Tačiau V. Putinas neatsitraukia. Jis netgi bando kovoti, įvesdamas atsakomąsias sankcijas. Praėjus beveik šešiems mėnesiams ir pasiekus trečiąją fazę – pirmoji buvo atgrasymas, antroji – baudimas, o dabar abi pusės bando išsekinti viena kitą – kyla klausimas, kas laimi šį sankcijų karą, rašo „Foreign policy“.
Atgrasymo fazė
Pirmoji fazė, kai sankcijos tarnavo kaip atgrasymo priemonė, nebuvo sėkminga. V. Putinas buvo nepalenkiamas dėl jo didžiosios Rusijos vizijos ir tikėjimo, kad pergalė buvo pasiekiama ranka (tai išduoda faktas, jog Rusijos kariai tarp savo daiktų turėjo ir paradines uniformas).
Bet iš kitų atvejų mes žinome, kad nors grasinimai sankcijomis ir gali paskatinti nedidelius politikos pasikeitimus, jie niekada nėra veiksmingai atbaidę atkaklių agresorių nuo karo. Tai neatbaidė Italijos diktatoriaus Benito Musolinio nuo 1935 m. invazijos į Etiopiją–Abisiniją, buvusio Irako lyderio Saddamo Husseino nuo įsiveržimo į Kuveitą 1990-aisiais bei Sovietų Sąjungos nuo įžengimo į Afganistaną 1979 m.
Nuostolių sukėlimo fazė
Antroji fazė – po Rusijos invazijos įvestos plačios sankcijos, kuriomis buvo bandoma sukelti tokius nuostolius, kurie kartu su NATO parama Ukrainos gynybai būtų privertę V. Putiną atsitraukti. Finansinės sankcijos izoliavo Rusiją nuo beveik visos tarptautinės finansinės sistemos. Dėl jų taip pat buvo įšaldyta beveik pusė Rusijos užsienio valiutų atsargų, laikomų užsienio saugyklose. Buvo paskelbtas embargas tokioms technologijoms kaip puslaidininkiai, kurie yra būtini tiek karinei įrangai, tiek komerciniams produktams, pavyzdžiui, mobiliesiems telefonams ir automobiliams.
Priešingai nei priėmus ankstesnius sankcijų paketus, šįkart daugiau nei 1000 tarptautinių kompanijų pasitraukė iš Rusijos arba bent jau apribojo savo veiklą šioje valstybėje. Daugiau nei 600 oligarchų ir kitas „silovikų“ elitas, įskaitant ir patį V. Putiną bei jo šeimą, susidūrė su asmeninėmis sankcijomis. Sporto ir kultūriniai draudimai, palietę tokias organizacijas ir renginius kaip „FIFA“ pasaulio taurė (tiek vyrų, tiek moterų), Tarptautinė ledo ritulio federacija, „Formula 1“, ir Eurovizijos dainų konkursas, bando izoliuoti vidutinį Rusijos gyventoją.
Nafta ir gamtinės dujos yra ypač strategiškai svarbios Rusijos ekonomikai. Prieš karą jų pardavimai sudarydavo pusę Rusijos biudžeto ir maždaug trečdalį bendrojo vidaus produkto (BVP). Šiems produktams sankcijos yra taikomos lėčiau ir ribotai dėl Vakarų valstybių priklausomybės nuo šių išteklių.
Bendras sankcijų paketas turėjo didelį ekonominį poveikį. Rusijos BVP prognozės nebuvo tokios prastos nuo chaotiškojo 10-ojo dešimtmečio. Kovo mėnesį rublio vertė krito beveik perpus: nuo 84 iki 154 rublių už dolerį. Balandžio viduryje Maskvos meras perspėjo, kad net 200 000 darbo vietų atsidūrė pavojuje. Bendra infliacija pasiekė 18 proc., tačiau sektoriuose, labiausiai priklausančiuose nuo tarptautinių tiekimo grandinių, ji buvo dar didesnė. Ukrainos gynybai suniokojus daug karinės įrangos, o dėl sankcijų atsiradus sunkumams tiekti atsargas, Rusijos pajėgos susidūrė su rimtais trūkumais.
