” tuose trijuose kompanijos išpirktuose kvadratiniuose žemės metruose, kuri supdavo kiekvieną anglišką stulpą, - jau grynai subtilios autorių fantazijos vaisius. Žavus filmas ir TV5 kanalas, kurio kai kurių ciklų pavadinimų paprasčiausiai nesuprantu, tikrai ne veltui rodo “Robinzonadą...” su rubrika “Geras kinas”.
Dėl “parodijų komedijos” apie meno vertybių grobstytojus, 1980 metų prancūzų juostos “Furakso ženklas” (1 Baltijos kanalas, 9.15 val.) egzistuoja dvi kategoriškos nuomonės. Pagal vieną, čia šmaikščiai pašiepiamas kvailumas, pagal antrąją - kvailas pats filmas. Pamatysime.
“Furakso ženklo” režisieriaus pavardė man nieko nesako, o štai kur dingo italų režisierius Ettore Scola, kūręs puikius filmus “Balius”, “Bjaurūs, purvini, pikti”, “Terasa” bei kitus, seniai knietėjo sužinoti. Pasirodo, niekur jis nedingo, tiesiog mažiau gaudavo darbo, rašė scenarijus kitiems, bet 2001-aisiais pastatė senuosius interesus primenančią juostą “Nešvari konkurencija” (kabelinės televizijos, 20.45 val.), perkeliančią į 1938 metus, sugretinančią katalikų ir žydų šeimas, rodančią, kaip šypsnį keliantys smulkių verslininkų interesai, valdžios veikiami, virsta baisoka netolerancija. Filme daugiausia vaidina prancūzų aktoriai (Gerard’as Depardieu, Claude’as Richas, Jeanas-Claude’as Brialy), bet pasirodo ir toks italų metras kaip Diego Abantantuono.
Be kvailos melodramos “Baltasis oleandras” neapsieina reta televizinė savaitė, o šią ji šmėkšteli net dusyk: šiandien per 1 Baltijos kanalą (22.45 val.) ir trečiadienį, lapkričio 17 d., 12.30 val. per “TV1000”. Terminą “muilo opera”, pasirodo, įmanoma taikyti ne vien TV serialams, o ir tokiems atvirukiniams filmiūkščiams, kur geros aktorės Michelle Pfeiffer, Renee Zellweger neturi ką veikti, kur labiau prisimeni nežinomą rusę, bent jau sodriai nusikeikiančią iš ekrano. Tęsdamas serialų temą, painformuosiu, kad šiandien TV3 (21.35 val.) pradeda demonstruoti ilgą lietuvių ir rusų bendros gamybos “heroininio biznio” serialą “Lietuviškas tranzitas”, kurį režisavo Evaldas Kubilius, o pagrindinius vaidmenis sukūrė Juozas Budraitis ir Arūnas Sakalauskas.
Antradienis
Šiandien, ko gero, patys įdomiausi - dokumentiniai neramių 1988 metų filmai, surinkti Retrospektyvoje (LTV2, 20.00 val.). Algirdo Kaušpėdo grupės “Antis” prasmingi žygiai po to meto Lietuvą, tiesa, įkvėpė tik manieringą Laimos Pangonytės filmuką “Ar jau įnešti “Antį?”. Užtat melioracijos sunaikintų Lietuvos kaimų likimas Henriko Šablevičiaus juostoje “Pabuvam savam lauki” įkvėpė Rūtos Oginskaitės mintį: “Nepretenzingame reportaže atsispindėjo prievartautos tautos likimas”, o tegul sentimentaloka Edmundo Zubavičiaus “Lopšinė Rotušėje”, šiaip ar taip, įvedinėjo į minčių apie būsimosios Lietuvos kultūrą ratą (liūdniausios jau spėjo pasitvirtinti). Trijuose filmuose - kaip ant delno - prieštaravimų kupinas laikmetis.
Liūdnoką ir žmogišką filmą “Fara” (TV5, 9.00 val., o ketvirtadienį, lapkričio 18 d., 21.20 val., jį dar rodys ir BTV kanalas) kazachų režisierius Abajus Karpykovas sukūrė ant melodramos ir kriminalinės dramos žanrų ribos. Storulis Farchadas, kurį dar visi pavadina vaikiška Faros santrumpa, - iš esmės tragiškas herojus ir ne vien todėl, kad ilgai egzistavo invalido vežimėlyje. Mat jo tėvas buvo įtakingas bankininkas ir dabar vyksta tikrai dramatiška kova dėl Faros paveldėtų milijonų. Toje kovoje išryškėja, kas tikrieji draugai, o kas tik apsimetę jais. Antrųjų daugiau.
