Rūpinkitės savo mintimis, nes tai lems jūsų žodžius. Rūpinkitės savo žodžiais, nes tai lems jūsų veiksmus, rūpinkitės savo veiksmais, nes tai lems jūsų likimą, o likimas ir yra jūsų gyvenimas – tai Dalai Lamos mintys.
Reprezentatyvi RAIT apklausa rodo, kad mūsų mintys apie verslą yra juodos. Lietuvos gyventojai nepasitiki verslu: 84 proc. apklaustųjų mano, kad verslas Lietuvoje yra nesąžiningas. Dar daugiau – verslu nepasitiki patys verslininkai: 51 proc. Lietuvos įmonių vadovų ir savininkų mano, kad verslas Lietuvoje yra nesąžiningas, o 27 proc. – kad labiau nesąžiningas nei sąžiningas.
Taip išeitų, kad lietuviams verslas yra tamsa ir vagystė. Viena vertus, reikalaujame daugiau darbo vietų, mokesčių į biudžetą ir BVP, kita vertus, manome, kad šios gėrybės sukuriamos nedorai.
Logiškai sektų, kad tokia „doroji“ visuomenė iš „nedorojo“ verslo turėtų nereikalauti nieko. Jei verslas yra tamsa, vadinasi, nereikia mums tos tamsos sukurtų gėrybių, ir būkime orūs iki galo. Bet gi taip nėra.
Gali būti, kad šioje apklausoje įvyko „klausimo sindromas“. Tai yra, jei paklaustume, ar TU esi doras ir sąžiningas, ir šalia paklaustume, ar KITI yra dori ir sąžiningi, gautume milžinišką atotrūkį tarp atsakymų. Ir tada žvelgtume jau ne į patį vertinimą, bet į tai, kodėl apie save manome taip gerai, o apie kitus manome taip blogai.
Būtų gerai, jei liūdnas nuotaikas galėtume nurašyti vien apklausos metodologijai. Deja, manau, kad problema yra kus kas gilesnė. Neigiamą nuomonę apie verslą formuoja ne ekonominių žinių stoka ir net ne asmeninė patirtis, ką galima būtų iš dalies pateisinti. Neigiamas verslo įvaizdis formuojamas daugeliu kanalų, paminėsiu keletą.
Tautosakoje, literatūroje yra labai giliai įsišaknijęs galvojimas, kad pirkti ir parduoti – yra primityvi veikla, be kūrybos. Atseit versle nėra kūrybinio prado. Esą kuria – tik „rimtos“ profesijos, o verslas – tik spekuliuoja. Kaip dažnai sakoma, kad milijono dorai neuždirbsi, būtinai turi kažką apgauti. Išeina taip, kad dorai uždirbti gali tik samdomas darbuotojas, o tas, kuris samdo, būtinai yra nedorėlis ir apgavikas. O juk skiriamoji riba yra ne veiklos pobūdis, o žmogaus moralė. Ir samdinys gali būti nedoras, kas dažnai ir nutinka, kai iš darbo „kai ko“ parsineša arba darbo laiką naudoja asmeniniams tikslams.
Dar verslo nemėgstame, nes pavydime sėkmingiesiems jų turto, nelabai suprasdami, kaip tas jų turtas atsiranda. O čia intensyviai darbuojasi vietinės ir europinės valdžios institucijos, aiškindamos mums, kad visi privalome turėti po lygiai: gauti „orias“ pensijas, teisingas socialines išmokas, daugiau mokesčių turtingiesiems, mažiau vargingiesiems. Mums nuolat brukama mintis, kad turime ir gauname per mažai, o iš aukščiausių valdžios tribūnų liejasi kaltinimai oligarchams.
Paanalizuokim oligarchų apibrėžimus ir iškils elementarus klausimas – tai kas tie oligarchai Lietuvoje? Jei oligarchai yra tie, kurie valdo valdžią, tai gal laikas valdžią keisti kaip Latvijoje? O jei oligarchais žmonės pravardžiuojami vien dėl to, kad turi daugiau pajamų, tai yra paprasčiausias šmeižimas. Pagal tai, kaip dažnai tokie oligarchai minimi, drįstu manyti, kad žmogus, uždirbantis šešis tūkstančius litų per mėnesį, pretenduoja tapti oligarchu Lietuvoje.
Grįžkime prie apklausos. Nekenčiate verslininkų? Tuomet vengsite juo tapti. Kiek prikurta verslumo skatinimo programų, kiek europinių lėšų joms išleista – rankomis dalija pinigus, o iš lūpų sklinda priešinga retorika. Žymiai efektyviau būtų ne verslumo mokyti, o liautis visomis gyvenimo blogybėmis kaltinti verslą.
Sunku tai padaryti? Kad būtų lengviau, atsakykite į šiuos klausimus: kas kuria darbo vietas, kas ir kuria BVP, ir suorganizuoja jo kūrimą, kas sumoka mokesčius – tiesiogiai ar per įdarbintus žmones? Jei tai yra verslas, tai gal susirūpinkime savo mintimis, nes tai taps žodžiais ir veiksmais. O galų gale – mūsų gyvenimu, o ir atsakymu, kodėl gyvename blogai. Nes mąstome blogai.
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją
