Kadangi ateinantis savaitgalis per televizijas rodomų filmų prasme – su mažytėmis išimtimis – visai „skystokas“, teks Jums, mieli ponai, žengti į vaizdajuosčių nuomos punktus ar net ir pirkti spalvingas, tik viduje juodas, daug ką slepiančias dėželes.
O dėželėse...
Šį kartą tarp lietuviškų licencinių dėželių akį traukia nauja „Pepė Ilgakojinė“ – žinoma, animacinė, žinoma, pagal nemirtingą Astridos Lindgren kūrinį apie nestandartinę mergaitę.
Bet čia jau ne tas atvejis, kurį neseniai aprašinėjau „Namų kine“, kai filmas gali imponuoti pačioms įvairiausioms žiūrovų kartoms. Čia ir ne kino ekranuose šiuo metu rodoma japonų-prancūzų animacija „Interstela 5555“, kuri yra rafinuota visomis prasmėmis – vaizdine, muzikine („Daft Punk“ grupė!), o mažųjų atžalų dėl kai kurių epizodų į šį ne tai retro, ne tai futurologinį kūrinį vestis netgi nederėtų. „Pepė Ilgakojinė“ – tradicinė geriausia prasme animacija, tame jos ir simpatiškumas, bet tėveliai, savo laiku matę ne vieną knygos ekranizaciją, gal iš tos peržiūros ir nesugebės padaryti bendros namų šventės.
Jiems šį sykį irgi yra išleistų kai kurių ne prasčiausių filmų vaizdajuosčių. Visi kūriniai nauji, pernykščiai, visi ta ar kita prasme liečia prievartos problemą. O autoriai – verti dėmesio, žinomi.
Net du filmai suartėja pavadinimais: „Medžiojamasis“ (režisavo Williamas Friedkinas, vaidina Tommy Lee Jonesas, Benicio Del Toro) ir „Sapnų medžiotojas“ (režisavo Lawrence‘as Kasdanas, vaidina Morganas Freemanas), nepaisant pastarojo poetiškesnio pavadinimo, nėra nei poetiški, nei kokie gailestingi. Pirmajame daug stipriai įtempto veiksmo, į kurį įtrauktos net FTB pajėgos, antrasis sukurtas pagal Stepheno Kingo romaną, o šis rašytojas, žinia, mato baisoką mūsų dabarties pasaulio viziją. Michaelo Stevenso „Nuodėmė“ pirmiausiai traukia nušlifuota mįslingojo Garry Oldmano vaidyba bei mintimi, kad bet kokių nuodėmių šaknų pravartu ieškoti pirmiausia savyje.
Taigi žiūrėti namuose būtų ką – aišku, jeigu yra du televizoriai ir du vaizdo grotuvai...
Nykusis savaitgalis
Taip, šeštadieniui (vasario 21 d.) ir sekmadieniui (vasario 22 d.) teks ko gero paieškoti kokių nekinematografinių pramanų.
Vos kelios dienos atskyrė Lietuvos Nepriklausomybės dieną ir amerikinį hitą „Nepriklausomybės diena“, kuriame nuožmūs ateiviai be išlygų naikina vargšę žmoniją. O gal čia buvo toks TV3 kanalo (šeštadienį, 20.15 val. ir trečiadienį, vasario 25 d., 12.15 val.) įspėjimas – akcentuoti, kas laukia ne tik pasipūtusių amerikiečių, bet ir pasimetusių lietuvių? Kita to vakaro drama „Testamentas“ (TV1, 21.00 val.) ateivių idėjos nesigriebia, bet patys žmonės išprovokuoja atominį karą. Irgi nelengviau. Neblogai suremta niūri netikrų seselių, bėgančių nuo mirties dabartinėje Rusijoje, istorija „Seseryse“ (TV3, 23.55 val.); tai lyg jauno žuvusio Sergejaus Bodrovo – šį kartą pasirodžiusio tik labai savimi patenkinto mafijozo epizode, bet paties kūrinį režisavusio -- dar vienas paminėjimas, bet, atleiskite, kiek gi galima minėti... Juk kiekvieną savaitę, į kokią programą nepažiūrėtum – ten ar „Seserys“, ar „Brolis“.
