Du savaitės filmai – „Saulė“ ir „Japoniška istorija“, mano manymu, įstringa ilgam. Dauguma kitų – praeinantys, kartais kaip trumpas malonumas, o kartais net kaip blogas sapnas.
Šeštadienis
Maždaug suprantu priežastis, kodėl BTV demonstruoja lenkų režisieriaus Lecho Majewskio pirmąjį užsieninį filmą „Kalinys iš Rio“ (BTV, 20.15 val.; kartojama pirmadienį, kovo 20 d., 13.25 val.). Juosta apie pašto traukinio apiplėšimą – iš tų praeinančių, bet tiems, kurie nori matyti kiną kaip nenutrūkstamą, visokių sąsajų kupiną procesą, bus įdomus jau pats tas faktas, kad vieną pagrindinių vaidmenų čia atlieka anglų aktorius Stevenas Berkoffas, komendanto Hopės atlikėjas „Dievų miške“. Lietuvių filmo reklama buvo kupina liaupsių apie jį kaip apie tarptautinę žvaigždę, bet prisipažinkime, ar kas nors iki Sruogos ekranizacijos bent girdėjo šią pavardę. Štai „Kalinyje iš Rio“ ir galim pamatyti Berkoffą (Džeko Makfarlando vaidmuo) jaunesnį – profesionalų, faktūrišką, bet kažin ar daugiau.
Šiaip jau diena atitinka dabartinę madą – arba trileriai, arba mistika.
Pastaroji nuspalvino juostą „Kur nuneša sapnai“ (TV3, 14.55 val.). Be to, tai dar ir sentimentalioji mistika, nes Robino Williamso ir Annabellos Sciorra herojai – vyras ir žmona – patenka į skirtingus pomirtinio pasaulio lygmenis ir bando vėl susisiekti.
O trileriai – jau kaip trileriai. Tiesa, Honkongo meistro, į Holivudą persikėlusio Johno Woo „Prisiminti pavojinga“ (TV3, 20.30 val.) su kompiuterių genijumi Benu Afflecku ir jo partnere Uma Thurman susuktas mikliau už kitus. Kad nebūtų nesusipratimų, įspėsiu, jog originalus filmo pavadinimas – „Paycheck“. Užtat „Pensionas „Džeriko“ (11 kanalas, 22.10 val. ir kitądien 12.10 val.), kurio valdytojas visus, net save patį (!), įtarinėja žmogžudyste, arba į juodą komediją pretenduojantis „Novokainas“ (LTV, 22.40 val.), nukeliantis į stomatologų aplinką, jau tikrai nenustebins.
Panašu, kad „Midago alėja“ (RenTV Baltic, 21.15 val. ir trečiadienį, kovo 22 d., 16.00 val.) – epinė drama pagal Nobelio premijos laureato Naguibo Mahfouzo romaną, skirtą ne gimtajam Egiptui, bet įvairiems Mechiko miesto gyventojų sluoksniams, jų susipinančioms istorijoms. Bet šventai garantuoti negaliu, nes ir pats šio dosniai apdovanoto meksikiečių filmo nesu matęs. Žiūrėsim.
Į klasiką, tik paprastai labai jau vėlyvu laiku, kartais pasuka pirmasis lenkų kanalas TVP1. Šiandien rodoma (0.05 val.) žiauri, bet meniška Samo Peckinpah „Laukinė gauja“ – tikras „antivesternas“, visai neromantizuojantis amerikietiškos senovės, nukeliantis į 1913 metus, į Teksaso valstijos ir Meksikos pasienį. Na, o kas yra „Tadas Blinda“, kurio antrą ir trečią dalis šiandien rodo LTV (18.10 val.), jūs visi puikiai žinote ir be mano sufleravimų.
