Apie Deivido ir Natalijos Zvonkų šeimą sklando įvairių gandų, tačiau kai kurie dalykai yra neginčytini - Natalija tikrai užgožia savo vyrą ir tyčia ar ne tyčia stumteli Deividą į keistoką socialinį statusą: Zvonkės vyras.
Pats esu šioks toks poetas ir esu įsitikinęs, kad su poete santuokoje gyventi negalėčiau - amžina konkurencija mus pjudytų. O po tokių minčių visuomet priduriu: vargšas Zvonkus...
Visai jis ne vargšas. Pats esu kūrėjas, nors ir nekuriu meno iš didžiosios raidės, esu populiariosios kultūros atstovas, bet vis tiek esu kūrėjas, o žmona - atlikėja. Tad mudviejų atveju konkurencijos ir būti negali, nors toje pačioje srityje dirbame, bet darome visiškai skirtingus dalykus.
Bet juk kūrėjui ne mažiau nei atlikėjui reikia pripažinimo, šlovės ir visų kitų malonių dalykų? Džiaugtis žmonos sėkme - malonu, bet tai ne tas pats, kas jūsų sėkmė.
Taip, pripažinimo kūrėjui reikia - tai yra žmogiška. Tačiau dar nebuvo nė akimirkos, kad jausčiausi su savo žmona konkurentu.
Vadovo savybių neturiu, niekada nesvajojau būti direktoriumi, visada svajojau būti geru pavaduotoju. Gyvenimo tėkmė pati išskirsto žmones - turintys daugiau valdingumo tampa lyderiais, kiti labiau linkę likti šešėlyje. Aš nesu prigimtinis lyderis - man nebūtina dominuoti, visuomet siekiau tapti kažkurios srities geru specialistu ir manau, man to pavyko pasiekti.
O dėl pavardės jums neapmaudu? Juk pavardė - jūsų, o viešuomenėje Natalyja labiau yra Zvonkė, o Jūs tik jos vyras?
Oi, kad mano pavardę ji garsina, aš tik džiaugiuosi. O dėl to, kuris iš mūsų labiau minimas, taip jau yra, kad Natalija yra „viešesnis“ žmogus, nei aš.
Tas neva manęs užgožimas regimas tik nepažįstamiems, draugai, bičiuliai, tie, kurie žino, kas mes išties per paukščiai, mato visai kitokį vaizdą. Tai ką skaitote apie mus ir matote ekrane, tėra dalis tiesos, atiduodama šiek tiek duoklės ir įvaizdžiui.
O buityje taip pat esate ta žemiškoji, neviliojančius ūkinius darbus kantriai nudirbanti pusė?
Nieko panašaus. Nė vienas nesame baltarankiai, bet Natalija yra nepalyginti ūkiškesnė nei aš. Gal iš jos įvaizdžio taip ir neatrodo, bet buityje Natalija sukasi kaip bitutė ir aš, kaip sutuoktinis nė vieno priekaišto jai negaliu pasakyti. Šeimos tinginio vaidmenį tenka (visai mielai) prisiimti man.
Tiesą sakant, buičiai nesu pernelyg reiklus - neplautų indų stirtos galėčiau net kelias dienas nepastebėti, tačiau netenka.
Prieš judviem susituokiant Natalija dar nebuvo garsi (bent jau ne tiek, kiek dabar), pasakykite atvirai, pakeitė ją šlovė ar ne?
Negaliu sutikti, kad iki mūsų santuokos Natalija buvo nepopuliari. Tiesa, didžiausias jos šuolis įvyko jau mums sukūrus šeimą, bet taip tiesiog sutapo.
O dėl pasikeitimo... Visi žmonės keičiasi. Kiekvienas dvidešimt penkerių metų žmogus yra kitoks nei dvidešimties ir tai yra natūralu. Natalija per tą laiką taip pat pasikeitė, bet nemanau, kad čia ką nors lėmė karjera ir šlovė. Aišku, atsirado didesnis jos pasitikėjimas savimi, patirtis, žinių bagažas...
O tuštybės prasme?
Oi, ne. Kaip žmogus ji liko tokia, kokia buvo. Tiesiog ji gudri ir moka tinkamai pasinaudoti savo patirtimi.
Dainas rašote ir kitiems atlikėjams, ne tik žmonai. Jeigu jūsų rašyta daina, tarkim, Gintarei Karaliūnaitei pataps populiaresnė, nei jūsų rašyta daina žmonai? Šeimoje bus skandalas?
Taip, žinoma, gali nutikti, bet kol kas to nebuvo. (Juokiasi). Jau kalbėjau apie Natalijos patirtį - nemanau, kad ji imtų man dėl to priekaištauti... Kad ir kaip ten būtų, visų pirma kurdamas aš turiu išlikti sąžiningas, sutarti pats su savimi - toks kivirčas yra pavojingesnis, juk su savimi reikia būti dvidešimt keturias valandas per parą.
