Būtų savaitė kaip savaitė, jeigu dvi dienas iš eilės lietuvių TV ekranuose netriumfuotų mitinis rytietis Kim Ki-dukas. O ir šiaip gražių nelauktumų yra.
Šeštadienis
Daug daug filmų, bet iš pradžių susidaro įspūdis, kad tarp jų – vienos vidutinybės, ryt pasimiršiančios.
Norit pavyzdžių? Prašom: tipiška „jaunimo komedija“ apie mažorečių (na, tų, kurios klykauja ir kilnoja gražias kojytes per kokias nors amerikiečių sporto varžybas) komandą – „Smarkuolės“ (LTV, 17.55 val.). Nors čia vaidina ir populiarioji Kirsten Dunst, jau rimtai padirbėjusi „Merginose savižudėse“, įspūdis, kad vėl grįžti į jos karjeros pradžią.
„Prielipa“ (TV3, 20.30 val.; kartojama antradienį, balandžio 25 d., 11.35 val.) – tas atvejis, kai lietuviška pervardijimo vaizduotė atrodo tikrai ryškesnė už nuobodų originalo „Kabelininką“. Vaidina Jimas Carrey, kurio maivymąsi kai kurie dievina, o kiti (ir jūsų nuolankusis tarnas) erzinasi. Vis dėlto ir dantis sukandęs pripažinsiu, kad čia komiko ekscentriškumas pritampa prie besiperšančio į draugus tipo vaidmens.
„Išpirka“ (LNK, 20.30 val.) – na, ir pavadinimai, iš karto painiojasi! – tai jau nebe komedija, o trileris apie vaikų grobimą. Nors vaidina Melas Gibsonas (nelaimingą, nors kadaise ir susitepusį tėtį), o režisuoja Ronas Howardas, kuriam buvo patikėta šiemet pasirodysianti „Da Vinčio kodo“ ekranizacija, manau, kad nuo 1996 metų „Išpirka“ kažkaip staigokai suseno.
„Garbinga kurtizanė“ (BTV, 20.45 val.) nukelia į XVI amžiaus Veneciją, o pavadinimu jau viską pasako. Už gražius kostiumus „Oskarą“ pelnė jų dailininkė, taigi nusiteikit senosios mados demonstravimui muilo operos fone.
„Kaulų kolekcionierių“ (TV1, 21.00 val.), irgi pavadinimu daug ką išduodantį, 1999-aisiais kritika bandė lyginti su „Avinėliu tylėjimu“. Dabar matyti, kad tai ne tas rangas, bet pasižiūrėti į Denzelo Washingtono (seklys, dedukcijos genijus) ir Angelinos Jolie (ištikima policininkė) duetą visai įmanoma.
Įmanoma ir Franco Zeffirelli „Arbatėlė su Musoliniu“ (TV3, 22.30 val.). Italų klasikas paprastai naršo po kultūros gelmes, tad išvysti jo filmo pavadinime politinio veikėjo – Dučės vardą yra gana nelaukta. Vis dėlto menininkas lieka ištikimas sau, fašizmo Italijoje epochą analizuodamas labai nelauktu kampu – per kilmingų anglių ir amerikiečių likimus šiuo laikmečiu. Na, ir aktores Zeffirelli susirinko rinktines: Cher, Judy Dench, Lily Tomlin, Joan Plowright, Maggie Smith. Šioji gana naivuoliška kompanija įkomponuota į žavų retro foną.
Vargu bau kur matėte rusų filmą „Savi“ (1 Baltijos kanalas, 20.30 val.), 2004 metais susižėrusį visus pagrindinius Maskvos tarptautinio kino festivalio prizus. Su vienu, skirtu ukrainiečių aktoriui Bohdanui Stupkai, tikrai nesiginčysiu. Meistras kuria vokiečių okupuoto rusų kaimo seniūną, užėmusį šį postą sava valia, nes herojus turi senų sąskaitų su sovietų valdžia. Kad tokius žmones, sudėtingą jų vidinę kovą pastatytų į kūrinio centrą, ne taip seniai buvo apskritai neįsivaizduojama.