Sekmadienis
Šeštadienį baigėme klasika ar beveik klasika, o šią dieną ja pradėsime. Mat LTV2 kanalas „Seno gero kino“ rubrikoje demonstruoja 1949 metų amerikiečių juostą „Talsa“ (18.00 val.). Jei prisimenat, kadaise, dar prie sovietų, mūsų ekranuose viešėjo filmas su Faye Dunaway „Oklahoma, kokia ji yra“. Maniau – labai originalus Stanley Kramerio sumanymas. Pasirodo – ne visai, kadangi sena „Talsa“ – ištakos. Čia jau buvo vienišos moters (tik ne Dunaway, o anuomet labai populiari Susan Hayward) žūtbūtinė kova su Oklahomos naftos monopolijomis. Per tą kovą savarankiškai naftą gręžti pradėjusi vienišė irgi pasiduoda aukso karštligei.
Ukrainiečiai gal sumanė kokį šiandien jau irgi klasikinių žaviosios Marilyn Monroe juostų cikliuką. Aną savaitę rodę „Kaip ištekėti už milijonieriaus“, šiandien jie siūlo labai linksmą „Septynmetį niežulį“ (STB, 22.00 val.), iš kurio ir yra tas garsusis kadras, lėmęs pirmąsias MM skyrybas: blondinė stovi ant gatvės grotelių ir iš ten pūstelėjęs oro gūsis audringai pakelia jos baltą sijonuką. Nepamirškit, kad Holivude dirbęs režisierius Billy Wilderis turėjo humoro, ir dar kokio. Ko vertas jo pareiškimas, esą vien dėl to, kad jis vienintelis dusyk filmavo kaprizais garsėjusią aktorę (dar filme „Džiaze tik merginos“), jam priklausąs koks nors medalis!
Ar klasika vadinti „Žalčio karūną“ su Valentinu Masalskiu – Čiurlioniu, kurios antroji dalis rodoma per LTV2 šiandien (20.15 val.) ir penktadienį, kovo 24 d., 22.10 val. – čia jau jūsų asmeninis reikalas.
O kas šiandien tarp naujesniųjų filmų? Vos tik – grynai asmenine, neperšama mano nuomone – nei tokia graži, nei jau tokia gabi aktorė Reese Witherspoon gavo „Oskarą“, sukruto ir mūsų televizijos. Šiandien galima ją pamatyti kaip „Merginą iš Alabamos“ (LTV, 21.00 val. ir kitądien 14.35 val.), bet to džiaugsmo bus ir dar, penktadienį.
Gana nauja ir muzikinė komedija „Džozė ir „katytės“ (LNK, 22.15 val.), patenkanti į „jaunimo filmų“ kategoriją, bet man dalymas į „jaunimo“ ir „senimo“ juostas – labai įtartinas. Sakyčiau – „minkštimo kinas“, nes paprastai toji kategorija signalizuoja apie neišbrendamą infantilumą ir mąstančią jaunųjų dalį net savaip įžeidžia. Na, bet tiems užtenka ir proto visokių „katyčių“ tiesiog nežiūrėti.
BTV „Kino vakare“ – tikrai geras, stilingas „filmas apie kiną“, apie realų režisierių Murnau (Johnas Malkovichius), realias ir pramanytas siaubo šedevro „Nosferatu“ filmavimo aplinkybes – „Vampyro šešėlis“ (BTV, 22.00 val.). Girdėjau nuomonę, kad kartojimas – nebaisus, nes rusiškai įgarsintų filmų niekas nebežiūri. Bet – kažkas vis dėlto žiūri, kai kas taip įvaldė anglų, kad gali įvertinti originalą, taigi BTV svyravimas tarp vėl pasirodžiusios odiozinės „Rozamudos Pilcher kolekcijos“ ir sinefilams skirtų, bet tikrai kažkokiu būdu jų jau pamatytų juostų kelia tam tikrų abejonių. Gal ir klystu, bet kažkodėl manau, kad nauja ir nerodyta drama „Nebaigtas gyvenimas“ (TV1000, 16.30 val. ir kitądien 11.00 val.), pirmąsyk parodanti gražuolį Robertą Redfordą senuko pavidalu, uošvio, labai nelengvai įsileidžiančio į savo gyvenimą mirusio sūnaus našlę (Jennifer Lopez), vaidmenyje, gal ir neturi tiek meninių „Vampyro šešėlio“ privalumų, bet naujumo koziris dažnai būna lemiantis renkantis juostą.