Prancūzai sekmadienį dovanoja mums du gana abejotinos kokybės siaubo kūrinius. „Rekviem“ (kabelinės televizijos, 21.00 val.) apskritai gana menkavertis trileris su bėgliais iš kalėjimo, apsistojusiais vienuolyne, kur savo sielas gelbsti buvusieji informatoriai, tačiau net žymiojo austro Michaelio Hanekės prancūziškas „Vilkų metas“ („RenTV“, 22.55 val.), kuriame bandoma priartėti prie Bergmano moralitetų, apvilia. Hanekė stiprus, kai analizuoja dabarties psichologinį siaubą, vargu ar universumas jam pavaldus. Pridursiu, kad aktorių ansamblį jis susirinko šaunų: be plačiai žinomų Isabelle Huppert, Beatrice Dalle, Patrice‘o Chereau, režisierius net pakvietė belgą Olivier Gourmet, apie kurį neseniai rašiau ryšium su jo „gyvenimo vaidmeniu“ filme „Sūnus“ ir kuris atrodė niekam kitam vaidinti neskirtas.
1993-aisiais „Oskarų“ susižėrė ir pasaulyje išgarsėjo amerikiečio Jonathano Demme‘o „Filadelfija“ (LNK, sekmadienį, 20.15 val.). AIDS susirgusio ir besibylinėjančio dėl atleidimo iš darbo jaunuolio (Tomas Hanksas) istorija, dar pasižyminti tuo, kad ir juodaodis advokatas (Denzelis Washingtonas) gina jį tarsi prieš jėgą, prieš dešimtmetį buvo traktuojama kaip tikra politinio korektiškumo teorijos viršūnė. O man filmas nemalonus – ne todėl, kad būčiau jau toks nekorektiškas ar toks homofobas, bet todėl, kad jis peržengia kažkokią galimų spekuliacijų bei estetinę ribą, kaip neseniai minėta režisierė Catherine Breillat, kai atvirai rodo ekrane menstruacijos grožybes.
Žiūrėti filmą įmanoma dėl ginčo. O dėl Sergejaus Eizenšteino dvigubo dugno dilogijos „Ivanas Žiaurusis“ („Naše kino“, sekmadienį, 23.00 val.) ginčytis nėra ko, nes tai tiesiog puiki klasika, kaštavusi autoriui gyvybę, kūrinys, kurį reikia žiūrėti. Visai kito pobūdžio, bet irgi klasika – Alfredo Hitchcocko „Langas į kiemą“ (TVP1, sekmadienį, 15.05 val.), minimaliausiomis priemonėmis išgaunantis tokią įtampą, kad... Bet lenkų kalbos čia irgi prisireiks.
Dvigubo darbo dienomis
Jei kino žiūrėjimą traktuosime ne vien kaip pramogą, bet ir kaip savo rūšies – proto, širdies – darbą, ateinanti savaitė bus nelengva.
Jau pirmadienis siūlo ne tik truputėlį psichopatišką amerikiečių (koks keistas žodžių derinys, ar ne?) komediją „Sekretorė“ (kabelinės televizijos, 21.00 val.), kukliai rodančią sadomazochistinių meilės žaidimų džiaugsmą. Tos pačios dienos vokiečių juosta „Viso gero, Leninai“ („Vinita“, 18.30 val.) išsiskiria iš šios šalies pilkos produkcijos tiek, kad buvo net nominuota užsienio kalbos filmo „Oskarui“. Lietuvoje ji parodyta tuščiuose multipleksuose, kurių auditorija, aišku, nesuvokia, kad už Lenino vardo gali slypėti ir žudanti ironija. Bręstančio herojaus „raudonoji“ mamytė patenka į komą kaip tik tuo metu, kai VDR prasideda pirmieji neramumai, ji pramiega ir Berlyno sienos griovimą, ir pono (pardon, draugo) Honnegerio atsistatydinimą, ir visus baisiausius kapitalizmo simptomus – laisvą prekybą, žurnalą „Playboy“ ant kiekvieno kampo. O štai ką daryti, kai mamytė atsibus? Teks vaikučiui (kuris seniai nebe vaikutis) kurti namuose aplink ją dirbtinę sterilią anos, buvusios, vokiečių linksmai bei sparčiai pamirštamos šalies atmosferą, kurios atributų atsiranda vis mažiau ir mažiau. Toks buitinis Grūto parkas viename bute.
