Penkiakovininkai Andrejus Zadneprovskis ir Edvinas Krungolcas, šachmatininkė Viktorija Čmilytė, stipriausias žmogus pasaulyje Žydrūnas Savickas, krepšinio žaidėjai – broliai Darjušas ir Kšystofas Lavrinovičiai, netgi šokėjas Saulius Skambinas... Ką visi šie žmonės gali nuveikti Seime ir kodėl politikai kviečia juos į savo partijas, Balsas.lt aiškinosi su gerbiamais Lietuvos politologais.
A. Ramonaitė: negerai, kai vienai sričiai per daug atstovaujama
Politologė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) docentė Ainė Ramonaitė tikino, kad nemato didelio skirtumo tarp kultūros žvaigždžių ir sportininkų, einančių į politiką. „Tai lygiai ta pati situacija, kai tam tikras kultūrinis kapitalas bandomas paversti politiniu. Tas dalykas yra pakankamai paplitęs ir kitose šalyse, todėl čia nieko naujo, netikėto ar neįprasto nėra, bet sunku vertinti teigiamai“, – teigė ji.
Pasak pašnekovės, profesija negali būti kliūtis kandidatuoti į Seimą ir tikrai nereikia, kad jis būtų sudarytas vien iš teisininkų, ekonomistų ir politologų, ir profesinė įvairovė Seime sudarytų sąlygas matyti daugiau gyvenimo sričių. Tačiau, anot jos, jei vienai sričiai yra pernelyg gerai atstovaujama vien dėl populiarumo visuomenėje, o patys atstovai nėra žmonės, besidomintys politika ar esantys partijose ilgesnį laiką, tada jau yra tam tikra problema – nors einant į Seimą ir nebūtinas būtent politologinis pasirengimas, tačiau tam tikras pasirengimas, praėjus politinės karjeros žingsnelius, turėtų būti.
„Jei tai yra staigus iššaukimas į šią sritį, nieko gero iš to nebus, nes paprasčiausiai reikia daug mokytis Seime, pora metų praeis vien besimokant, o pasiekti kažkokių tikslų, kuriuos žada, nelabai spėtų, vien dėl to staigaus atėjimo. Tai susiję ne vien su sportininkais, bet ir su visais politikos naujokais“, – aiškino A. Ramonaitė.
Paradoksas: išrenka žvaigždes ir piktinasi dėl kompetencijos trūkumo
Docentė įžvelgė tam tikrą paradoksą, kai žmonės už tokias „žvaigždes“ balsuoja, o vėliau piktinasi, kad Seimo nariams trūksta kompetencijos. Tačiau, jos nuomone, manyti, kad reikėtų nustatyti kažkokius apribojimus kandidatuojantiems į Seimą, būtų ydinga, nes būtų formuojama ne demokratinė, o ekspertinė valdžia.
„Ekspertinis žinojimas ir politinis apsisprendimas yra skirtingi dalykai. Jei mes norime ekspertinės valdžios, tai gal mums išvis nereikia Seimo, nereikia rinkimų, gal padarome egzaminą ir atrenkame geriausius?“ – ironizavo politologė.
Motyvai gali būti ir kilnūs
Vertindama sportininkų, kandidatuojančių į Seimą, motyvus, A. Ramonaitė svarstė, kad vieni galbūt iš tiesų turi noro, žinių ir patriotiškumo, o kiti galbūt žiūri į tai kaip į puikią galimybę, juk sportas toks dalykas, kai pakankamai jaunas baigi karjerą ir tenka ieškoti kitų gyvenimo kelių.
Tokiais būdais bandymas patekti į Seimą yra tam tikra problema, bet nereikia tos problemos išversti į tai, kad vien politologai ar teisininkai turėtų eiti į Seimą.
„Kai pakviečia – susigundo, gali būti įvairių variantų, nereikėtų sudėti visų į vieną, žmonės skirtingi, iš anksto pasmerkti galbūt ir nereikėtų, gal yra kilnių ir gerų tikslų. Galiu pasakyti, kad nereikia automatiškai smerkti žmonių, kurie eina į politiką, tokiu būdu, mes sukuriame negerą lauką, kad sąžiningiems profesionaliems žmonėms neverta eiti į politiką, nes susiteps, bet dėl to taip ir atsitinka, kad paskui mes neturime gerų žmonių politikoje“, – kalbėjo politologė. A. Ramonaitės manymu, reikia palaikyti žmones ir bandyti atskirti, kokių tikslų jie yra vedami į politiką.
A. Lukošaitis: tai paniekinamas požiūris į žmones
Politologas Alvidas Lukošaitis savo ruožtu buvo itin skeptiškas sportininkų, kandidatuojančių į Seimą, atžvilgiu. „Tai Vladimiro Romanovo nuopelnas, jų (sportininkų – aut. past.) yra ir kitur, bet aišku viską sutirštino ir sudėliojo būtent jis. Galiu pasakyti, kokia ta partija apgailėtina. Koks politiko, žmogaus, einančio į politiką, supratimas apie politiką, apie valstybę apgailėtinas, tai toks apgailėtinas ir sąrašas. Kitaip tariant, toks požiūris yra ne kas kita kaip paniekinamas požiūris į žmones, nors partija ir vadinasi „Žmonių partija“. Tai yra išsityčiojimas iš normalaus, protaujančio, blaivaus Lietuvos piliečio, rinkėjo. Nieko daugiau“, - išrėžė pašnekovas.
A. Lukošaičio nuomone, tų pačių brolių Lavrinovičių pasisekimo per rinkimus šansai yra maži – jų dėka partija gali surinkti iki 1 proc. balsų.
Paklaustas, ką gero sportininkai gali nuveikti Seime, politologas atsakė trumpai – „Nieko“.
Rinkėjas turi rinkti ne pagal sportinius nuopelnus
„Sportininkas sportininkui nelygu, savo laiku Hulio Iglesias buvo sportininkas, gavo traumą ir tada tapo visų moterų numylėtiniu. Rinkėjui turėtų būti vienodai, ar sportininkas olimpinis čempionas, ar ant atsarginių suolelio sėdėjo, ar dirbo masažuotojų komandoje, ar mineralinį pilstė į buteliukus. Turi būti vertinama politinė kompetencija. Visų šitų einančių į politiką kompetencija yra nulinė“, – vertino jis.
Pašnekovas akcentavo, kad politinę kompetenciją turi išugdyti partijos ir politinės struktūros. „Jeigu galvoja, kad nubėgo, nušovė ar įšoko į kažką – ir tai politiškai kompetentinga, tada gerai, renkame tokias kompetencijas į politiką, į valstybės valdytojų kėdes“, – neslėpė ironijos jis.
Anot A. Lukošaičio, sportininkai galėtų dalyvauti politinėje kampanijoje visais pavidalais, bet nebūtina juos traukti į sąrašus ir į pirmąsias vietas.
„Partijos neturi atitinkamo ryškumo žmonių, kad galėtų juos kur nors kelti. Tokia tiesiog bėda, niekur nuo to nepabėgsime, bet nebūtina Kšystofui būti dešimtuke, Kryštofas gali būti 141, jeigu jis taip myli tą politiką ir nori pabandyti, kad susidomėjo – tegul parodo iš apačios. Arba tegul pagalvoja, kokia jo biografinė praeitis“, - reziumavo politologas.
Taip pat skaitykite:
Ar kiekvienas sportininkas gali tapti politiku?
Krepšinio bokštai dvyniai Lavrinovičiai rinkimuose „eina“ 9/11 numeriu
