Vis dėlto dabar verslininkė su mažuoju Pomeracijos špicu Uviu beveik nesiskiria. Ir nors Justiną su šuneliu pamatysite tiek restorane, tiek ir parduotuvėje, ji neslepia, kad dėl augintinio savo gyvenimo būdą teko nemažai pakeisti.
Atskleidė tikrąją šunelio įsigijimo priežastį
J. Stambrauskaitė pasakojo, kad nors šunelis jos gyvenime atsirado visai netikėtai, dabar be jo gyvenimą įsivaizduoti būtų sunku.
„Mintis jį įsigyti kilo labai spontaniškai. Tačiau jei kas prieš metus man būtų pasakęs, kad tikrai turėsiu šuniuką, būčiau tuo nepatikėjusi – mano gyvenimo būdas ir ritmas yra labai kintantis, aš nemažai keliauju. Galvojau, kad šuniukui tikrai negalėčiau atiduoti 100 proc. savo dėmesio ir laiko, tačiau taip atrodė tik anksčiau“, – sakė moteris.
Pasirodo, kad tokios pat veislės šuniuką turėjo tuometinė artimiausia Justinos draugė. „Jis buvo fantastiškas – aš matydavau, kokį didelį džiaugsmą jis teikia žmogui. Kadangi tuo metu mano gyvenime buvo tikrai ne pats linksmiausias ir geriausias periodas, aš pati labai ieškojau tos laimės ir džiaugsmo. Ir iš tos paieškos sugalvojau, kad savo džiaugsmu aš galėčiau dalintis su augintiniu“, – pasakojo J. Strambrauskaitė.
Pirko ne Lietuvoje
Vis dėlto Lietuvoje rasti Pomeranijos špicų veislės šunelį pasirodė ne taip paprasta – žinomai moteriai ne kartą teko nusivilti, mat dažnas veisėjas pateikdavo visai kitokią šuniukų nuotrauką, nei jie būdavo iš tiesų.
Būtent todėl, vedama svajonės, Justina ėmė augintinio ieškoti ir svetur: „Ačiū Dievui, kad šalia manęs buvo žmogus, kuris tikrai daug nusimanė apie šią veislę. Ta mergina man patarė konkrečius kelis veislynus, kurie veisia ne Lietuvoje. Taip pradėjau sekti vieną veisėją, kuri gyvena Maskvoje ir veisia puikių duomenų šiuos šuniukus. Taip išėjo, kad staiga atsirado Uvis – tereikėjo išlaukti tam tikrą laiko tarpą, kol galėjau tą šuniuką pasiimti“, – prisiminė verslininkė.
Ir nors iš pradžių žinoma moteris baiminosi dėl šunelio atgabenimo į Lietuvą, galiausiai jį jai prieš pat Kalėdas atskraidino pati veisėja.
„Kiti manęs klausė, kaip aš galėjau pirkti augintinį, kai gyvai jo nė nebuvau mačiusi? Žinoma, norėjosi atvažiuoti ir apžiūrėti, pajausti, ar yra tas ryšys, bet mes su veisėja taip susibendravome, kad galiausiai skambindavome viena kitai per dieną net kelis kartus – ji man siųsdavo begales nuotraukų, vaizdo įrašų, todėl galiausiai aš tikrai pajaučiau, kad Uvis – mano šuo“, – sakė Justina.
Dabar su augintiniu išsiskiria tik vienu atveju
Vis dėlto kadangi Uvis – pirmasis augintinis Justinos gyvenime, ji neslepia, jog iš pradžių nė nežinojo, kaip viskas klosis.
„Bet viskas atėjo savaime ir tikrai nebuvo kažkokių didelių bėdų – jis labai mylintis ir tą savo meilę spinduliuoja ne tik man, bet ir visiems aplinkiniams. Uvis tikrai yra vienas geriausių mano gyvenimo sprendimų, ir aš esu beprotiškai laiminga, kad jis atsirado mano namuose. Nepaprastai gera grįžti namo, kai tavęs kažkas laukia, o šuo laukia visada – jeigu tu jį labai myli, ir jis tave labai mylės“, – augintiniui šiltų žodžių negailėjo verslininkė.