Pirmadienis
Po pernykščio Berlyno kino festivalio apie Aleksandro Sokurovo „Saulę“ (LTV2, 22.10 val.) „Omni.lt“ jau susižavėjusi krankė „Balta varna“. Jei kas neprisimena, dar tarsiu keletą žodžių.
Sokurovas – nuosekliai menišką autorinį kiną išpažįstantis autorius. Kitas reikalas, kad ne visi jo opusai yra lygiaverčiai, kai kurie dviprasmiškumu kelia ir susierzinimą, kaip praėjusią savaitę mano liestas jo „Tėvas ir sūnus“. „Saulė“ – iš istorinius personažus (diktatorius?) piešiančio Sokurovo sumanyto ciklo. Stiprus „Molochas“ apie Adolfą Hitlerį. Dviprasmiškas, lyg mirties puvėsiais dvokiantis „Jautis“ (pagal Zodiako ženklą) – apie paskutines Vladimiro Lenino dienas; dviprasmiškumas čia tas, kad sunku pajusti tegul ne kategorišką paties autoriaus požiūrį į pagrindinį personažą.
O „Saulėje“ rusų menininkas ir analitikas pasirenka paskutinio japonų imperatoriaus Hirohito asmenį (ekrane jį subtiliai, tarsi vos pirštų galiukais liesdamas, įkūnija aktorius Issey Ogata). Į Tokiją atėjus amerikiečių generolo Arthuro McArthuro kariaunai, valdovas po pastebimos vidinės kovos vis dėlto aiškiai supranta: reikia gelbėti tėvynę, greta jos būsimo likimo ir jis pats pagal svarbą – nebe Saulė. Diktatorius intelektualas, kuriam valdyti turbūt nebuvo gyvenimo džiaugsmo pamatas, nes, sosto atsisakęs, jis teigia žmonai rašysiąs eiles, – nepaprastai keista figūra.
Stebiesi ir jauti netgi neapibrėžtą simpatiją tam žemaūgiam vyrui su katiliuku, klaidžiojančiam tarp jo puoselėjamų blyškių rožių. Matyt, japonai nuspėjo tą kūrinio intonaciją, kitaip nebūtų leidę filmuoti realiose vietose. Svarbiausia, kad „Saulė“ – apie konkretų asmenį, konkrečius 1945 metus, bet drauge ji iškyla į gyvenimo prasmės, atsakomybės, garbės, patriotizmo – ne to paviršutiniškojo, kurį kartais skanduoja interneto korespondentai, o giluminio – sąvokų apmąstymą. Apie tolimą, specifinį kraštą, bet vis dėl to pirmiausia apie būtį, vadinasi, net ir apie mus.
Man regis, mūsų TV ekranuose dar neteko matyti 1982 metų „Sienos“ (TangoTV, 22.00 val.) -- ne to Alano Parkerio puikaus keisto kūrinio su „Pink Floyd“ grupe, o kriminalinės dramos apie valstybės sieną tarp JAV ir Meksikos. Jackas Nicholsonas vaidina (ir šauniai vaidina) pasienietį, kurį jo godi žmona įkalba imti pinigus iš nelegalų. Bet, suartėjęs su šiais, Čarlis ima jausti užuojautą jaunai meksikietei, kurios vaiką pagrobė, o tai savo ruožtu nuveda „Sieną“ į melodramiškus konfliktus su žmona. Filmą kūrė anglų kino atnaujintojas Tony Richardsonas, bet, deja, nė viena jo Amerikoje statytų juostų nepakyla iki grynai angliškųjų „Tomo Džonso“, „Ilgų distancijų bėgiko vienatvės“, „Medaus skonio“ lygio. Tokia ir „Siena“ – gera, bet... praeinanti.