Bet kaip dažnai daro sankcionuotos šalys, Rusija, stengdamasi suvaldyti šiuos nuostolius, griebėsi trijų pagrindinių gynybos nuo sankcijų strategijų: alternatyvių partnerių paieškos, sankcijų nepaisymo ir bandymų kompensuoti.
Nors daugybė šalių prisijungė prie šių sankcijų, jų neįvedė kelios svarbios valstybės. Kinija padidino rusiškos naftos eksportą, suteikė karinės paramos ir net paskelbė pranešimų, kuriuose reiškia paramą Rusijai. Tiesa, Kinija nesuteikė visapusiškos paramos, kurią numatė Rusijos ir Kinijos prieškarinis „beribio bendradarbiavimo“ pasižadėjimas. Paskatinta žemesnės kainos, taip pat ir šalis siejančių karinių ryšių, Indija padidino rusiškos naftos importą nuo 1 proc. iki 20 proc. O Saudo Arabijai ir Jungtiniams Arabų Emyratams atsisakius padidinti gavybą, pasaulinės naftos kainos išaugo taip, kad net pritaikius nuolaidą rusiškai naftai, Rusijos pajamos šiemet bus didesnės nei pernai.
Šie pajamų duomenys netgi neapima trigubai išaugusio vietos nefiksuojančių tankerių skaičiaus – taip siekiama, kad tankeriai nebūtų aptinkami ir nebūtų sužinoma, kaip naftos perdirbėjai ir pardavėjai maišo rusišką naftą su kitur išgauta žaliava.
Šimtai tūkstančių tonų Ukrainoje užaugintų grūdų buvo pavogti ir išgabenti Rusijos sąjungininkėms. Sankcijų bandoma išvengti ir daugybe kitų būdų. Štai oligarchai ir artimiausi V. Putino bičiuliai ieško ofšorinių mokesčių bei bankininkystės „rojų“ bei saugių uostų jų superjachtoms.
Kitas išlaidas Kremlius bando kompensuoti ekonominių priemonių ir politinių represijų deriniu. Centrinio banko palūkanų normų padidinimas ir kapitalo kontrolė leido jau birželio pabaigoje grąžinti rublį nuo staigaus nuosmukio iki aukščiausios vertės per septynerius metus. Pensijų padidinimas ir įmonių gelbėjimas valstybės lėšomis pagerino situaciją įprastiems rusams. Areštai ir kitos politinės represijos numalšino pirmąją protestų bangą. Keli oligarchai, išdrįsę kritikuoti V. Putiną, sumokėjo didelę kainą.
Sekinimo fazė
Trečioji fazė, kurioje esame dabar, yra išsekinimo fazė. Kas pasiduos pirmas?
Rusijos atsakomosios sankcijos, ypač drastiškas gamtinių dujų tiekimo Europos Sąjungai sumažinimas, taip pat kandžiojasi. Liepos 31 d. dujotiekiais į Europą per dieną atkeliavo beveik 100 mln. kubinių metrų dujų. Pernai, tokiu pat laikotarpiu, Europą per dieną pasiekdavo daugiau nei 400 mln. kubinių metrų dujų.
Vokietijoje elektros energijos kaina nuo sausio iki birželio beveik padvigubėjo nuo 140 iki 260 eurų už kilovatvalandę. Dėl dujų trūkumo kai kurios pagrindinės pramonės šakos turėjo sumažinti savo gamybą. Taupymas, taip pat kuro ir tiekėjų pakeitimas pagerino situaciją, tiesa, nedaug. Neseniai priimtas Europos Sąjungos dujų dalinimosi susitarimas turi pakankamai spragų, dėl kurių nenyksta tikimybė, jog dujas žiemą reikės normuoti.
