Naująjį JAV ekonomikos gelbėjimo planą, kuriame numatoma supirkti iki 2 trln. dolerių (5,14 trln. litų) vertės "toksiškų" nekilnojamojo turto paskolų, tebeeinantis Čekijos premjero pareigas Mirekas Topolanekas pavadino "keliu į pragarą". Daugelis žymių JAV ekonomistų nusiteikę nuosaikiau, tačiau staigaus pagerėjimo niekas nesitiki.
"Ką gi, akcijų rinka pamėgo Geithnerio planą, bet tai... nieko neįrodo. Prekiautojai akcijomis negali pasigirti ypač geromis žiniomis, jie juda apgraibomis kaip ir visi kiti. Verta pažymėti, kad paskolų rinka beveik visai nereaguoja", - taip akcijų rinkos pakilimą po JAV iždo sekretoriaus Timothy Geithnerio paskelbto ekonomikos gelbėjimo plano įvertino garsus ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas.
Našta mokesčių mokėtojams
P.Krugmano neįtikino T.Geithnerio kalbos apie būtinybę supirkti iš bankų juos gramzdinančias "beviltiškas" nekilnojamojo turto paskolas. Per virtualią diskusiją dienraščio "The New York Times" interneto svetainėje su keturiais kitais žymiais ekonomistais jis atkreipia dėmesį į tai, jog didžiausią naštą ir šį sykį teks nešti JAV mokesčių mokėtojams, o žadamas "svarus" privačių kompanijų indėlis tikriausiai nesieks nė 10 proc. sumos, būtinos paskoloms išpirkti. Ir visa tai - turint galvoje, kad galutinio tokios intervencijos rezultato niekas nežino.
Žymus tarptautinės ekonomikos ekspertas Simonas Johnsonas pabrėžia kitą naujojo plano aspektą. Pasak jo, siūloma schema yra itin sudėtinga ir remiasi valstybės bei privačių rinkos dalyvių bendradarbiavimu, todėl įvairaus plauko aferistų akyse ji tampa labai patraukliu taikiniu.
"Praėjus mažiau negu 24 valandoms, kai buvo paskelbtas oficialus planas, internete pasipylė gausybė detalių ir labai patikimų siūlymų, kaip iš jo gauti didelės asmeninės naudos", - teigia S.Johnsonas. Pasak eksperto, tai reiškia didėsiantį kontrolės poreikį, kuris nuo projekto atbaidys vis daugiau privačių bendrovių, todėl sunkesnė našta ir vėl teks mokesčių mokėtojams.
Du požiūriai į krizę
P.Krugmanas imasi apibendrinti du vyraujančius požiūrius į pasaulinę finansų krizę. Pirmojo esmę sudaro įsitikinimas, jog šiuo metu vis dar nėra jokios priežasties panikuoti, todėl svarbiausias vyriausybės uždavinys - "trenkti rinkai antausį, kad ši nusiramintų", suaktyvinti prekybą akcijų biržose ir taip sugrąžinti žmonėms pasitikėjimą ekonomika. Antras požiūris yra toks: bankų padėtis iš tiesų labai sunki, o pasitikėjimas jais smuko būtent dėl to, kad gyventojai pagaliau pamatė tikrąją padėtį.
"T.Geithnerio planas gali suveikti tik tokiu atveju, jei pirmas požiūris yra tikslus. Jeigu bankų padėtis tikrai labai prasta, sunkiai įtikima, kad subsidijuojamas "toksinių" paskolų, kurių dauguma priklauso ne pačioje blogiausioje situacijoje esantiems bankams, supirkimas staiga viską pataisys", - rašo P.Krugmanas.
Laukia bankų nacionalizavimo
Kalifornijos universiteto ekonomikos profesorius Bradas DeLongas atkreipia dėmesį į tai, kad JAV prezidento Baracko Obamos administracijos skiriamų lėšų neužteks visoms "toksinėms" paskoloms supirkti. Subsidijavimo programa visų pirma tikimasi bent šiek tiek išjudinti rinką, o tada žiūrėti, kas bus toliau. B.DeLongas tai aiškina nenoru veltis į aštrias įstatymų leidėjų diskusijas, per kurias tektų įveikti stiprų didelės Kongreso narių dalies pasipriešinimą.
"Įtariu, kad galiausiai būsime priversti vienu ar kitu būdu nacionalizuoti kai kuriuos bankus. Jeigu iš tiesų einame šia linkme, P.Krugmanas yra teisus sakydamas, jog reikia to imtis kuo anksčiau. T Tačiau jei P.Krugmanas neturi savo kišenėje 60 Senato narių balsų, mes negalime to padaryti jau dabar. Todėl T.Geithnerio planas man atrodo naudingas dėl to, kad leidžia šiek tiek pagerinti - bet ne pataisyti - situaciją", - tvirtina B.DeLongas.
Šio ekonomisto teigimu, gali prireikti bent poros mėnesių, kol net didžiausi užsispyrėliai įsitikins, kad T.Geithnerio planas tikrai neišspręs visų problemų, ir tik tada imtis ryžtingesnių veiksmų - taip pat ir bankų nacionalizavimo.