Jau visai atviros, nebesimaskuojančios kitais žanrais melodramos – Clinto Eastwoodo režisuoti ir drauge su Meryl Streep suvaidinti romantiški „Medisono grafystės tiltai“ (TV1, 21.00 val.) ar vokiečių žydų šeimos, nuo fašistų persekiojimo besislapstančios tolimoje Kenijoje, istorija – „Niekur Afrikoje“ (BTV, 20.20 val.; kartojama ketvirtadienį, kovo 23 d., 13.45 val.). Žinoma, tai – ne Rozamunda Pilcher, bet vis dėlto...
Įvairiai galima vertinti 2004-aisiais Berlyne „Aukso lokiu“ apdovanotą turkų dramą, statytą už vokiečių pinigus, – „Galva į sieną“ (BalticumTV, 21.15 val.). Suicidinių nuotaikų vyras ir moteris imigrantai fiktyviai susituokia – bet ar toji santuoka padės jiems ne vien formaliai?
Antradienis
Vėl Clintas Eastwoodas, jo filmas „Menantis pikta“ (vėl TV1, 21.00 val.), savo laiku pelnęs 4 „Oskarus“, – už geriausią 1992 metų filmą, režisūrą, montažą ir aktoriui Gene‘ui Hackmanui. Pastarasis čia – koloritingas niekšas šerifas, o sau Eastwoodas pataupė pagrindinį buvusio mokamo žudiko, kurį aplinkybės ir vėl verčia griebtis kolto, vaidmenį. Sukalta rūsčia, labai įtikinama intonacija, žiūrima puikiai, nors filmas ir netrumpas. Vis dėlto manau, kad, kitaip nei anksčiau pastatytas ir šeštadienio skirsnyje mano paminėtas, kur kas realesnio Samo Peckinpah antivesterno, „Menantis pikta“ vėl gaivina – tegul kitu meniniu lygiu – pompastiškų kino legendų apie Laukinius Vakarus tradiciją. Gal todėl jis taip ir patiko „Oskaro“ komisijai.
Anthony Hopkinsas tarp gorilų – taip juokais būtų galima pasakyti apie keistą trilerį „Instinktas“ (LTV, 21.10 val.), kurio herojus antropologas, pabuvęs tarp primatų, iš principo pasikeičia. Turėjo vaidinti Seanas Connery, bet jis atsisakė, o talentingasis Hopkinsas, kurio „aktyve“ – ir kanibalas Hanibalas, kažkada viešai yra išsitaręs, kad jam visiškai tas pats, ką būtent vaidinti. Keistas požiūris, gal sudievinantis patį profesionalizmą?
Bene naujausia iš šiandienos filmų – romantinė komedija „Vendelio istorija“ (BalticumTV, 21.15 val.), kurioje apstu išgalvotų situacijų, dirbtinio humanizmo (senelių prieglaudos kadrai šaukte šaukia: negalima skriausti senelių). Kaip ir aukščiau minėto filmo „Menantis pikta“ atveju, pagrindinis autorius čia dvejinasi į režisierių ir pagrindinio vaidmens kūrėją, bet Luke‘as Wilsonas – deja, ne Clintas Eastwoodas.
Naujas ir prancūzų „siaubiakas“, gana neorganiškai susipainiojęs su mistika, – „Šventasis angelas“ (TV3, 23.10 val.). Nors jauna aktorė Virginie Ledoyen, kurianti keistą atsiskyrėlę, simpatiška, o kalnų vienuolyno atmosfera tvarkinga, manau, šiai juostai skirta sparti užmarštis. O visiškai kitas merginos charakteris, apibūdintas jau pavadinimo „Vakarėlių mergaitė“ (BTV, 21.30 val. ir kitądien 13.40 val.), primena tuos vienadienius „jaunimo filmus“.