O jūs? Ta populiarumo patirtis jums labiau saldi ar karti?
Ne, tikrai ne karti, tačiau kartais, kai vaikštau po parduotuvę, o man iš paskos lalėdami, kvatodami ir mane aptarinėdami seka kokių trisdešimt vaikučių, užsimanau tiesiog išnykti.
Privatumo kol kas kumščiais saugoti netenka, bet visada gali taip atsitikti. Kiekvienas populiaresnis žmogus turi užsibrėžti ribą, kiek jis leis savęs rodyti viešumai, o kiek pasiliks tik sau. Kadangi mes su Natalija linkę rodyti gana didelę savo gyvenimo dalį, tai nelabai yra prasmės ar pagundos mus „paparacinti“.
Tiesą sakant, po šiai dienai nesuprantu, kodėl Lietuvoje didžiausius reitingus turi paskalos ir skandalai? Neįstengiu suprasti, kodėl žmonės apie tai skaito? Nerandu motyvo skaityti straipsnį, pavyzdžiui, apie visiškai nepažįstamų žmonių krikštynas, bet daugelis tai daro su malonumu ir nesumeluotu domesiu. Manau, kad gyvenimas per trumpas, kad gaištumėme laiką sekdami kitų žmonių gyvenimą.
Gal ir keista jums tai girdėti iš „viešo“ asmens lūpų, bet domėtis pačiam ir leisti domėtis savimi - skirtingi dalykai - man nesunku papasakoti apie tai, apie ką manęs klausia, bet neįstengiu suprasti, kodėl jie manimi domisi.
O kaipgi dėl gandų apie judviejų su Natalija skyrybas, apie suskaičiuotas šlepetes jūsų namuose?
Na, gando prigimtis labai lengvai paaiškinama - reikalas tas, kad aš iš tiesų pardaviau namą. Nuvilnijo gandas, apaugo spėlionėmis ir virto tariamomis skyrybomis. Bet, patikėkit, jokių esamų ar gresiančių skyrybų - nėra.
Su Natalija kartu esame ketverius su puse metų, trejus metus santuokoje, per tiek laiko atsiranda tvirtesnis tarpusavio supratimas, pasitikėjimas, tad ir į tokius gandus galime reaguoti atlaidžiai, tiesiog su šypsena.
Per tuos ketverius su puse metų, tarp mūsų, berniukų, kalbant, buvo daug tikrų bandymų Nataliją nuo jūsų nuvilioti?
Ką gi aš žinau... Girtų vyrų dėmesys naktiniuose klubuose, savaime suprantama, neišvengiamas, bet kumščiais mojuoti dar neteko. Mano akivaizdoje jokių vulgarių meilinimųsi nebuvo. Ne bent aš ko nors nežinau. Bet čia jau kita tema...
Manau, kad dviejų žmonių - vyro ir moters santykiuose privalo būti tarpusavio pasitikėjimas. Jeigu jo nėra, tuomet nėra ko nė kalbėti apie bendrą gyvenimą kartu.
Jūs, įsivaizduoju, esate labai santūrus, vyriškas, nepuolantis kelti scenų, į daugelį dalykų reaguojate su atlaidžia šypsena...
Nesu toks ramus, kokį mane matote viešojoje erdvėje. Visi esame žmonės - būna visko. Ir aš kartais būnu neteisus, ir Natalija kartais būna neteisi, būna ir kivirčų, bet tai juk yra žmogiška. O mes nesame robotai.
Bet jeigu klausiate, ar kartais nesamdau privataus detektyvo sekti savo žmoną, tai tikrai ne - manau, kad gyvenimas per trumpas, kad jo laiką švaistyčiau įtarinėjimams ir pavyduliavimams.
O ta populiarumo druska - paskalos - iš tiesų gali įpūsti tarpusavio nesantaiką ir sugriauti žmonių santykius?
„Vieši“ žmonės turi būti psichologiškai stiprūs ir nereaguoti į paskalas, į bulvarinių laikraštėlių purvinus pramanus. Nors Holivude pasitaiko, kad paparacai sugeba išdraskyti poras, bet manau, mums tai negresia.
O kaip dėl puikybės, kuria esate kaltinami? Iš tiesų su Violeta Riaubiškyte nesisveikinate?
Nelabai noriu aš apie juos kalbėti, nes jie nemėgsta, kai kitų lūpomis apie juos kalba, ir puikiai juos suprantu. Moterys apsibarė vieną kartą ir tiek, tačiau žurnalistams reikėjo kažkuo užpildyti pastraipą, todėl „ištempė“ ją iki visos dramos.
Tuomet paskutinis paprastas klausimas - kodėl judu neturite vaikučių?
Tai kad jau čia - kaip Dievas duos.
Jeigu būtumėte norėję, jau būtų davęs.
Na, žinote, čia jau kaip tik ir peržengiama ta riba, kurios su savo atviravimais peržengti nenorėčiau.
Kalbino Rimvydas Stankevičius