O ukrainiečiai, kad ir negailėdami reklamos intarpų, demonstruoja mėgstamą Jimo Jarmuscho filmą „Šuo vaiduoklis: samurajaus kelias“ (STB, 1.00 val.). Juodaodis, auginantis ant stogo balandžius, studijuojantis japonišką samurajų garbės kodeksą, ir visai nenorintis užsiiminėti jam lemtais kruvinais darbeliais, – tikrai genialus aktoriaus Foresto Whitakerio pasiekimas. Liūdna melancholiška šypsena gaubia po šio neįprasto kūrinio dar ilgai. Štai nuo vidutinybių papėdės ir užkopėm į savo sinefiliškąją Fudzijamą!
Sekmadienis
Ir vėl įvairi diena, tik šiandien geri ir labai geri filmai užima kur kas didesnį dienos repertuaro lyginamąjį svorį. Visa bėda, kad dažnai jų rodymo metas kryžiuojasi, na, bet kas nors jūsų jau ir matyta...
Galbūt vėl panaudosim ta patį kopimo principą. Tada „Nuodėmei“ (TV3, 20.45 val.) apibūdinti užteks informacijos, kad vaikštantį blogį čia koncentruoja savyje išraiškingas aktorius Garry Oldmanas. Kad „Muzikos garsai“ (STB, 22.00 val.) kadaise darė rimto kūrinio, „antifašistinio miuziklo“ įspūdį, o dabar iš jo liko sentimentai praeičiai ir saldokas austrų „dainuojančios šeimos“ vaizdelis. Kad LTV2 kanalo tęsiamoje Retrospektyvoje pasirodanti Balio Bratkausko „Endhauzo paslaptis“ (19.50 val.; kartojama penktadienį, balandžio 28 d., 22.10 val.) anaiptol nėra pasaulyje pati prasčiausia Agathos Christie ekranizacija. Vien Regina Arbačiauskaitė, tuomet, 1981-aisiais, buvusi kino karjeros apogėjuje, ko verta.
„Tango TV“ demonstruoja jau nebe detektyvinę, o katastrofų žanro klasiką „Oro uostas“ (22.00 val.) – pagal ir Lietuvoje iki skylių nuskaitytą populiariojo Arthuro Hailey romaną. Baisi pūga, ne teroristo, o nevykėlio bomba pakilusiame lėktuve, visas spiečius 1970 metų žvaigždžių. Gaila, kompiuterizacija tuomet nebuvo taip toli pažengusi, tai matytume ir specialiųjų efektų, bet režisierius George‘as Seatonas kažkaip išsiverčia ir be jų.
Kad „Šokolade“ (LTV, 21.00 val.) Juliette Binoche demoralizuoja saldumynais visą miestelį, jūs tikriausiai dar prisimenate: Lasse Hallstromo filmas rodomas taip dažnai, kad tikriausiai kaip nors su juo jau susidūrėte.
O štai turkų „Vienatvės“ (TV1000, 18.00 val.) gal dar nematėte, ir visiškai veltui. Nepaisant beviltiško pavadinimo, kūrinys užburia sava specifine melancholiška atmosfera, dviejų psichologiškai labai raiškių charakterių sandūra. Mahmutas – intelektualas, Tarkovskio gerbėjas, tačiau, iš provincijos atkeliavęs į Stambulą, jis nepadarė lauktos karjeros, fotografuoja reklamą. Jo jaunas bedarbis pusbrolis, atvykęs iš kaimo, tikisi pagalbos, bet abu giminaičiai gali tik padūsauti, geisdami kitokio gyvenimo. 2003 metų Kanų festivalyje „Vienatvė“ buvo tikra sensacija, parsivežusi tėvynėn net tris svarbias premijas. Pridursiu liūdną faktą: jaunuolį nuoširdžiai suvaidinusio gabaus Mehmeto Emino Toprako jau nebėra tarp gyvųjų (atsitiktinė avarija).
