Už langų klesti „Kino pavasaris ‘06“. Norisi uždainuoti, kaip Liza Minnelli „Kabarete“: „Ko sėdi vienas namie, eikš, čia muzika groja!“ Bet pareiga yra pareiga. Juolab kad sąsajų tarp festivalio ir TV programų irgi pasitaiko.
Šeštadienis
Šiandien televizijos padangėje – ketvirta, baigiamoji, nemariojo serialo „Tadas Blinda“ (LTV, 18.00 val.) dalis, realiais faktais pagrįstas nelinksmas filmas „Kai grius dangus“ (BTV, 20.15 val.) apie žurnalistę, dėl prastos tiesos guldančią galvą (aš gal ir neguldyčiau), taip pat trys ne beprotiškai seni ir dulkini, bet jau vadintini klasikiniais filmai.
Labai stiprus prancūzų režisierius Louis Malle’is beveik prieš atsisveikinimą 1992-aisiais pastatė juostą (po to – tik dar vieną) „Žala“ (ukrainiečių STB, 1.05 val.), kuri perpasakojant gali pasirodyti tiesiog sensacinga melodrama. Juliette Binoche, nors jos išorė ir vaidybos stilius – gana paprasti, kuria išskirtinę moterį Aną, dėl kurios kažkada nusižudė jos 16-metis brolis. Ir dabar herojė demonstruoja kažką panašaus į antikinį incestą: susižiedavusi, svetimauja su išrinktojo tėvu, pagyvenusiu ministru (Jeremy Ironsas), o šis dėl moters pamina etiką, logiką, bet kokį sveiką protą. Kad ir keista, „Žalos“ psichologizmas rimtas, analitinis, – gal todėl ši juosta taip retai televizijų ir pastebima.
Ne, tiesa, šią savaitę, tik kitu pavadinimu „Pavojingoji“ ją dar demonstruoja TV1 kanalas. Taip kad nesusipainiokit: „Pavojingoji“ ir „Žala“ (Damage) – vienas ir tas pats. Labai ryškiai Aną kuria Binoche, kuriai televizinė savaitė, regis, ir dedikuojama: išvysime ją dar dviejuose filmuose.
Malle’is išsaugojo talentą ir principus iki pat mirties, o jo tėvynainis Francois Ozonas, dar neseniai vadintas „vunderkindu“, gana greitai išsisėmė, ėmė statyti proburžuazinį kiną, nors ankstyvuosiuose visaip tyčiojosi būtent iš šios visuomeninės klasės. Laimė, jo juoda komedija „Žiurkynas“ (BTV, 23.45 val.) – dar iš ankstyvųjų. Mat dabartinės jo liaupsės turtingiems žmonėms paprasčiausiai neįdomios, o pabandyk tokia pavadinti šeimynėlę, kurioje tikrai tik gyvos žiurkės, išryškinančios graužikiškus šeimos narių instinktus, ir betrūko. Nors filmas 1998-ųjų, jaunatvišką Ozono įkarštį, jo panieką irgi jau įmanoma pavadinti klasiška.
Meksikietiškų šaknų amerikiečio Roberto Rodriguezo „Desperado“ (TV3, 20.30 val.; kartojama antradienį, kovo 28 d., 11.25 val.) daug kam – jau matytas. Kai vėliau, jau praturtėjęs, režisierius ėmė kurti visokius nesibaigiančius „Šnipų vaikučius“, jo stiprybė, tegul nevisiškai („Nuodėmių miestas“ – vėl puikus), bet buvo smarkiai išgaravus. O vos antrajame savo filme nėręs į gimtinę, pasakodamas sužeisto gitaristo (Antonio Banderas), kuris ir yra „desperado“, vadinasi, „pasiryžęs viskam“, keršto istoriją, Rodriguezas pasirodo tikru juvelyru: ir siaubinga, ir juokinga, ir elegantiška. Ne veltui jo kūrinyje sutiko akimirkai pasirodyti pats autoriaus draugelis Quentinas Tarantino – tam, kad tuojau gautų kulką į kaktą, bet užtat paliktų talentingoje juostoje bent tokį savo autografą.