Iš tiesų, jau buvo priimti tam tikri apribojimai. Šios vienos karščiausios vasaros per visą istoriją metu, Ispanija reikalauja, kad komercinėse patalpose oro kondicionieriai nešaldytų oro iki žemesnės nei 27 laipsnių Celsijaus temperatūros, Nyderlandų gyventojai yra skatinami duše praustis ne ilgiau nei penkias minutes, o Prancūzijoje „miesto partizanai“ išjungia šviesas vitrinose.
Tačiau susiduriama ir su platesnio masto pasaulinėmis pasekmėmis. Dėl to jau ne pirmą kartą kenčia kova su klimato kaita. Štai JAV panaikino naftos ir dujų gavybos šalyje apribojimus, o Europa vėl grįžta prie anglies. Lėtėja ir pasaulinio BVP augimas, kuris 2021 m. pasiekė 5,7 proc., o sausį buvo prognozuojamas ne didesnis nei 4,1 proc. pakilimas. Dabar pranašaujama, kad per 2022 m. šis rodiklis padidės tik 2,9 proc.
Nors pastaruoju metu naftos kaina pasaulyje sumažėjo, lieka nerimo, kad griežtinant sankcijas rusiškai naftai, kaina pasaulyje gali pasiekti net 200 dolerių už barelį. Tai ypač smarkiai paveikė neturtingas ir besivystančios ekonomikos šalis, kur mažiausiai 40 mln. žmonių atsidūrė žemiau skurdo ribos. Ir nors Rusijos karo taktikos yra iš principo kaltos dėl to, kad beveik pusė žmonijos gali susidurti su maisto trūkumu, didelė dalis pietinio pusrutulio kaltina ir Vakarų sankcijas.
Kai kurios analizės rodo, kad sankcijos daro vis didesnę struktūrinę žalą Rusijos ekonomikai. Nors rublio vertę ir pavyko išpūsti, juodosios rinkos kursas atskleidžia jo silpnumą. „Gazprom“ akcijų kaina krito pirmą kartą nuo 1998 m., kadangi kompanija neišmokėjo dividendų. Ne vienas sektorius nesugeba pakeisti importinių prekių. Elvira Nabiulina, Rusijos centrinio banko pirmininkė perspėja, kad „laikotarpis, kai ekonomika gali gyventi iš rezervų, yra labai ribotas.“
Skaičiuojama, kad šalį paliko 500 000 darbuotojų, kurių dauguma turi aukštąjį išsilavinimą ir patirties technologijų sektoriuose bei yra svarbi bet kokios ekonomikos dalis. Rusijos pajėgoms praradus apie 2600 šarvuotų mašinų ir paleidus beveik 70 proc. savo didžiausio taiklumo raketų, sankcijos verčia imtis bet kokių sprendimų, tarp kurių ir puslaidininkių iš šaldytuvų ir indaplovių panaudojimas.
Jeigu Vakarų sankcijos neišseks, o NATO remiamos Ukrainos pajėgos sugebės ir toliau sukelti rimtus nuostolius, ekonominis ir karinis spaudimas pasidarys nepakeliamas. Visgi nereikia tikėtis, kad V. Putinas pasiduos. Teiginiai, kad sankcijos prives Rusiją prie „ekonominės bedugnės“ ar „sugriaus V. Putino karo mašiną“ neatspindi pilno situacijos vaizdo.
Ir tai nėra vien „Putinologija“. Sankcijų istorijoje galima rasti daugybę rimto ekonominio poveikio, kuris nepaskatino politikos pokyčio, atvejų. Pavyzdžiui, sankcijos Kubai yra taikomos jau daugiau nei 60 metų, tačiau režimas ir toliau išlaiko savo galią. Šiaurės Korėja su sankcijomis gyvena jau daugybę dešimtmečių, tačiau jos lyderis Kim Jong Unas ir toliau plečia šalies branduolinį arsenalą. O buvusio JAV prezidento Donaldo Trumpo „maksimalaus spaudimo“ kampanija prieš Iraną sumažino šios šalies BVP 10 proc., infliacija pasiekė 40 proc., o jaunimo nedarbas išaugo iki beveik 30 proc., bet Teherano tai neprivertė pasiduoti.
Kada sankcijos iš tiesų suveikia?