Šiaip jau dienos repertuaras - kuklus. Negi siūlysi žiūrėti kad ir “Prarastas sielas” (TV3, 23.15 val.), kuriose egzaltuota Winonos Ryder herojė ieško šiuolaikinio Antikristo. Tiesiog septintas vanduo nuo kisieliaus, kuriuo čia matau “Egzorcistą”, “Rozmari kūdikį”, “Omen” ir kitas, ne tokias šaltas ir net kvailokas juostas. Įdomu, kokiems naiviems “gurmanams” šį filmą dedikuoja kanalas.
Trečiadienis
LTV “Elito kinas” rodosi vis nereguliariau. Maža to, su šia rubrika dažnai demonstruojami filmai, su arthauzu neturintys nieko bendra. Mažiausiai dėl to, aišku, galima kaltinti rubrikos vedėją Izoldą Keidošiūtę: ne ji perka juostas, kartais tikrai nelengvai pristatinėdama vidutiniškas. Ne, šiandieninis “Ponios Deizės vairuotojas”(23.10 val.) - profesionalus Bruce’o Beresfordo darbas, o jau aktorių duetas - sena kaprizinga ponia (Jessica Tandy) ir jos juodaodis vairuotojas (Morganas Freemanas), jų santykių dinamika iš tiesų pelno vien tik pagyrų.
Tačiau filmas kurtas pagal labai populiarią Amerikoje pjesę, teatrinė juostos prigimtis visą laiką lenda it yla iš maišo, taigi minėti kokią nors specifinę kino kalbą šiuo atveju būtų nesusipratimas. Tvirtai sukaltas komercinis filmas “Ponios Deizės vairuotojas” visur tik taip ir traktuojamas.
Galima, žinoma, elitiniu kinu iš bėdos pavadinti ir kriminalinę komediją “Gauja” (TV1, 21.00 val.), kurioje gerai vaidina veteranai Richardas Dreyfussas ir Burtas Reynoldsas, rengiantys gal paskutinę savojo audringo gyvenimo avantiūrą. Tik ar reikia?
Labai keistą, tiesiog kuriozinę prancūzų ir rusų bendros gamybos juostą “Leonas Garosas ieško draugo” demonstruoja “RTV International” (24.00 val.). Jo apžvalginis, turistinis pobūdis vos laikosi ant paskubomis sumesto siužeto, iš žinomesnių aktorių pasirodo tik jaunas Jeanas Rochefort’as, užtat iš sovietų pusės - būtinai Tatjana Samoilova, trumpam, po filmo “Skrenda gervės” triumfo Kanuose, tapusi labai populiari Vakaruose, visokios naujos sovietų statybos, didžiausia Maskvos parduotuvė - legendinis GUM’as, rusiška žiema, rusiški papročiai, gana beviltiškos pretenzijos į humorą. 1961 metai, jau berods įvyko amžiaus paroda “Maskva-Paryžius”, draugystė - bent paviršutiniška - klestėjo, tad atsirado ir toks filmas, turbūt skatinęs prancūzų turistus pasiryžti ne tokiam jau šiurpiam žygiui. Žiūri, akis išplėtęs iš nuostabos.
Ketvirtadienis
Ir vėl natūraliai pradedi dienos filmų apžvalgą nuo Retrospektyvos (LTV2, 20.00 val.), kurioje šį kartą tilpo trys televiziniai Juozo Javaičio filmai. Visi jie skirti žymiajam mūsų teatro režisieriui Eimuntui Nekrošiui, įvairiems jo kūrybinės veiklos etapams. Pradžią fiksuoja 1988 metų juosta “Nieko kito nemoku”, depresyviais mūsų inteligentijai 1993-aisiais pasirodo “Nereikalingi”, užtat 2001 metais J. Javaičio kamera įamžina jau “Hamletą” Elsinoro pilyje”. Nepaprastai įdomi savaime, o dar ir kultūringai, su reikalo žinojimu organizuota medžiaga. Išliekamoji vertė - neabejotina.
Amerikiečių dar naujame filme “Reikalingi žmonės” (LNK, 22.35 val.) Alas Pacino vaidina Niujorko spaudos veteraną, žinantį ir sugebantį, atrodo, tiesiog viską. Bet štai tam tikrame savo audringos veiklos vingyje jis susiduria su šantažu ir net mįslinga žmogžudyste. Greta pagrindinės žvaigždės filme pasirodo Kim Basinger, Ryanas O’Neillas, Tea Leoni ir kitos garsenybės. Bet kur garsenybės - ten skandalas. Tai liečia jau filmo, kurį kritikai dažnai lygina su Sidney Lumeto socialine analitine maniera sukurtomis klasikinėmis juostomis, fabulą. Įdomu.