Manau, „Žalą“ („Pavojingąją“), „Žiurkyną“ ir „Desperado“ įmanoma dėl malonumo žiūrėti ir ne po vieną kartą.
Sekmadienis
Ne vieną sykį gėrėjausi ir brito Stepheno Frearso „Atsitiktinio herojaus“ (TV3, 14.30 val.) režisūra, puikiu aktorių trio (Dustinas Hoffmanas, Geena Davis, Andy Garcia), bet labiausiai – paradoksaliu juostos humoru. Jeigu jau pagrindinis herojus – permanentinis nevykėlis, užsiiminėjantis smulkiomis suktybėmis ar vagystėmis (aišku, jau supratot, kad tai gali būti tik Hoffmanas), tai net tuomet, kai jis, likimui panorėjus, tampa realiu didvyriu, gelbstinčiu į nelaimę patekusius žmones, jo niekas nepastebės, o dividendus nusiraškys miklesnis.
1992-ųjų metų Frearso juosta žiūrima kaip šiandieninė. O po dešimtmečio kurti, vadinasi, dar nauji „Ženklai“ (LTV, 21.00 val.) man atrodo senoviški ir neįdomūs. Ir ne todėl, kad autoriams stigtų išmonės. Rodant visokius ateivių ne ateivių laukuose paliktus ženklus, plastiškai jie traukia akį, užtat mistika ir Melas Gibsonas, kuriantis pagrindinį vaidmenį, – jau kažkas nebesuderinamo. BTV pamėgo herojiškų žurnalistų motyvą: vakar parodę moterį airę, šiandien rodo bebaimį škotą, kurio publikacijos kaupia labai tamsius debesis virš jo galvos („Nusikaltimo bendrininkas“, BTV, 22.00 val.). Na, maždaug toks pat bebaimis, kaip kadaise realiai Laukiniuose Vakaruose egzistavęs „Džo Kidas“ (TangoTV, 22.00 val.), šįsyk gaudantis charizmatišką meksikiečių revoliucijos veikėją. Džo vaidina dar jaunyvas (1972 metai) Clintas Eastwoodas, bet gal jis kiek įdomesnis kitame šios savaitės filme.
Mano pamilta LTV2 kanalo iniciatyva rodyti klasiką su rubrika „Senas geras kinas“ šiandien irgi kelia abejonių. Juk „senas“ nebūtinai automatiškai – „geras“, juk ir praeityje buvo sukama galybė niekalo. Kaip tik toks niekalas – šiandieniniai „Kilimandžaro sniegynai“ (LTV2, 18.00 val.), apsistatę Afrikos butaforija, Ernesto Hemingway vardu, gausiomis 1952 metų žvaigždėmis, o su literatūrinio šaltinio vyriškumu, jo savotiška filosofija nebeturintys nieko bendra. Tiesiog prastas anilininių spalvų Holivudas. Senas ir pakirmijęs, bet keiktas jau pasirodymo metais.
Labai pralinksmino, matyt, kažkaip susiję pompastiškų pavadinimų kanalai „XXI Vilsat“ bei „XXI Mikrovisata“, abu iš ryto (9.50val.) iškišę, kaip teigia reklama, „Ponias iš Vilko“. Visa bėda, kad tos senųjų Lenkijos provincijos dvarų moterys buvo ne ponios, o peraugusios panaitės. Apie „ponias“ Jaroslawas Iwaszkiewiczius nebūtų rašęs subtilaus apsakymo, klasikas Andrzejus Wajda – kūręs šio žavaus nostalgiško filmo „Panelės iš Vilko“ (1979), o herojės nebūtų taip subruzdusios, kai apylinkėse pasirodė jų visų mylėtas ir tebemylimas Danielius Olbrychskis.
Dvi tikros televizinės premjeros. Abi rusiškos. Pirmąsyk TV šviesą pamato gabaus jauno režisieriaus Aleksejaus Učitelio „Pasivaikščiojimas“ (Naše kino, 21.30 val. ir kitądien – 14.30 val.). Kadaise jaunimo meilę pelnė „Aš vaikštau po Maskvą“, o čia kažkas panašiai neproblemiško, bet mielo, tik vaikštoma po Peterburgą. Kamera meistriškai nepaleidžia iš regos lauko jaunų nežinomų aktorių, visą laiką supamų autentiškos minios. Jaunimėlis plepa visokiomis temomis, viena panelė mane labai juokina pačia išore: įsivaizduokit Sofios Loren biustą ir miniatiūrinį ūgį. Bet kai jau nutarei, kad šiame „Pasivaikščiojime“ galėjai ir nedalyvauti, ekrane pasirodo garsusis rusų teatralas, nevienkartinis Vilniaus svečias Jevgenijus Griškovecas, ir filmas tuojau įgauna netikėtą prasmę.