Ir nors Justinos gyvenimo tempas išties įtemptas, ji sako radusi būdą, kaip viską suderinti, o svarbiausia – niekuomet nepalikti augintinio vieno, mat nusprendusį jį įsigyti, ji priėmė už jį ir visišką atsakomybę.
„Lietuvoje jis visuomet būna su manimi – jei tai yra ne prabangus restoranas, mes kartu einame net vakarieniauti, taip pat ir į parduotuves, svečius. O kas liečia didesnes keliones, Uvis turi savo auklę – labai nuostabią mergaitę, kuri taip pat augina špicus. Aš jį mielai pas ją palieku. Tada ir man ramu, ir Uviui, nes juokauju, kad ten jam – kaip atostogos“, – sakė ji.
Pabėgusio augintinio ieškojo kartu su Bunke
Nors įprasta galvoti, kad maži šuniukai dažnai mėgsta krėsti išdaigas, Justina džiaugiasi, kad jos šunelis – itin geras.
„Labai stebiuosi ir kartais juokauju, į ką jis toks protingas? (juokiasi) Įvairių komandų jis yra išmokęs mano paprastu, buitiniu, naminiu būdu. Kažko sugriaužęs jis tikrai nėra – aš net stebiuosi, nes visi draugai sakė priešingai“, – teigė žinoma moteris.
Ne vienas šeimininkas ne kartą yra savo augintinį ir pamatęs, tačiau Justina teigė, kad į tai taip pat stengiasi žiūrėti labai atsakingai, todėl savo augintinį laisvai lakstyti paleidžia tik uždaroje erdvėje, arba jei aplink nėra žmonių.
Tiesa, vienąkart verslininkei ir artimai jos draugei dainininkei Natalijai Bunkei teko nemažai išsigąsti – Uvis pabėgo iš uždaro atlikėjos kiemo.
„Būtent ten ir yra buvę taip, kad jis išlindo per tvorą ir pabėgo pasivaikščioti, apžiūrėti rajono (juokiasi). Tada su Natalija puolėme jo ieškoti, bet, laimei, kaimynai jau buvo jį pamatę ir sugavę“, – dabar su šypsena prisiminė J. Stambrauskaitė.
Nors augintinis reikalauja daug priežiūros, svarbiausia – ne tai
Pažiūrėjus į J. Stambrauskaitės augintinį, akivaizdu, kad žinoma moteris juo itin rūpinasi, tačiau verslininkė sakosi jau iš anksto puikiai tai žinojusi ir tam besiruošusi. Vis dėlto svarbiausia, Justinos manymu, ne išorinė priežiūra.
„Kiekvienas augintinis reikalauja priežiūros. Laimingas augintinis yra tas, kuris yra mylimas, o ne tada, kada jis gražus, nes grožis – tai tik mūsų, šeimininkų, noras. Aš Uvį tikrai labai stengiuosi prižiūrėti, o jo kailis tos priežiūros reikalauja ypatingai. Maždaug kartą per mėnesį jis keliauja į kirpyklą, o maudyti jį stengiuosi pati, kartą per savaitę“, – sakė moteris.
Paklausta, kokį patarimą pati duodu žmogui, svarstančiam, ar įsigyti šunį, J. Stambrauskaitė teigė, kad čia svarbu žinoti tik viena: „Pagrindinis ir vienintelis patarimas – įsitikinti, ar tu tikrai galėsi skirti laiko ir dėmesio savo augintiniui. Jis yra gyvas lygiai taip pat, koks gyvas esi tu – tai nėra daiktas, kurį pasistatai lentynėlėje ir pamiršti. Jis visuomet tavęs laukia, myli, todėl labai svarbu, kad žmogus savo augintiniui galėtų atiduoti lygiai tiek pat savęs, kiek atiduoda augintinis šeimininkui.“
