Dvigubai smagiau klausytis užsienio atlikėjų įrašų, kai žinai, kad greitai jie gyvai koncertuos Lietuvoje. Italų post-roko grupės „Stearica“ atveju galioja ne tik būsimasis, bet ir būtasis laikas – 2004 metais jie sėkmingai atgrojo „Rudstocko“ festivalyje netoli Trakų. Deja, tada jų negirdėjau, todėl dar labiau smalsu, ką jie parodys balandį per savo Baltijos šalių turą, kurio koncertų didžioji dalis vyks Lietuvoje – nuo jau tradicinės tokiai muzikai Palangos „Ramybės“ iki keista alternatyvia vieta tampančio Vilniaus klubo „L’Amour“.
O parodyti „Stearica“ lietuviams turi ką, sprendžiant iš jų pirmojo albumo, pavadinto „Oltre“ (italų k. tai reiškia „Anapus“), kurį jie ir pristatys turo metu. Nors albumas pirmas, bet italai toli gražu nėra naujokai – jie groja jau gerus dešimt metų (asmeniškai mane labiausiai žavi faktas, kad „Stearicai“ teko groti vienoje scenoje ir su japonų psichodeline komuna „Acid Mothers Temple“). Ir tas muzikinės medžiagos brandumas šiame įraše labai gerai jaučiasi. Galbūt taip vertėtų elgtis daugumai kitų kolektyvų – iš pradžių nemenką laiką pagroti gyvai, o tada jau įrašyti albumą. Tikriausiai tada būtų daugiau stiprių albumų.
„Stearica“ atvažiavimas į Lietuvą džiugina visų pirma tuo, kad Lietuvoje tokios rūšies muzika (post-rokas, psichodelinis rokas, post-metalas ir t.t.) kažkodėl atkakliai beveik negrojama. Pavyzdžiui, tikrą post-roką groja tik pamažu atrandama vilniečių instrumentinė grupė „.D.S..“, kuri pasirodys gyvai artėjančiame festivalyje „MountainRock“ (apie juos dar būtinai parašysiu). Daugelis kitų jaunų grupių pasirenka skystoką indie, britpop, dance-rock su gana standartinėmis kūrinių struktūromis ir radikalesnio ekspresyvumo trūkumu. Išimčių yra, bet vis dėlto „Stearicos“ skambesys stipriai skiriasi nuo to, ką įprasta girdėti Lietuvoje.
Kaip ir dera post-rokui, „Stearicos“ muzikoje nėra vokalo, nes visas dėmesys skirtas garso tekstūroms ir subtilesniems instrumentinio skambesio aspektams. Kompozicijų struktūros taip pat „post-rokinės“ – nuolat kaitaliojasi masyvūs garso škvalai ir ilgokos ramesnės arba disonansinės interliudijos. Kai kur, pavyzdžiui, „Bolero on Botero“ (viena stipriausių albumo kompozicijų), šmėkšteli mąslus gitarinis folkas. „Stearica“, nors ir naudoja daugybę įvairiausių garsų ir spalvų, rokui ne visai būdingų ritminių raštų, visgi sugeba išsaugoti nemažą dalį to „draivo“, pirmiausia siejamo su roko muzika, kurį nemaža post-roko atlikėjų dalis iškeičia į blankų intelektualumą ir nuobodoką įmantrumą. Apskritai, „Stearica“ skamba gyviau ir gaiviau nei tokie žanro klasikai kaip „Godspeed You! Black Emperor“ ar „Tortoise“
Priklausomai nuo to metu skambančios kompozicijos, į galvą ateina tokie pavadinimai, kaip „Gastr del Sol“, „Yo La Tengo“, „My Bloody Valentine“, „Stereolab“, net „Sonic Youth“. Dar viena maloni „Oltre“ savybė yra tai, kad viso albumo galima klausytis kaip vienos ilgos kompozicijos iš daugybės dalių – nežiūrėdamas į grotuvo displėjų beveik nepastebi, kada baigiasi vienas kūrinys ir prasideda kitas. Tik taip šio įrašo ir reikia klausytis – nuo pirmo iki paskutinio takelio, įvertinant visą jo garsinį reljefą.
Jei tą patį „Stearica“ pademonstruos ir užlipę į sceną (po 10 metų grojimo to reikėtų tikėtis), bus įspūdinga. Vilniuje kartu su jais į sceną užlips ir talentingiausias Lietuvos gitaros maniakas – Juozas Milašius. Beje, būtų visgi įdomu išgirsti (įsivaizduoti), kaip „Stearica“ skambėtų su vokalu. Vis dėlto žmogaus balsas, ypač jei jis atitinka muzikos specifiką ir yra pakankamai charizmatiškas, suteikia muzikai daugiau įsimintinumo ir padaro ją mažiau panašią į garso takelį.
„Stearica“
„Oltre“
Išleido: „Homeopathic“