O 1-asis Baltijos kanalas demonstruoja šiemet bandytą prakišti į „Oskarus“ kažkokio dar negirdėto režisieriaus naują juostą „Italas“ (20.50 val. ir kitądien, 12.15 val.). Nors rašoma „nuotykių filmas“, įtariu, kad be melodramos čia irgi neapsiėjo. Na, spręskite patys: kažkokia italų šeima nori įsūnyti šešiametį vaikų namų auklėtinį, bet vaikas negali skristi prie Viduržemio jūros, kol nesuras, nepamatys tikrosios mamos. O gal „motinos Rusios“? Kas žino, dar nemačiau.
Pirmadienis
Po gražių BTV iniciatyvų žurnalistus po savo sparnu glaudžia ir TV1 kanalas. Menkai girdėtame „Tikrajame nusikaltime“ (TV1, 21.00 val.) tokį vaidina ir vakar regėtas Clintas Eastwoodas. Publikacijų etikos problemos čia kertasi su gana paviršutiniškai suvokiamu reporterių gyvenimo būdu. Na, bet kadangi šiandien – serialų diena, vis geriau, negu nieko.
Tik jau neužkliūkite, susimildami, ant rusų 1993 metų juostos, kuo įžūliausiai masinančiu pavadinimu „Didieji spąstai, arba Solo katei mėnesienoje“ (RTR Planeta, 13.35 val.). Juk tai buvo kooperatinio kino laikai, teko vilioti Holivudo ištroškusius žiūrovus bent pavadinimais, o vulgari istorijėlė apie pagyvenusio ir vedusio tipo provincijos romaną, besibaigianti... vaikeliu, nieko taip ir nepriviliojo. Manau, jums, laimė, nieko nesako neva režisierių Anatolijaus Gabijevo, Dagiro Kubanovo pavardės, o ypač – kažkoks net grėsmingas kooperatyvo „Kubidž“ pavadinimas.
Vakar aptarinėtas„seno-naujo“ santykis šiandien ir vėl įgauna poleminių priegaidžių. 1983 metų filmas, angliškai santūriai ir taikliai išsityčiojantis iš visų įmanomų dorybių, – tai „Gyvenimo prasmė pagal Montį Paitoną“. Klasika, malonumas visiems laikams. Žinoma, jeigu nenubraukus į pavadinimą iškeltų komikų grupės ir nepavadinus, kaip tai padarė „TangoTV“ kanalas, tiesiog „Gyvenimo prasme“ (22.00 val.) – iškart pamanai, gal tai koks sovietų filmas apie proftechninių mokyklų auklėtinius.
Bet šiandien yra ir dėmesio verta TV premjera. Tai Amerikoje statyta kosmopolitinio vokiečio Juliano Schnabelio labai jau netradicinė biografinė drama „Prieš naktį“. LTV2, pirmąsyk lietuviams ją rodantis (22.10 val.), aiškiai ir gana sėkmingai konkuruoja su Pirmojo nacionalinio kanalo „Elito kinu“. Nes herojus čia pasirinktas ne bet koks – egzotiškos Kubos egzotiškas realus rašytojas Reinaldas Arenas (jį įdomiai vaidina ispanas Javieras Bardemas, ne toks populiarus, kaip tautietis Antonio Banderas, bet visų įsidėmėtas dėl stipraus eutanazijos maldaujančio ligonio vaidmens pernykštį „Kino pavasarį“ pradėjusiame filme „Jūros gelmėse“).