Pabaigoje palikau mielojo korėjiečio Kim Ki-duko budistinį kūrinį „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir... vėl pavasaris“ (BTV, 22.00 val.). 2004 metų Vilniaus „Kino pavasaryje“ žiūrovai jį pripažino labiausiai patikusiu, tad gal atsiras ir toks, kuris šiandien sėsis prie televizoriaus jau antrąjį kartą.
Mat labai paprastą (bet kažkaip tauriai paprastą) juostą apie ežere plūduriuojančią budistų šventyklėlę, apie metų laikų atitikimą žmogaus brandai arba vaikystei, galima žiūrėti ir žiūrėti – kad išblaškytum prastą nuotaiką, suvoktum, kad visos tavo bėdos smulkios, žodžiu, kad pamedituotum drauge su herojais ir savaip atsinaujintum. Bus tiesiog gera.
Pirmadienis
Po to paties ne vien, kaip teigiama, madingo, bet ir išmoningo, ir savito korėjiečių menininko ženklu – ir šis vakaras. Kim Ki-duko naujesnis filmas „Tušti namai“ (BalticumTV, 21.15 val.) jau pernai buvo to paties „Kino pavasario“ favoritu. Irgi savotiška metafora – gal ne tokia atvira, kaip „Pavasaris, vasara...“, tačiau buitiniu raktu irgi nerakintina.
Mat pagrindinis filmo jaunuolis rakina svetimas duris, ir standartiškai mąstančioje Lietuvoje būtų tuoj paprasčiausiai apšauktas butų vagimi. Tas ir dalykas, kad herojus nieko nevagia. Jis tiesiog pagyvena vienuose namuose, kurių šeimininkai, kaip jis numano, yra ilgesniam laikui išvykę, kituose, palikdamas tvarką ir dalelę savęs. Arba šlubuoja mano atmintis, arba „Tuščių namų“ per mūsų TV kanalus dar negalėjome pasižiūrėti. Puiki proga.
Kiti dienos filmai iki „Tuščių namų“ sofistikos turbūt nepakyla. Kita vertus, nelengva lyginti visai skirtingo žanro ir už jų stovinčių tradicijų kūrinius. Štai gero amerikiečių režisieriaus Paulo Mazursky komedija „Prekybos centro vaizdeliai“ (LTV2, 22.10 val.) gali imponuoti tuo, kad autorius pasirinko neįprastą aktorių duetą: Woody Alleno, kurį kontrasto principu paprastai regime tarp gražuolių, partnerė šįkart – temperamentingoji, grožiu nešvytinti Bette Midler. Amerikiečių inteligentų buitinis primityvumas šioje juostoje perteikiamas visai nelauktai ir įdomiai.
Na, o „Nepadorus pasiūlymas“ (TV1, 21.00 val.) gal kada būtų ir susilaukęs cenzūros priekabių už savąjį amoralumą: turtuolis (Robertas Redfordas) siūlo milijoną dolerių už meilės naktį su ištekėjusia Demi Moore heroje. Na, ir kas? Paprasčiausiai ši aktorė neatrodo man verta net šimto tūkstančių, nors dėl to, aišku, galima ir pasiginčyti.
Antradienis
Šio mėnesio pradžioje pristatinėjau rusų juostos „Aukštutinėje Maslovkoje“ premjerą. To paties režisieriaus Konstantino Chudiakovo ankstesnis „Trečiasis variantas“ – ir šiandien (5 kanalas, 19.30 val.; kartojama kitądien 16.00 val.ir penktadienį, balandžio 28 d., 24.00 val.). Pavardė jums, manau, nėra labai girdėta, bet Chudiakovas, niekada nesibraudamas į pirmąsias gretas, vis dėlto yra nuoseklus menininkas, nuolat nagrinėjantis inteligentijos problemas.
