Sėdimasis tinklinis – tai sportas, skirtas tiek sveikiems, tiek fizinę negalią turintiems žmonėms. Iš tiesų, šio žaidimo taisyklės panašios į „stovimojo“ tinklinio (yra keletas skirtumų). Šiame sporte aikštėje žaidžia 6 komandos nariai, kurie privalo visą laiką sėdėti ant grindų.
Apie įgytą patirtį, žaidžiant ir bendraujant su neįgaliais žmonėmis, naujienų portalui TV3.lt pasakoja Marijampolės krašto žmonių su negalia sporto klubo „Siekis“ vadovas Tomas Kiveris.
Sportas, pamažu virtęs aistra
Esate sveikas žmogus, tačiau pasirinkote neįprastai: žaidžiate neįgaliųjų tinklinį. Kodėl pasukote šiuo keliu?
Į neįgaliųjų sportą sveikieji įsitraukia ne kiek mažiau. Sveikų žmonių dalyvavimas žaidime kartu su neįgaliaisiais motyvuoja sportininkus, skatina socializaciją bei integraciją. Dar besimokant mokykloje (žaidžiau įprastą tinklinį) išgirdau apie sėdimąjį tinklinį – papasakojo buvęs klubo „Siekis“ vadovas Narvydas Buzas.
Man „knietėjo“ sužinoti daugiau ir, aišku, išbandyti. Tad paskatino paprasčiausias smalsumas, o ir pati idėja, kad galima sportuoti kartu su neįgaliaisiais, buvo įdomi. Nuo mažo žingsnelio paauglystėje prasidėjo mano ilgoji kelionė šioje sporto šakoje, vėliau ir visame neįgaliųjų sporte.
Tikriausiai daugelį nustebintų toks jūsų sprendimas. Tad papasakokite, kas jus žavi šiame sporte? Kokie privalumai?
Jau 10 metų esu įsitraukęs į neįgaliųjų sportą, tad galiu pasakyti, kad tai tapo mano aistra. Vadovavimas Marijampolės klubui – motyvacija: džiaugiuosi galėdamas kurti geresnes sąlygas, įvesti naujas sporto šakas ir rūpintis pačiais klubo nariais. Man asmeniškai, vertingiausias dalykas, kuris veda į priekį, – šypsena ir spindinčios žaidėjų akys. Be abejo, patinka ir tai, kad varžybos su marijampoliečiais vyksta visoje Lietuvoje: galime turėti ir kultūrinę kelionę.
Laisvu laiku su Vilniaus neįgaliųjų sporto klubu „Feniksas“ išvykstame ir svetur, į tarptautines varžybas. Beje, į šį klubą buvau pakviestas treniruotis tik pastebėtas vadovo Eduardo Strašunsko. Po varžybų jis pakvietė mane pažaisti pliažo tinklinį. Likau nustebęs: kaip žmogus, kuris turi negalią vienoje plaštakoje dėl to nesijaudina ir eina žaisti stovimąjį tinklinį. Aišku, aš sutikau. Laiką praleidau puikiai: susipažinau su „Fenikso“ žaidėjais (tiek sveikais, tiek negalią turinčiais). Tą akimirką susiradau draugų ne tik sporte, bet ir gyvenime, kurie palaiko mane dar ir dabar. Tai – vienas iš privalumų.
Negalia nėra kliūtis sportuoti
Minėjote, kad 10 metų esate įsitraukęs į fizinę negalią turinčių žmonių sporto šakas. Jūsų nuomone, ar negalia trukdo siekti užsibrėžtų tikslų?
Bendraudamas su neįgaliaisiais, susipažinau su neįtikėtinais ir nepaprasta vidine energija trykštančiais žmonėmis. Jokia negalia netrukdo siekti tikslų: pavyzdžių daug turime ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje. Tiesa, sunkiomis gyvenimo akimirkomis prisimenu, kokių patarimų jie man yra davę ar asmeninių istorijų papasakoję. Kiek daug savo vidinės motyvacijos perdavė ir palaikymo suteikė – neįgalieji tikrai yra stiprios asmenybės.
Akivaizdu, jog didžiuojatės ir džiaugiatės turėdamas tokių draugų. Esti žmonių, turinčių negalią, kurie nuleidžia rankas. Patirtis jūsų – didžiulė. Kaip galėtumėte motyvuoti pasidavusius žmones?
Negalia – ne kliūtis gyvenime žengti pirmyn, sportuoti ir nustebinti kitus savo sugebėjimais. Kartais užtenka pabūti šioje bendruomenėje, pabendrauti su žmonėmis ir išgirsti jų istorijas: kaip pradėjo sportuoti, kas suteikė viltį ir paskatino. Manau, kad visas baimes nugalime, kai veikiame jos akivaizdoje. Sportas gali padėti ne tik kovoje su baime, bet ir norint atrasti savo galimybes, kurių galbūt netikėjome turintys. Mes, vadovai, esame linkę padėti: galbūt atėję ir pabandę taip ir pradėsite savo kelionę sporte, kaip kažkada pradėjau aš.
Esate tikrai aktyvus žmogus, daug laiko skiriate kitiems. Visgi papasakokite, ką dar gyvenime veikiate.
Dirbu Anglijos banko „Barclays“ įmonėje (Vilniuje) IT analitiku. Kaip jau minėjau, vadovauju klubui „Siekis“ – nuėjome nemažą kelią, kol prikėlėme šią sporto šaką, nes ji „merdėjo“. Tačiau pastangos atsipirko. Be to, esu Marijampolės regiono koordinatorius jaunimo Baltųjų Pirštinių organizacijoje: dirbu su savanoriais. Kiekvieną atsiradusią laisvą minutę skiriu tinkliniui ir kitoms sporto šakoms. Taip pat plaukioju: baimę panirti po vandeniu man padėjo įveikti ne kas kitas, o vienas iš „Siekio“ narių. Džiaugiuosi, jog sutikau tiek nuostabių žmonių.