To negalėtum pasakyti apie vokiečių ir amerikiečių bendrai kurtą komediją “Vakarėlių karalius” (RenTV, 19.00 val.), kurios herojus - genialus dykaduonis - jau septintus metus mokosi koledže. Paviršutiniškas nuotykių filmas - tai ir prancūzų “Perlų salos princas” (1 Baltijos kanalas, 11.20 val.), kurio veiksmas vyksta praėjusio amžiaus pradžioje, kai jūrų kelionės žmonėms dar neatsibodo. Vienas silpnesniųjų Lietuvoje gyvenimo kelią tragiškai užbaigusios Marie Trintignant vaidmenų.
Užtat brito Johno Irvino “Mėnuo prie ežero” (TV1, 21.00 val.) su lengva sentimentalumo priemaiša, bet iš esmės visai subtiliai nukelia mus į 1937 metus, į beužsimezgantį Vanessos Redgrave herojės ir jau nebejauno majoro (Edwardas Foxas) romaną, kurio raidai tiesiog iš nuobodumo bando sukliudyti seksuali Umos Thurman guvernantė. Kūrinys su atmosfera, kurios paprastai taip stinga šiuolaikiniams filmams.
Penktadienis
Nežinau, kaip jūs, o aš tai labai mėgstu britų režisieriaus Terry Gilliamo, kadaise su nuolatine “Monthy Pythono” trupe filmavusio absurdo komedijas Anglijoje, bet ir Holivude randančio sau tinkamo peno, audringą fantaziją. Šį kartą jo filme “Baimė ir neapykanta Las Vegase” (TV3, 22.10 val.) į amerikinį svajonių miestą vyksta žvaigždė - Johnny Deppas ir Benicio Del Toro, tuomet, 1998-aisiais, dar nebuvęs toks beprotiškai populiarus kaip šiandien.
Nekalbėsime apie demoralizuojantį juostos poveikį, tik konstatuosime, kad jeigu vyrukai kartais nepasistiprintų įvairiais narkotikais, žinoma, jų dulkiname kelyje neišlįstų pasiutusiai malonių, bet visai nerealių personažų virtinė - na, kad ir motelio savininkė, akimirkai iškišanti ryškiai žalią ir, jei tik atmintis manęs neapgauna, dar ir dvišakį liežuvį. Linksmiausia, kad vienas keliautojų - advokatas, o kitas - reporteris, turintis aprašyti kažkokią antinarkotinę konferenciją. Vadinasi, reikia “gilintis į medžiagą”. “Baimė ir neapykanta Las Vegase” - puiki, švytinti visomis vaivorykštės spalvomis fejerija ir, kaip jau būdinga Gilliamui, - absoliučiai politiškai nekorektiška. Nesu narkotikų šalininkas, bet nekorektiškas kinas - sena mano silpnybė.
Šiame talentingame fone kur kas silpniau atrodo artimos medžiagos, bet rimtas iki nuobodulio trileris “Narkotikų mafijos baronas” (LTV, 22.10 val.) arba gausybės tikrai neblogų filmų įtaką patyręs ir su ja nesusidorojęs britų naujas kriminalas “Hipnozė” (BTV, 23.00 val.). Kaip ir televizinė prancūzų “Žudanti aistra” (LTV, 0.15 val.), bandžiusi suplakti meilės dramą su trileriu, bet iš to kokteilio, iš tradicinių tokiems atvejams personažų (tardytoja - psichiatras - žudikas maniakas) išspaudusi tik gana monotoniškai isteriškos melodramos prieskonį.
Tada jau geriau dar sykį pasižiūrėti feliniškos vaizduotės (ir be narkotikų!) kupiną tadžiko Bachtijoro Chudoinazarovo “Mėnulio tėtį” (BTV, 14.25 val.), sukurtą bent keturių šalių (Tadžikija, Rusija, Vokietija, Prancūzija), bet savitos, siurrealizmu atmieštos rytietiškos vizijos nesuniveliavusių. Pasidžiaugti, kaip Čiulpan Chamatova, šiandien populiaresnė Vakaruose nei tėvynėje, šauniai meluoja pastojusi nuo... Mėnulio, paskui su kūdikiu tikrai kažkur nuskrenda, tarsi Spielbergo studijos “Dreamland” vinjetėje. Populiarų kūrinį Vakaruose džiugiai vadina originaliausiu “folklorinio baroko” pavyzdžiu. O gal dar apskritai nematėte?