Taip buvo jo dar prie sovietų kurtoje dramoje „Sėkmė“, „Aukštutinės Maslovkos“ herojai irgi – dabarties senutė skulptorė ir nerealizavęs savęs režisierius, o „Trečiasis variantas“ gana išraiškingai tapo teatralų aplinką, kuriai žiaurų įspūdį padaro ir baisių žaizdų palieka tragiškas miuziklo „Nord-Ost“ spektaklis. Šįkart Chudiakovas, kaip matome, atsispiria realaus fakto, bet svarbiausia jam lieka pramanyti personažai, jų psichologijos vingiai, į kuriuos su pasitenkinimu panyra tokio rango aktoriai kaip Sergejus Makoveckis ar Igoris Kvaša.
Įdomus, švelnus kūrinys „Niekados šalies beieškant“ (Balticum Auksinis, 23.00 val.), kurio statytojas Marcas Forsteris irgi pasitelkė pulką puikių aktorių (Johnny Deppas, Kate Winslet, Julie Christie, Dustinas Hoffmanas ir kt.), pasakoja apie nevykėlį rašytoją, kuris galiausiai „pagimdo“ klasikinį Piterio Peno personažą. Vaizduotė ir realybė ekrane tarsi susipina – gaila, ne visuomet pirmosios naudai.
Yra filmų, kurių meninė išraiška gal ir galėtų susilaukti kritikos, bet labai jau savotiška pati medžiaga, dėl kurios kūrėjams daug ką ir atleidi. Tokia nauja „Galindezo paslaptis“ (TV1000, 11.30 val.), kurioje Harvey Keitelio diriguojamą trilerį pamažu įveikia Ispanijos pilietinio karo, baskų tautos likimo tema. Apskritai šis filmas – ispanų, bet po dolerį kitą įnešė aibė kitų šalių, net ir Kuba. Neblogi prancūzų „Keisti sodai“ (RenTV Baltic, 22.25 val.), tragikomedijos kalba nukeliantys į okupuotos Prancūzijos aplinką ir pastatantys herojus prieš skaudų moralinį pasirinkimą. Ganėtinai stilingas rusų „Oreivis“ (Naše kino, 11.35 val.), su meile pasakojantis apie realiai egzistavusį atletą Ivaną Zaikiną, šlovės apogėjuje metusį cirko areną ir atsidavusį dar tik pirmuosius žingsnius darančiai aviacijai.
Kartais simpatiška, kartais tik banali amerikiečių komedija „Romi ir Mišelė bendraklasių vakarėlyje“ (LTV, 21.10 val.), kurioje pilką gyvenimo naštą tempiančios merginos bando žybtelėti bent jau „klasiokų“ susitikime. O ir kitos šiandienos komedijos – „Auksinė Siuzė“ (BTV, 21.30 val.), gana trivialiai naudojanti žydų tautinius stereotipus, arba „Holivudo šiaurė“ (TV3, 23.10 val.), rodanti kaip nesuskaičiuojamą galybę kartų iki tol „kiną kine“, ypatingais radiniais, deja, nepasižymi.
Trečiadienis
Kažkodėl iškapsčiau tik tris filmus. Mat trečiadienis visuomet būna daugiau kartojimų, o ne premjerų diena.
Nors labai myliu ne tik Kirsten Dunst, bet ir Nijolę Narmontaitę, vis dėlto „Velnio aritmetikos“ (TV1, 21.00 val.), Lietuvoje filmuoto vokiečių režisierės Donnos Deitch kūrinėlio, pamenu, neišžiūrėjau iki galo. Rimtas holokausto motyvas čia pasitarnauja daugiau visokioms netgi netaktiškai atrodančioms mistinėms spekuliacijoms.
Nežinau, gal Holivudo reitinguose režisierius Michaelas Mannas į pirmuosius ir netraukiamas, tačiau jo 1995 metų „Karštis“ (BTV, 21.30 val.) – tikra klasė! Epinis kriminalas, atrodytų, žaidžiantis vis tais pačiais bankų plėšimo, nusikaltėlių gaudymo stereotipais. Bet tai padaryta taip išraiškingai, kad kone trys ekrano veiksmo valandos pralekia vienu atokvėpiu. Žinoma, čia ne paskutiniai ir aktoriai: Alas Pacino ir Robertas De Niro (įspėkite, kuris plėšikas, o kuris teisingumo atstovas), Valas Kilmeris ir dabar kino teatruose, filme „V kaip vendeta“ matoma Natalie Portman. Nenoriu vartoti trankių frazių, bet pamatysit – jei tik pradėsit žiūrėti, įtrauks be išlygos.