Boheminė ekrano aplinka, prokastriškos nuotaikos, laikui bėgant, personažams suvokiant melagingą Kubos revoliucijos esmę, virstančios priešingybe, tragiškas herojaus likimas, dėl kurio jis pats ir kaltas, ir nekaltas, puikūs aktoriai (be Bardemo – ir Seanas Pennas, ir Olivier Martinezas, ir pats Johnny Deppas, pasirodantis net dviejuose nedideliuose vaidmenukuose). Bohemiškas savo menine kalba ir pats filmas, kurį labai pamėgo Venecijos festivalis, apdovanojęs net keturiais prizais.
Antradienis
Rimtesnių filmų neužderėjo. Tiesa, yra televizinė drama su Andy Garcia „Lemiamas balsas“ (TV1, 21.00 val.), tačiau ji teisminė, nagrinėja abortų problemas ir yra, sąžiningai prisipažįstant, gerokai nuobodi. Kiek įdomesni, nors retro pilkumu ir gana monotoniški – gero režisieriaus Alano Parkerio „Andželos pelenai“ (TV3, 23.10 val.), kuriame vaidina geri britų aktoriai Emily Watson bei Robertas Carlyle’as, bet ekonominės krizės laikų kelionės tarp Amerikos ir Airijos ne ką teįkvepia, juolab, kad filmas rodytas jau ne kartą. Gyvenimas sunkus, žmonės neblogi, nors ir ne be trūkumų, perspektyvos nematyti. Liūdna.
Ironiškame kontekste mano paminėtosios „XXI Mikrovisata“ ir „XXI Vilsat“ šiandien vienu metu (13.50 ir 21.50 val.) demonstruoja amerikiečių nepriklausomojo, olandų šaknų Guso Van Santo „Dramblį“, prieš porą metų gana nelauktai pelniusį Kanų „Auksinę palmės šakelę“. Filmas – žinomomis jaunimo nusikalstamumo temomis, užtat jo stilistika gana nestandartinė (įpratusiam prie tradicinių istorijų su užuomazga, kulminacija, atomazga ši gali pasirodyti ir neorganizuota, kaip tie nesibaigiantys kameros vaikštinėjimai mokyklos koridoriais – beprasmiški). „Dramblys“ – diskusinis kinas, o šiandien jį pažiūrėti itin įdomu, kadangi „Kino pavasario ’06“ programoje pasirodė ir naujesnis Guso Van Santo kūrinys „Paskutinės dienos“ – apie tokią pat nepaaiškintą, gal tiesiog egzistencinę roko dainininko, už kurio stūkso savižudžio Kurto Cobaino figūra, kančią.
Su „Kino pavasariu’06“ savaip siejasi ir prancūzų aktorės Juliette Binoche kūryba. Ji vaidina šantažuojamo Danielio Auteuilio žmoną viename stipriausių festivalio kūrinių „Paslėpta“ ir moteriškai tiksliai užčiuopia, kad vyro praeityje yra buvę kažko smerktino.
J. Binoche – mylimiausia mūsų TV ekrano savaitės žvaigždė. Jau galėjom ją išvysti „Žaloje“ (šeštadienį), dar pervardytoje „Pavojingąja“ (rytoj), ketvirtadienį matysime „Vėtrų kalne“, apie kurį plačiau – atitinkamame skirsnyje, o šiandien Binoche pasirodo lengvapėdiškesniame komedijos žanre. Šalia Jeano Reno ir ispano Sergi Lopezo ji – pagrindinė Danielės Thompson juostoje „Laiko skirtumas“ (LTV, 21.10 val.). Tema – kaip dažna, lyčių karas, o medžiaga – oro transporto sutrikimai, paprastai leidžiantys scenaristams kurti smagias situacijas. Panaši ir kita prancūzų komedija „Bučiuok, ką nori“ (BTV, 21.30 val.), kaip ir pirmoji, pastatyta 2002 metais, bet aktoriaus ir režisieriaus Michelio Blanc’o, sukaupusio visą žvaigždyną, iš kurio Karin Viard net „Cezario“ premiją gavo. Prancūzai turi tokį mados posakį „maža juoda suknelė“; tai čia – „mažas linksmas filmas“, rodantis, kad vaizduoti realybėje ne tuos, kuo esi, nėra taip jau lengva.