Kad sankcijų ekonominis spaudimas lemtų politikos pokyčius, reikia dviejų pagrindinių aspektų. Pirmiausia reikia suprasti, ar vidaus elitas ir kiti svarbiausi politiniai veikėjai blokuoja, ar kaip tik padidina sankcijų spaudimą režimui, priklausomai nuo to, ar jiems patiems labiau naudinga priešintis, ar paklusti.
Viena iš priežasčių, kodėl buvusio JAV prezidento Baracko Obamos sankcijos prieš Iraną buvo sėkmingos, o D. Trumpo – ne, buvo tai, kad jos sukėlė ekonominį spaudimą be politinės priešpriešos, kuri būtų paskatinusi vidinius Irano politikos pokyčius.
Tas pats nutiko ir 2003 m. Libijoje, kai šalies naftos pramonė pradėjo byrėti dėl tarptautinių technologijų ir investicijų trūkumo – jas apribojo JAV, Europos ir Jungtinių Tautų įvestos sankcijos. Pragmatiški technokratai aplink buvusį Libijos lyderį Muammarą Gadaffį galėjo lengvai įrodyti, kad jų ir jo interesams geriausiai tarnautų terorizmo ir masinio naikinimo ginklų programos nutraukimas.
Skaičiuojant, kad sužeistų ir žuvusių Rusijos karių skaičius jau galimai siekia apie 70 000–80 000 asmenų (daug daugiau nei per aštuonerius metus trukusį Afganistano karą), pranešimai apie augantį vidinį Rusijos šeimų ir disidentų pasipriešinimą nėra itin pastebimi, tačiau jų vis vien negalima ignoruoti. Nederėtų pamiršti ir atvejų, kai dėl jų pačių nacionalistinių įsitikinimų, kai kurie svarbiausi ir galingiausi šalies elito nariai ragina ieškoti kokios nors išeities: jų tautinį pasididžiavimą žeidžia tai, kad jie turėjo kreiptis į Šiaurės Korėjos „savanorius“, taip pat tai, jog jiems reikia saugoti savo kariuomenę nuo tolimesnės žalos.
Antrasis aspektas yra diplomatinė strategija, kuri būtų palanki ne tik sankcijas įvedusiai pusei, bet ir skatintų savotiškai abipusius pokyčius. Nepaisant įvairiausių skirtumų, Irano ir Libijos pavyzdžiai čia taip pat yra naudingi.
B. Obamos sankcijos Iranui sukėlė pakankamą ekonominį skausmą, privertusį Iraną rimtai derėtis dėl branduolinio ginklo neplatinimo, o pasiekus susitarimą, dauguma sankcijų buvo panaikintos. D. Trumpo negebėjimas laikytis rimtų diplomatinių procesų, sugriovė bet kokį tvirtą abipusiškumo pagrindą.
Panašiai su Libija, JAV ir Didžiosios Britanijos derybininkų pasiektas susitarimas (kuriam vadovavo tuometinis JAV valstybės sekretoriaus padėjėjas ir dabartinis CŽV direktorius Williamas Burnsas), numatė dalies sankcijų panaikinimą mainais už terorizmo stabdymą ir masinio naikinimo ginklų nenaudojimą, kurių svarba ypač išryškėjo 2011 m. vykusio Arabų pavasario metu, kai buvo būdingas chaosas ir nestabilumas.
Kad ir kaip buvo sunku sudaryti rimtas ir politiškai perspektyvias sąlygas Iranui ir Libijai, padaryti tai su Rusija bus dar sunkiau. Kurios sankcijos bus panaikintos ir mainais už kokius sprendimus? Ar dalis jų ir toliau bus taikomos? Ieškant atsakymo į šį ir kitus klausimus, svarbiausia yra būti pakankamai griežtam, siekiant susilaukti JAV, Europos ir Ukrainos paramos, bet kartu ir suteikti pagrindą V. Putinui ar bet kuriam kitam Rusijos prezidentui derėtis. Nors rasti šiuos sprendimus bus sunku, tai padaryti yra būtina.