Kitas garsus filmas, nors jį šiuose puslapiuose esu ir pristatinėjęs, ir jo kadro pailiustravimui ieškojęs, nepaisant apdovanojimų, man jau nėra toks neginčytinas. Tai Venecijos laureatės „Magdalietės“ (LTV, Elito kinas, 23.25 val.), labai realistiškai, bet nelabai įdomiai rodantis Airijoje dar visai neseniai gyvavusių nusižengusių moterų prieglaudų aplinką. Vatikanas siuto ir putojo kaip tik dėl to realizmo, jo prilyginto šmeižtui. Bet man, prisipažinsiu atvirai, didelio įspūdžio nedaro nei Vatikano įsiūtis, nei tie jį sukėlę išnaudojimo vaizdai. Peteris Mullanas, nuobodus nuobodžios Ingeborgos Dapkūnaitės partneris „Gyvenimo bučinyje“, – aktorius ir režisierius, bet svarbiausia – tikras socrealistas, kokių Didžiojoje Britanijoje, keista, pasitaiko visais laikais.
Ketvirtadienis
Airija, tik ne dabartinė, o dar 1939-ųjų metų – ir šiandienos filmo „Mažojo skarmaliaus daina“ (LNK, 22.40 val.) veiksmo vieta.
Nors ano meto šalis ir nebuvo oficialiai fašistinė, vis dėlto mokykla, kokią pamatome „Mažojo skarmaliaus dainos“ kadruose, kelia kaip tik tokias nelinksmas asociacijas. Į reformatų mokyklą atvyksta naujas literatūros mokytojas (Aidanas Quinnas), kurio nelengva priešprieša su pagrindiniu mokyklos sadistu (Iainas Glennas) – esminis šio kūrinio konfliktas. Iš vienos pusės – kraugeriška disciplina ir asmenybių žlugdymas, iš kitos – tikrosios humanizmo vertybės, kurioms apginti reikia tiek atsidavimo, o žmogus toks silpnas...
Realistinė (irgi, bet kiek kitaip negu „Magdalietės“) airių juosta, prie kurios filmavimo prisidėjo ir britai, ir danai, ir ispanai, sukurta pagal realią gyvenimišką istoriją: pasirodo, toks vedlys Franklinas egzistavo iš tikrųjų. Juostą noriai apdovanojo tegul ne patys didžiausi, bet autoritetingi tarp sinefilų pasaulio festivaliai Sietle, Vudstoke, Kopenhagoje ir kt.
O štai visai kitoks atvejis. Kadaise, ikikarinėje Vokietijoje, buvo populiarus toks žanras ne žanras – „kalnų filmas“, pirmiausia apdainuodavęs grėsmingą gamtos grožį, o jau po to – kalnų vertus tikrų arijų charakterius. Nors britų juostą „K 2“ (TV1, 21.00 val.) kataloguose paprastai įtraukia į nuotykių juostų skyrių ar tiesiog, nesukdami galvos, rašo: „šlageris“, man tai pirmiausia kalnų filmo atmaina. Tie jauni žmonės, kurie yra pasiryžę kone savižudiškam kalnų žygiui, nėra pernelyg įdomūs savaime be to kvapą gniaužiančio fono. Bet keisčiausia (ar net juokingiausia), kad „K 2“ yra pastatytas... pagal teatro pjesę. Įdomu, kas jos sceniniuose pastatymuose „vaidina“ viršukalnę – gal Oskaro Koršunovo lentos?
Banaloka amerikiečių drama apie kovą dėl mažos mergaitės, šiek tiek, nepaisant Liamo Neesono ir Diane‘os Keaton pastangų, vis dėlto primenanti „muilo operų“ receptūrą – tai „Gera motina“ (TangoTV, 22.00 val.), apie kurią dar kažką pridurti būtų nelengva.
