„Balsas.lt savaitė“ skelbia dar vieną fragmentą iš 2013-aisiais Lietuvos mafijos biblija tapusios rašytojo, žurnalisto Dailiaus Dargio knygos „Vilniaus bomberio išpažintis“.
1998 metais Rusijoje siautusi ekonomikos krizė bene stipriausiai palietė ir Lietuvos gyventojus. Tuomet dėl nedarbo žmonės negalėjo emigruoti kaip dabar, nes mūsų šalis dar nepriklausė Europos Sąjungai, todėl nebuvo lengva ne tik įsidarbinti, bet ir ilgesniam laikui išvykti svetur, kad ir į dabar populiarią Jungtinę Karalystę. Sustojo verslas ir Lietuvoje, todėl, kaip įprasta pablogėjus ekonomikos padėčiai, gerokai padidėjo nusikalstamumas. Minėtus metus Valerijaus Januškevičiaus gaujos nariai pradėjo surengdami dar vieną pagrobimą. Scenarijus buvo analogiškas – nusikaltėliai, prisistatę policijos pareigūnais, į automobilį įsisodino nusižiūrėtą auką.
Įžūlus pagrobimas
„Ėmęs grobti žmones, vis rečiau naudojausi ginklais, – pasakojo V. Januškevičius. – Suvokiau, kad pagrobimuose ginklas gali pridaryti nereikalingų problemų. Įsivaizduokite, važiuoji naktį per miestą, policija tave sustabdo, patikrina automobilį, o ten guli daugybė ginklų. Suprantate, ką tai reiškia? Todėl kuo toliau, tuo rečiau prireikdavo ginklo. Galiausiai priėjau prie išvados, kad nusikaltimus galima daryti be ginklo.“
1998 metų sausio 20-oji. Vilniuje buvo pagrobtas verslininkas Igoris Makarovas.
Keletą mėnesių iki jo pagrobimo nusikaltėlius pasiekė žinios, kad tai pasiturintis siuvimo įmonės savininkas, todėl pagrobus jį ar artimiausius jo šeimos narius galima gauti didelę išpirką. I. Makarovo įmonėje dirbo Vyto Misiūno žmona, tad manoma, kad ji ir prasitarė apie išskirtinę savo boso materialinę padėtį.
Nusikaltėliai užblokavo prie Daugėliškio gatvėje esančio siuvyklos pastato I. Makarovo vairuojamą automobilį „Audi 100 Avant“. Valerijus Kovalčiukas ir V. Misiūnas prisistatė ekonominės policijos pareigūnais. Vyriškis buvo jėga ištrauktas iš mašinos, pavaišintas keliais smūgiais ir persodintas į Valeros vairuojamą „Audi 100“.
Po to jie nuvažiavo prie Kalvarijų gatvės 148-ojo namo – čia buvo palikta kita V. Januškevičiaus mašina „Audi 100 Avant“ – ir pajudėjo Švenčionių rajone, Sarių apylinkėje, Dvarčiškių kaime, esančios V. Misiūnui priklausančios sodybos link.
„V. Januškevičius mums buvo davęs radijo stotelę, – prokurorams vėliau pasakojo Igoris Piliušenka. – Tai buvo mažytė „Alinco“ firmos radijo stotelė. Jos veikimo nuotolis buvo nedidelis – apie 30–50 metrų. Tąsyk V. Januškevičiui pravažiavus pro mus, išgirdau, kaip jis per stotelę perdavė tokius žodžius: „Granica, otkroite šlagbaum“ (išvertus iš rusų k. – „Pasienis, atidarykite užkardą“). Nors nesupratau šios jo išsakytos minties, atsakiau, kad tuoj tai bus padaryta. Visą laiką su V. Januškevičiumi ir kitais nusikaltime dalyvavusiais asmenimis kalbėjomės rusiškai. Per tokius pasivažinėjimus V. Januškevičius kartais padengdavo išlaidas benzinui, kurį sunaudodavome vykdydami jo pavedimus.“
Sutrikdė keista uodega
Nusikaltėliai I. Makarovui už laisvės susigrąžinimą liepė sumokėti 50 tūkst. JAV dolerių. Tos pačios dienos vakarą, prieš vidurnaktį, verslininką nutarta paleisti prigrasinus kaip įmanoma greičiau surinkti reikiamą pinigų sumą.