Baltarusiai rinkimų išvakarėse prisimena „brandaus socrealizmo“ stiliumi sukurptą savo pačių juostą „Gyveno kartą Piotras“ (BelarusTV, 22.35 val.). Gal šio niekalo ir neprisiminčiau, jeigu ką tik kinų ekranuose nebūtų pasirodęs naujas Kristijono Vildžiūno filmas „Aš esi tu“. Čia gabus architektas bėga nuo civilizacijos be kultūros. O baltarusių filmo architektas Piotras ne tik niekur nežada bėgti, maža to, iš kūrybinių darbuotojų perkeltas į vadovaujančius, jis dirba tik gerai ir geriau. Štai taip, brangieji.
Trečiadienis
Puikus vokiečių režisierius Wolfgangas Petersenas, dar tėvynėje sukūręs savo šedevrus – „Povandeninį laivą“ ir nuostabią maginės fantastikos juostą „Begalinė istorija“, atvyko į Holivudą geresnio gyvenimo ir naujų impulsų ieškoti. Dėl gyvenimo lygio neabejoju, o štai tos meninės ambicijos sunyko iki vien patrauklaus trilerio, ar net „katastrofinio filmo“ „Epidemija“ (TV1, 21.00 val.), kuris originale vadinasi „Outbreak“. Vis dėlto tikėjimas tarp prisimenančių kūrėjo pradžią žmonių išliko, ir „Epidemijoje“ ne veltui pasirodo visa pirmaklasių aktorių plejada. Dustinas Hofmanas visą filmą gaudo beždžionėlę viruso nešiotoją, Donaldas Sutherlandas gaudo Hofmaną, nes jis (Sutherlandas) negeras, o kur dar Rene Russo, Kevinas Spacey, Morganas Freemanas su jų funkcijomis... Paveizėti į juos visuomet malonu, pasijusti saugiam (o paukščių gripas?) epidemijos akivaizdoje irgi gera. Bet tik tiek.
Japonų „Zatoiči“ (BTV, 21.30 val. ir kitądien, 22.25 val.) – turbūt iš tų filmų, kurių nepatartina pakartotinai žiūrėti. Mat tuomet sakmėje apie aklą samurajų būtinai išlenda „balti siūlai“, be to, pajunti, kiek stipresni yra kiti gabiojo, dar nepersidažiusio blondinu kaip čia aktoriaus ir režisieriaus Takeshi Kitano kūriniai.
LTV tęsia belgo Lucaso Delvaux reliatyvumo trilogiją, ko ir tikėjausi aną savaitę, minėdamas pirmą dalį – „Bėglys“. Deja, filmas „Keista pora“ („Elito kine“ – 23.25 val.), būdamas vidutine kino triptiko dalimi, kelia tokį patį neapsisprendimą, kaip ir Larso von Triero „Manderlis“: norisi viską pamatyti iki galo ir tuomet jau spręsti apie visumą.
O dabar – apie prancūzų režisieriaus Gaspard‘o Noe „Negrįžtamumą“ (tikrasis RenTV, 23.15 val.), kurį iki šiol įvairių kraštų televizijos bijojo rodyti, o jo režisierius Gaspard‘as Noe tik šiemet vėl gavo darbo. Taip, tai buvo sensacingiausia 2002 metų juosta, Kanų festivalyje sukėlusi tikrą skandalą. Sako, kažkam ten prireikė ir medicininės pagalbos, bet sveiki cinikai juokais siūlė duoti prizą Monikai Bellucci – už narsumą. Mat ji dalyvauja tais metais pasaulio kine pripažintoje natūralistiškiausia 9 minučių išprievartavimo scenoje. Nežinau, ar, turint galvoje progreso tempus, per tuos kelerius metus neatsirado kokia dar žiauresnė.