Bet grįžkime prie Binoche. Ji pradėjo dar nuo Godard’o („Saliut, Marija“), tęsė „naujosios naujosios bangos“ (Dėmesio korektorei: čia NE aš apsirikau, dusyk tą patį žodį parašęs, o taip vadinasi reiškinys, norint jį atskirti nuo pirmosios tik „naujosios bangos“) kūrėjo Leos Caraxo žymiausiais filmais „Blogas kraujas“, „Pont-Neuf meilužiai“, labai pritapo prie metaforiškos Krzysztofo Kieslowskio („Balta“, „Raudona“) manieros, bet ji nesigėdi papuošti ir lengvesnių žanrų filmų – „Anglo ligonio“, „Šokolado“, šiandieninio „Laiko skirtumo“. Pasirodymas „Kino pavasario’06“ dramoje leidžia tikėtis, kad Juliette Binoche, nepraradusi nei meistrystės, nei vidinio nerimo, dirbs kine turbūt dar ilgai ir vaisingai.
Trečiadienis
Pastebėjau, kad trečiadienis – viena skurdžiausių mūsų teleekrano dienų. Kažkas panašaus ir šiandien.
Ne, nebenaujas trileris „Neapsaugotas“ (BTV, 21.30 val.) labai gerai psichologiškai motyvuotas. Sodriai vaidina ne pirmo ryškumo žvaigždės, bet tiesiog geri aktoriai. Barbara Hershey kuria šiek tiek sutrikusią advokatę, jos ginamąjį (ir tapusį jai, profesionalei, nedovanotinai nesvetimu) verslininką, kuris kaltinamas prikišęs nagus prie vaikų pornografijos, – J. T. Walshas, viską galiausiai išpainiojantį seklį – Samas Shepardas. Situacijos kinta drastiškai, pagaliau iškilusi tiesa šokiruoja.
Tik dėl filmų stygiaus nenorintiems pamiršti lenkų kalbą galiu parekomenduoti retro kūrinį „Teresos Henert romanas“ (TVP1, 1.00 val.). Tiesa, imponuoja gražiai atkurti 1924-ieji metai, visada malonu matyti rusų „Likimo ironijoje“ atradusią save Barbarą Brylską, bet aktoriui Ignacy Gogolevskiui gal ir geriau vaidinti, o, ne kaip čia, režisūra užsiiminėti.
Šiame fone turėtų gerai suskambėti „Elito kinas“ su paskutiniąja belgo Lucaso Belvaux trilogijos dalimi „Paskui gyvenimą“ (LTV, 23.55 val.). Šįkart trenktas kairuolis Brunas, paliekantis paskui save vienus lavonus, kurio gyvenimo siūlas nutrūko jau pirmosios dramos finale, pasirodo ir vėl, bet nebėra pagrindinis veikėjas. Taigi, belgo trilogiją galima žiūrėti įvairiais kampais, visokiausiais aspektais, skirtingų personažų akimis. Galima – ir kokią vieną dalį: ji bus suprantama kaip savarankiškas filmas, o autorius to ir siekė.
Žinoma, vėl rodoma šeštadienį aptarta „Žala“ (TV1, 21.00 val.), tik, kaip minėjau, pavadinimu „Pavojingoji“.
Ketvirtadienis
Vėl žiūrime Juliette Binoche – šį kartą klasikinio moteriško Emily Bronte romano „Vėtrų kalnas“ ekranizacijoje (LNK, 22.40 val.). Žinoma, nieko, nė tolimai primenančio snobizmą, čia nėra, tad „Snobo nakties“ rubrika pakimba ore. Romanas ekranizuotas ne kartą, ir Binoche kuriama senosios Anglijos moteris kartais net įelektrina, ko nepasiekė garsiausios ligtolinės 1939 metų ekranizacijos žvaigždė Merle Oberon. Užtat anas, senasis Redklifas sero Laurence’o Olivier traktuotėje buvo tikrai ir demoniškesnis, ir įtikinamesnis, negu dabar Ralphas Fiennesas.