Kitą dieną, sausio 21-ąją, V. Kovalčiukas su I. Makarovu bendravo telefonu. Šį kartą situacija pasikeitė – 15 tūkst. dolerių liepta sumokėti I. Makarovui ir tokią pat sumą kaip tariamą baudą už jų reikalavimo nevykdymą. Jie paprašė kuo greičiau išpirką pristatyti į nurodytą vietą – Molėtų plente esančią degalinę.
Kartu I. Makarovas nutarė kreiptis į policiją. Jam gabenant pinigus į pagrobėjų nurodytą vietą, auką stebintys trys Valerijaus sėbrai pamatė įtartinai iš paskos važiuojantį mikroautobusą „Latvija“ su užuolaidomis uždangstytais langais.
Apie tokią „uodegą“ sužinojęs V. Kovalčiukas surinko I. Makarovo mobiliojo telefono numerį ir pareiškė: „Jei tai mentai, mes į juos šausime iš granatsvaidžio.“
Nusikaltėliai nutarė, kad neverta taip rizikuoti. Jie nedrįso paimti pinigų ir kuo skubiau grįžo į Vilnių.
„V. Kovalčiukas buvo piktas, nes visi matėme, kad mikroautobuso dugnas kone prilipęs prie kelio. Supratome, kad jame sėdi nemažai ginkluotų policijos ir „Aro“ pareigūnų, – apie pirmąsyk rimtai ant kulnų lipančius teisėsaugininkus pasakojo Valera. – Ne ką mažiau keistas buvo ir I. Makarovo važiavimas. Jis ypač dažnai mažino greitį. Jei rodė posūkį, iš paskos riedantis mikroautobusas judėjo ta pačia kryptimi. Mažametis vaikas būtų suvokęs, kad vyksta persekiojimas. Kai mes I. Makarovą pasiuntėme į Trakus, ir mikroautobusas nuvažiavo ta kryptimi. Tada galutinai įsitikinome, kad jis pasikabinęs pareigūnų „uodegą“.“
Vis dėlto I. Makarovui pavyko pergudrauti pagrobėjus. Vyriškis sakė, kad tai jį lydinti apsauga. Toks akivaizdus melas galutinai perpildė gaujos narių kantrybės taurę – jie sumanė, kaip atkeršyti verslininkui ir jį lydėjusiems pareigūnams.
Gangsteriai nusprendė užminuoti savo automobilį, o I. Makarovui perduoti, kad jame paliktų išpirkos pinigus. Pravėrus dureles, būtų suveikęs galingas sprogmuo. Manoma, kad įgyvendinus banditų sukurptą planą policijos atlydėtas verslininkas ir netoliese buvę teisėsaugininkai būtų buvę išnešioti dalimis.
Juokeliai apie bombas
„V. Kovalčiuko perspėjimai apie sprogdinimus buvo pykčio protrūkis, – tikino V. Januškevičius. – Mes juokavome: „Parazitai, persekioja. Gal užminuojam tą mašiną?“ Bet čia buvo humoras. Niekas apie tai rimtai negalvojo, neketino imtis tokių veiksmų. Bent aš tikrai nebūčiau to ėmęsis ir labai abejoju, ar kuris kitas ketino tai daryti. Tai nebuvo paranku. Nė vienam iš mūsų nereikėjo karo su teisėsauga, reikėjo tik pinigų.“
Tačiau tokius Valeros žodžius tądien persekiojimo operacijoje dalyvavę teisėsaugininkai laiko melagingais.