Filmą ir nušvilpė, ir vadino jį šedevru. Juk išties nespekuliatyvi, kaip gali pasirodyti skaitant, nei toji scena, nei pats filmas. Tai tikrasis žiaurumo veidas, mūsų šviesaus egzistavimo šiame pasaulyje trapumo simbolis. Ir tas kūrinio laikas, besirutuliojantis nuo pabaigos link pradžios – ne komercinis Francois Ozono, nepasigėdijusio nuplagijuoti kolegos atradimą savo tuščioje, neseniai kinuose matytoje skyrybų melodramoje „5x2“, gestas. „Negrįžtamume“, dar verčiamame ir kaip „Negrįžtantis laikas“, pasijunti ypač siaubingai, kai finalo idilija – tai tik įvykių pradžia, o tu jau žinai, kaip viskas klostysis. Baisiai klostysis. Negailestingas ir talentingas filmas. Kartais žmogui reikia tokių sukrėtimų, kad atsikratytų paikų iliuzijų.
Ketvirtadienis
Keistas Georgijaus Šengelajos filmas „Šiukšlininkas“ (BTV, 20.20 val.) jau seniai nebeatstovauja „naujojo rusų kino“, kaip mano kanalas. Per paskutinį penkmetį ten atėjo daug naujovių: propagandinis Kremliaus kinas („9-oji kuopa“ ir kt.), „specialiųjų efektų“, kaip džiaugiamasi Maskvoje, nesuprantant, kad tai užgaulu, „ne prastesnių už amerikietiškus“, kinas („Nakties sargyba“, „Dienos sargyba“ ir kt.), dar vis nepasiduodantis autorinis kinas, ar tai būtų šauni kino mistifikacija („Pirmieji Mėnulyje“), ar „naujasis psichologiškumas“ („Sugrįžimas“), ar Kremliaus nepasitenkinimą sukeliantis socialinis eksperimentas („4“). O „Šiukšlininkas“, nesėkmingai bandantis susieti mafijos draugės meilės istoriją su kriminalu, su nemokamu žudiku, iš idėjos naikinančiu mafijozus, – visas išgalvotas, visas praeityje.
Kadangi šiandien kitų dėmesio vertesnių (ar pozityviai, ar ir ne) filmų nesimato, šoksiu iš karto prie mane 2003-aisiais labai sutrikdžiusios australų „Japoniškos istorijos“ (LNK, 22.40 val.).
Į Australiją atvyksta jaunas japonų verslininkas (Gotaro Tsunashima). Jį domina kažkokios vietinės dykumos, galbūt turtingos iškasenų, ir firma pasiunčia su visu džipu jo lydėti ne pačią jauniausią, ne pirmo gražumo geologę (Toni Colette). Jau pasitikdama svečią oro uoste vietinė padarė nedovanotinų klaidų – pavėlavo ir nenusilenkė iki žemės, kaip tai panašioje situacijoje turbūt būtų padariusi bet kuri japonė. Tarp dviejų žmonių, kurie režisierės – ne „kino damos“, o tikros mąstančios profesionalės Sue Brooks „kelio filme“ ar „kino duete“ iškart jaučiama tam tikra nemaloni įtampa. Nepatinka žmogiškai, o kultūrų skirtybės, atrodo, iškasa tarp jų bedugnę duobę. Ir džipui įstrigus smėly, japonas abejingai sėdės mašinoje, kol be žodžių jį, matyt, prakeikinėjanti moteris darbuosis su kastuvu. Ir vėl čia – ne koks feminizmas, ne tiesmukas supriešinimas: gal atvykėliui atrodo, kad taip ir turi būti.
