Liepą „Tyto alba“ išleidžia Simono Sebag-Montefiore knygą „Stalino jaunystė“ – vieną iš kelių šio autoriaus tarptautinių bestselerių. Britų istorikas ir rašytojas mielai atsakė į „Balsas.lt“ klausimus.
- Kokių galėtume iškelti hipotezių apie tai, kodėl Dievas leido Stalinui įsitvirtinti valdžioje? Kokie buvo Dievo „pedagoginiai“ tikslai? Kokias pamokas rusų tauta ir visa žmonija turėtų išmokti, įvertinusi Staliną?
- Aš tikiu Dievu, o dažnai ir pragaru. Stalino režimas sukėlė didžiulį skurdą, vargą ir tragediją. Pamoka yra tai, kad visos ideologinės panacėjos ir utopinės priemonės visuomet klaidingos. Įsitikinimas, kad visuomenę galima pagydyti nuleidžiant kraują ir naudojant jėgą yra pražūtingas, bet žmonijos istorijoje ši klaida buvo kartojama daugybę kartų. Jei mano knygose apie Staliną yra koks nors perspėjimas, tai perspėjimas apie šią klaidą, kokią formą ji beįgytų.
- Ar galėjo toks žmogus kaip Stalinas sielos gelmėse būti tikras marksistas? Kitaip tariant, ar marksizmas jam nebuvo vien įrankis, siekiant pradžioje įsitvirtinti bolševikų partijoje, o paskui ir valstybėje?
- Taip, jis tikrai tuo tikėjo, aš tuo visiškai tikras. Jis buvo marksistas visą savo gyvenimą. Bet jis manė, kad geriausias būdas realizuoti marksizmą – tai sukurti sovietinę rusišką valstybę. Ir jis buvo įsitikinęs, kad būtent jį istorija pasirinko šiam tikslui įgyvendinti.
- Įsivaizduokime, kak kažkuriuo istorijos momentu Hitleris ir Stalinas susikeičia vietomis. Stalinas, matyt, nebūtų laimėjęs Reichstago rinkimų 1933 m., bet ar Hitleris, iš Kremliaus vadovaudamas Raudonajai armijai, būtų laimėjęs prieš Staliną, Wehrmachto vadą? Istorikai taip apibūdina Hitlerio vadybos stilių – šis daug kalbėdavęs ir mažai dirbdavęs.
- Puikus klausimas! Esminis dalykas yra tai, kad abiem lyderiams būdingas savitas stilius, abu jie savotiškai bohemiški, nors Stalinas dirbo žymiai daugiau „popierinio“ darbo, negu Hitleris. Abu buvo labai smulkmeniški, ypač karybos reikaluose. Stalinas niekuomet nebūtų laimėjęs demokratiškuose rinkimuose, kaip 1933 metais. Hitleris nebūtų galėjęs užsiimti pogrindine teroristine veikla, kaip Stalinas Gruzijoje. Kalbant apie karo reikalus, abu laikė save neprilygstamais karvedžiais. Tačiau Stalinas ilgainiui išmoko įsiklausyti į savo generolų nuomonę ir mokytis iš jų, todėl nuo 1942-ųjų jis tapo visai kompetentingu aukščiausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu. Hitleris pasuko priešinga kryptimi – klausėsi ir mokėsi vis mažiau ir mažiau.
Simonas Sebag-Montefiore: „Įsitikinimas, kad visuomenę galima pagydyti nuleidžiant kraują ir naudojant jėgą yra pražūtingas“
- Ar galėtumėte trumpai apibūdinti Lenino ir Stalino asmenybių skirtumus?
- Jų įsitikinimai ir metodai buvo labai panašūs, tik Lenino manieros buvo kaip bajoro, o Stalino – kaip batsiuvio sūnaus. Beje, jie žavėjosi vienas kitu. Kaip asmenybė, Leninas buvo savimi pasitikintis intelektualinėje sferoje ir nekerštingas, o Stalinas turėjo stiprų nevisavertiškumo kompleksą.
- Kas jus sieja su Moses Montefiore, 19-jo amžiaus filantropu?
- Aš kilęs iš sero Moses Montefiore šeimos. Jis vyko į Rusiją susitikti su Nikolajumi I ir Aleksandru II, norėdamas padėti Rusijoje persekiojamiems žydams.
FAKTAI
Simono Sebag-Montefiore (g. 1965 m.) knygos, dažnai tampančios tarptautiniais bestseleriais, išverstos į 33 kalbas. S.Sebag-Montefiore veikalas „Stalinas: raudonojo caro dvaras“ Britanijoje pripažintas geriausia metų knyga istorine tema (2004 m.)
Knyga „Stalino jaunystė“pelnė laikraščio „Los Angeles Times“ prizą už geriausią biografiją ir dal kelių šalių premijas. „Mirimax films“ ir „Ruby films“ rengiasi šį veikalą ekranizuoti.