Sąmojingas kinas. Sąmojingesnis ir už neblogą „Sekretorę“, ir už triukšmingą antradienio „Beetlejuice‘ą“ (LNK, 12.55 val.), kuriame linksmai bendrauja ano ir šio pasaulio gyventojai. Mat tokių bendravimų kine jau buvo, o tokio kaip „Viso gero, Leninai“ – niekuomet.
Dar antradienį įmanoma pasižiūrėti „Apsnigtus kedrus“ (LNK, 23.00 val.), kuriame asmeniniai konfliktai rutuliojasi bendro konfliktiško japonų ir amerikiečių bendravimo – ne už kalnų Pearl-Harboras – fone. Įmanomos ir Federico Fellini „Džuljeta ir dvasios“ (TV11, 20.05 val. ir kitądien, 17.05 val.) – bet tik tuo atveju jeigu traktuosime jas kaip sąmoningai naivų psichoanalizės seansą. Jeigu lauksime iš juostos ankstesnio šedevro „8 ½“ varianto – Fellini nustebins manieringumu ir režisieriaus krivulės sąmoningu perleidimu kostiumų dailininkui.
Galbūt pasiskaitę „Namų kiną“, nors jų raštingumu ir smarkiai abejoju, „TV11“ kanalo žmonės nutarė pakartoti taip negražiai pademonstruotą – aprašiau aną kartą – Ettorės Scolos „Ypatingąją dieną“ (trečiadienį, vasario 25 d., 20.05 val. ir kitądien, 17.05 val.). Ne, tikriausiai viskas proziškiau: filmų nedaug teturi. Jei kas nematė ar pasibaisėjo dvigubomis su reklama ekspozicijomis, priminsiu: diena ypatinga tuo, kad Romoje lankosi pats Hitleris, o tame pompastiškame fone susipažįsta namų šeimininkė (Sophia Loren) ir inteligentiškas homoseksualistas (Marcello Mastroianni). Baigiasi liūdnai.
LTV „Elito kine“ – tik dėl prancūzų režisieriaus Jacqueso Rivetto pavardės, jo ankstesniųjų nuopelnų čionai patekusi tuštoka drama iš teatro aktorių gyvenimo „Sužinok“ (trečiadienį, 23.05 val.). Panaši medžiaga, temperamentingai atkurianti Niujorko menų mokyklos atmosferą, kadaise pagimdė tikrą Alano Parkerio šedevrą „Šlovė“ (tą pačią dieną, TV1, 21.00 val.).
Bet rečiausias ir įdomiausias trečiadienio, gal ir visos savaitės filmas, net rodantis galimus naujus kino meno kelius, -- tai prancūzų režisieriaus Dominiko Mollio 2000 metų keisto, neapčiuopiamo žanro (komiškas trileris? psichopatologinė drama?) „Bičiulis Haris jums linki gero“ (TV4, 21.20 val.). Turtingas sveikuolis ir nepalaužiamas optimistas Haris, nuo kurio vaidmens prasidėjo pasaulinė ispanų aktoriaus Sergi Lopezo šlovė, jau ką įsikala į galvą – būtinai realizuos, net prieš nusikaltimą nesustos. Na, sumanė, kad reikia padėti mokyklos draugui Mišeliui, visai nustekentam buities, -- nors tas Mišelis netgi neprisimena tokio bendraklasio, -- ir braunasi į jo gyvenimą tiesiog kaip tankas, formuoja, kaip Hario supratimu, tas gyvenimas turėtų atrodyti. Filmas, kaip tikram kinui privalu, palieka mįslę: kas gi iš tikrųjų tas Haris – iš „psichuškės“ pabėgęs tipas, o gal jo net nėra realybėje, gal jis – tiesiog tamsiųjų žmogaus pusių, nuslėptų troškimų išraiška? Šiaip ar taip, vėpla Mišelis pasirodo esąs labai gabus šio „ateivio“ mokinys. Tik ar nepražudys savyje žmogaus?