Negaliu pasakoti filmo siužetą iki galo, antraip žiūrėdami mane prakeiksit. Tik įspėsiu, kad pagal psichologinių nuotaikų – nuo beužsimezgančios simpatijos iki neišperkamos kaltės jausmo – įvairovę, pagal scenarijaus netikėtumus „Japoniška istorija“ žiūrima kur kas įdomiau negu koks paikas trileris. Finale akimirkai pasirodžiusi japono žmona vėl įneša į filmą naujų turtingų prasmių, verčia suprasti, kad žiūrėjai tikrą meno kūrinį. Tiesa, nelinksmą, kaip ir pats gyvenimas, verčiantį suabejoti dėl per didelio optimizmo, svarstant nacionalinių mentalitetų skirtybes.
Penktadienis
TV ekrane – ir vėl šviežiai iškepta oskarininkė Reese Witherspoon. Šįkart ji kuria daugelio aktorių išsvajotą Bekės Šarp vaidmenį, dar 1935 metais padariusį žvaigžde Miriamą Hopkins, naujame „Tuštybės mugės“ (TV3, 22.25 val.) variante. Jaunoji mūsų laikų žvaigždutė vaidina raštingai, kaip raštingas yra ir pats puošnus filmas. Keistą įspūdį palieka tai, kad britų šventenybės Williamo Thackeray klasikinį kūrinį ekranizavo... buvusios britų kolonijos Indijos atstovė Mira Nair. Ji gabi režisierė, bet šiame geste vis dėlto įžvelgi ir kažkokį tautinį kompleksą.
Naujos labai žymaus Holivudo dramaturgo ir kiek mažiau žinomo (ne taip seniai pradėjo) režisieriaus Davido Mameto kriminalinės dramos „Spartietis“ (1 Baltijos kanalas, 23.15 val.) pavadinimą įmanoma traktuoti įvairiai. Bet tik jau nepagalvokit, kad tiesiogiai, kad tai koks nors pseudoistorinis didelio biudžeto menkas filmukas.
Veiksmas rutuliojasi mūsų dienomis, bet čia yra gražių aliuzijų, rodančio autoriaus nekasdienį Holivudui intelektą, net į Termopilų mūšį, į senovinius spartiečio fenomeno apibūdinimus. Iš tiesų, specialusis agentas Skotas (Valas Kilmeris), gavęs užduotį gelbėti pagrobtą aukšto JAV pareigūno dukrą, atrodo, – veiksmo žmogus. Bet senovės filosofai juk teigė spartiečių discipliną išlavinančią ne vien kūną, bet ir vienintelio teisingo sprendimo nuojautą.
Yra ir įdomių amžiumi vyresnių filmų. Stephenas Frearsas, 1990-aisiais kurdamas nuostabius „Sukčius“ (BTV, 21.40 val.) jau buvo pastatęs nuaidėjusius „Pavojingus ryšius“. Bet jis nepasibodėjo ir šiuo kriminalu, konkurentėmis pasirinkdamas Anjelicą Huston ir Annette Bening. Tik tas objektas – ne tiek meilės, kiek sėkmingo partneriavimo įvairiose aferose, – vaidinamas Johno Cusacko, atrodo kiek smulkokas tokioms dviem liūtėms.
Keista, visai pamiršta 1976 metų Barbeto Schroederio „Šeimininkė“ (BalticumTV, 0.05 val.) gana atvirai liečia jauno Gerard‘o Depardieu vagiūkštį ir Bulle Ogier fatališką moterį siejantį sadomazochizmo kompleksą. Jau vien Bunuelio aktorės Ogier vardas viską paaiškina. Vokietis Schroederis, nutūpęs Paryžiuje, būtinai norėjo pakartoti siurrealistinę, irgi žaidžiančią kompleksais, netraktuojančią jų rimtai, kaip priimta tarp vokiečių, kur kas anksčiau kurtą didžiojo metro „Dienos gražuolę“. Bet šedevrai, žinia, tam jais ir vadinami, kad jie nepakartojami.