Dabartinės rusų aukštuomenės kino berniukų mokėjimą sukalti ilgą ir siaubingą, gąsdinantį trilerį Nikitos Michalkovo sūnėnas ir Andrejaus Končialovskio sūnus Jegoras parodė dar „Kileryje“ bei „Antikileryje“. Dabar rodo „Pabėgime“ (BTV, 20.20 val.). Pasakoti beprasmiška: graži jauno turtuolio karjera tęsiasi žmonos žūtimi, neteisėtu įkalinimu, paskui, žinoma, pabėgimu. Tarp rusų komercinio kino tai gal ir ne prasčiausia juosta, bet giliau pasvarstyti tokių šiurpių reiškinių šaknis, susimąstyti apie savo tėviškėlę Jegoras Končialovskis neturi nei laiko, nei noro.
Pagaliau – „Kovinė žuvelė“ (TangoTV, 22.00 val.), kai kurių kritikų vadinama viena meniškiausių Franciso Fordo Coppolos juostų. Man, deja, ji irgi atrodo vien tik gana pretenzinga chuliganų apysakaite, šiandien įdomia nebent tuo, kad galime pamatyti, kaip 1983-aisiais atrodė Mickey Rourke’as, Nicolas Cage’as, Denis Hopperis, Mattas Dillonas, Laurence’as Fishburne’as ir kitos šiandien jau nebe tokios temperamentingos amerikinės žvaigždės, tuomet – gal tik žvaigždutės. Bet tai – visai subjektyvus prisiminimas. Gal, darsyk pamatęs, irgi imsiu taukšti ką nors apie jaunystės aurą, kaip kiti mano kolegos, kas žino.
Penktadienis
Vis dėlto, kaip man regis, dėl to paties Coppolos „Šių dienų Apokalipsės“ (BTV, 21.55 val.), statytos netgi anksčiau, 1979 metais, niekada nebuvo jokių aktyvių ginčų. Kur smulki „kovinė žuvelė“, o kur Apokalipsė – jaučiate užmojo skirtumą? Tai tikroji nesenstanti klasika, stovinti aukščiau visokių subjektyvių pasvarstymų.
Nors formaliai kūrinys nuveda dar į Vietnamo karo frontus, pasakyti, kad kūrinys publicistiškas, nukreiptas prieš konkretų karą būtų nesąmonė. Filmuodamas tolimais Josepho Conrado „Tamsos širdies“, rašytos 1902 metais, kai ir tokio Vietnamo dar niekas negirdėjo, motyvais, kinematografininkas sukūrė filosofinę dramą apie žmogaus prigimtį. Ar ji priešiška prievartai, ar kaip tik labai nesunkiai jai pasiduoda?
Iš amerikinės armijos pasitraukusio pulkininko Kurco (Marlonas Brando), sukūrusio Kambodžos džiunglėse lyg sektą, lyg valstybėlę, likimas, vis spartesnis pulkininko leitenanto Kilgoro (Robertas Duvallis) degradavimas, kone erotiškai skambantis jo pareiškimas: „Aš myliu rytais napalmo kvapą“, pagaliau, jaunojo kapitono Vilardo (Martinas Sheenas), ieškančio Kurco, kad jį nužudytų, dvasinė raida – visi šie nepamirštamo kino epo motyvai bei charakteriai tarsi ir neturi didelių vilčių dėl žmogaus.
Ar tik Vilardas netaps naujuoju Kurcu, ar diktatūrų, kruvinų režimų, dėl kurių visi paskui graudžiai verkia, neišprovokuoja gražiausi pasaulio kūriniai – patys žmonės?
Žinoma, sunku būtų ir dienos repertuare, ir galbūt „Kino pavasario’06“ programoje rasti adekvatų „...apokalipsei“ kūrinį, tokie gimsta ne kasdien ir ne kasmet. Na, kas iš to, kad pats japonas Takeshi Shimizu Amerikoje perdirbo savo ankstesnį siaubo filmą „Pagieža“ (BalticumTV, 21.30 val.), adaptavo jį Tekančios Saulės šalies mitų nežinantiems ir nesuvokiantiems amerikiečiams, kitų kraštų nesubrendėliams? Kas, kad rusų kooperatinio kino laikais kažkoks Čirukas pastatė nei mistiką, nei parodiją (gal – nevalingą parodiją?) „Jūsų rankos kvepia smilkalais“ (RTR Planeta, 21.45 val.). Tiesiog yra kinas ir ne kinas. Orientuotis srautuose nelengva, bet ši aksioma galioja visais laikais.