Ketvirtadienį neblogai pažiūrėjus amerikiečių naują ir keistą „Adaptaciją“ (LNK, 22.35 val.), apie kurią daugiau rašiau, kai pasirodė lietuviška vaizdajuostė. Du skirtingus Holivudo brolių charakterius šiame linksmame, liūdnokame ir, svarbiausia, baisiai netikėtame filme kuria Nicolas Cage‘as. Kokia neteisybė: visom premijom buvo apdovanotas ne jis, o irgi to verti Meryl Streep ir Chrisas Cooperis. Ir dar yra filme vienas apdovanotinas personažas – orchidėjos gėlė, žavi ir klastinga, imponuojanti ne tik grožiu, bet, pasirodo, ir narkotiniu apsvaigimu.
Penktadienis imponuoja jauno švedo Lukaso Moodyssono smagia juosta apie persenusius hipius „Drauge“ (TV4, 22.15 val.), persenusių boksininkų Antonio Banderaso ir Woody Harrelsono trilerio atspalvio „Nokautu“ (1 Baltijos kanalas, 21.50 val.). O bene labiausiai – nepopuliariu (tai bent keistenybė!), bet TV3 kanalo kažkur atkapstytu Steveno Spielbergo labai mielu, kad ir nelygiu filmu „Visada“ (22.40 val.). Pilotų bazė, kurioje tvyro linksmo draugiškumo atmosfera, kur Richardas Dreyfusas ir net storasis Johnas Goodmanas kovoja dėl teisės pašokti su nevainikuota bazės ledi Holly Hunter, -- tokia nuotaikinga, kad norsi pačiam ten įsibrauti, išlenkti taurelę, pabendrauti su tais šauniais žmonėmis. Kai herojai pasidalija į gyvuosius ir žuvusius (matomus tik mūsų) personažus, dar įmanoma žiūrėti, tik štai kada ekrane pasirodo Audrey Hepburn pats tikriausias Angelas, išlenda Spielbergo amerikoniškos beskonybės asilo ausys. Bet „tinkamo metražo“ – kur kas daugiau.
Retrospektyva
Ji kiek praskaidrina nykų savaitgalį. Rodoma, kaip jau, manau, įsidėmėjote, per LTV-2, ji šį sykį primena nuostabias Henriko Šablevičiaus trumputes juostas „Žiniuonė“, „Liuob šokt, liuob dainuot“ (sekmadienį, vasario 22 d., 18.55 val.), pastarajame atkurtomis žemaitiškomis kaukių, „čigonų“ tradicijomis verčia pagalvoti, kiek originalūs šie lietuviški žaidimai ir kiek dirbtinai skiepijami į mūsų dirvą visokie Valentino dienos linksmumai arba net amerikoniškas „helovynas“. Ir ne tik: tai tiesiog labai geras, nuotaikingas kinas.
Ar tokie pat geri pačios LTV šeštadienį, 18.10 val., rodomi seni filmai, tarkim, sovietinių laikų dainų apie jūrą montažas „Gimtojo uosto dainos“ (1972), galima ginčytis, bet nostalgiškos nuotaikos turi ir jie.
O štai nepavykusi 1964 metų bufonada „Marš, marš, tra-ta-ta“ (sekmadienį, vasario 22 d., 19.55 val.ir trečiadienį, vasario 25 d., 14.35 val.) stovi skyriumi ne tik rimtojo Raimondo Vabalo kūryboje, bet ir visame lietuvių kine. Įdomu, kaip jį bandys reabilituoti ponas kritikas Macaitis, kuriam, išskyrus „Marytę“, visa, kas pastatyta Lietuvos kino studijoje, – neginčytinai puiku.