Penktadienis
Kadaise buvo labai keista žiūrėti klasikinę Pasternako „Daktaro Živago“ ekranizaciją, pirmiausią realizuotą Holivude. Labiausiai todėl, kad rusų inteligento Jurijaus Živago vaidmeniui režisierius Davidas Leanas parinko ryškių egiptiečio bruožų žvaigždę Omarą Sharifą.
Dabar panašus atvejis pačioje Rusijoje. Per pastarąjį dešimtmetį čia pasirodė ir įsitvirtino geras ciklinių detektyvų rašytojas Borisas Akuninas (tikroji jo pavardė gruziniška), sukūręs labai raiškų ir stilingą, europinį – nors ciklo romanų veiksmas rutuliojasi dar caro laikais – rusų seklį Erastą Fandoriną. Pirmoji ekranizacija „Azazelis“ buvo triuškinanti nesėkmė, bet kinematografininkus tai atbaidė nuo Akunino ir Fandorino tik trumpam. Mūsų kino teatruose praėjo „Valstybės patarėjas“, kur Fandorinu buvo lyg išoriškai jį atitinkantis Olegas Menšikovas, bet jį, deja, visai užgožė turtingo talento Nikita Michalkovas (kunigaikštis), buvęs ir juostos prodiuseriu. O prieš tai kurtas ir, ko gero, labiau atitinkantis ironišką ir pagavią Akunino prozos dvasią „Turkų gambitas“ (1 Baltijos kanalas, 20.55 val.) Lietuvoje parodytas kažkodėl nebuvo. Matyt, šiandien mums – premjera.
Ši juosta išties neblogai perteikia spalvingą 1877 metų rusų ir turkų karo atmosferą. Šifruotojai, telegrafistai, užsimaskavę avantiūristai, šnipai tarsi šoktų ekrane kažkokį mįslingą ir spalvingą šokį, gal tik per dažnai specialiųjų efektų pertraukiamą. Tačiau su pagrindiniu herojumi – vėl etniniai nesusipratimai, primenantys Sharifo Živago. Mat Fandorinui šįkart pakviestas sparčią teatrinę ir kino karjerą Maskvoje darantis jaunasis Jegoras Berojevas, kilęs iš osetinų aktorių dinastijos. Vaidina jis visai pakenčiamai, bet, deja, ir vėl pusė filmo nuslenka, kol pripranti prie aiškiai kaukazietiško veido ekrane. Nesu koks rasistas, supraskit. Bet sąmonėje įstrigęs seklio paveikslas reikalauja ir adekvataus išorinio vaizdo.
Užsiplepėjau apie „Turkų gambitą“, kuris, aišku, nėra joks didis filmas – šiaip, nebloga pramoga. Bet negi džiaugsies šiandienos komedijų banalumu. Ir „Holivudo kerštas“ (BalticumTV, 21.30 val.), ir viską išduodančio pavadinimo „Meilė ateina netikėtai“ (TV3, 23.20 val.) – pamanykit, koks atradimas! – tik iš tų vienadienių įspūdžių gretos.
Šiek tiek išsiskiria nebent spėta primiršti veiksmo filmų kūrėjo Walterio Hillo juosta „Visos atsargumo priemonės“ (BTV, 22.10 val.). Aišku, po 1987 metų, kai filmas buvo šviežias, buvo ir tų naujų nuotykių ant Amerikos ir Meksikos sienos, buvo ir panašių dramaturginių dėlionių, kada vaikystės draugai, suaugę, atsiduria skirtingose barikadų pusėse. Šiuo atveju tai narkomafijos vadeiva ir bebaimis Teksaso reindžeris (jaunas Nickas Nolte, kuris šiandien geba ir kur kas psichologiškai sudėtingesnius vaidmenis kurti). Bet nors ir mes kiek ūgtelėjome nuo anų laikų, ir kinas jau šiek tiek kitoks, W. Hillas – tikras savojo meno „Suecas“, net iš paprastų dalykų sugebantis kurti kino istoriją.
