Perskaičius Andriaus Užkalnio komentarą apie maisto priedus „Maisto priedų baubas – išlepusių ponulių pramoga“ (http://www.lrytas.lt/-12845238111282908453-maisto-priedų-baubas-išlepusių-ponulių-pramoga.htm ) vargiai gali suprasti kuo tokiu rašiniu norėjo pasakyti. Kad valgykim kas papuola, bet kokį „š“, ypač ko tiesiog norim ir nebūkim „fanatikai“? Jei tai būtų kaip perdėtas sarkazmas skyriuje „sagos“ - tai gal suprasčiau, bet čia juk „komentaras“. Tad pradžioje bandžiau pažvelgti ir rimtai, ir lakoniškai, bet neįmanoma taip žiūrėti į pašaipos ar patyčios stiliumi rašomą tekstą.
Apie maisto priedus rašo tarsi chemijos žinovas, tad ir pagalvojau, gal reikėtų pacituoti prieš jo patyčias, kad ir chemijos mokslų daktarę Ksaverą Vaištarienę, ar kokį kitą šios srities žinovą. Bet juk į pagiežą neatsakoma rimtai, gal visai tokių straipsnių neskaityti ir nereaguoti. Bet reaguoti reikia vien dėl stiliaus ir turinio. Tada verta ta proga pasvarstyti ir apie pačią patyčių atmosferą Lietuvoje.
Kad patyčių „komentaras“ „užkabino“ rodo ir straipsnio komentatorių gausa. Pasirodo, komentuoti yra ką. Vartojami žodžiai ir išsireiškimai: „išlepusių ponulių“ , „veltėdžių ponų pramoga“, „nesąmonėms yra energijos“, „kas jiems pasakė, kad geriau už mane žino, ką reikia valgyti?“, „galėčiau pasišaipyti“, „apkerpėjusių bobulyčių gerbėjos niršta“, „reikšmingai caksi liežuviu“, „susirūpinusių teisuolių brigada“, „jiems tiesiog iš ausų sklinda dieviškoji šviesa“, „kas Lietuvoje yra labiausiai kietakakčiai, netolerantiški ir vaikščiodami valkioja krumplius šaligatviu?“.
Tyčiokimės ir žiūrėkim kaip reaguoja. Kaip smagu. Kiek komentarų. Pritraukiau dėmesį! Gal tyčiokimės ir dar filmuokime? Įdėkime medžiagą į kokį socialinį tinklapį ar net į rimtą portalą. O kiek bus visiems juoko! Kam žiūrėti į gyvenimą per rimtai? Gyvenimas mažytis, nėra ko varžytis.
Ankstesniais duomenimis apie 70 proc. moksleivių tyčiojasi iš savo bendraamžių, dabartiniai tyrimai rodo, kad padėtis kiek gerėja. Tikriausiai dėl aktyvios visuomeninės ir žiniasklaidos kampanijos prieš patyčias. Tikėkimės, kad vaikų elgesio kultūra auga. O suaugusiųjų? O straipsnių?
Toks besidedąs literatūrinio žodžio meistru A. Užkalnis visą meną mato tame, kad svarbiausia įmantriai pasišaipyti. Taip ir vieną straipsnį pavadino: „Šaipysiuos iš visų - nuo supermamų iki pižonų“ ( http://www.lrytas.lt/-12808082211278736660-šaipysiuos-iš-visų-nuo-supermamų-iki-pižonų.htm ). Lietuvių kalbos žodynas pateikia, kad šaipytis reiškia – juoktis, tyčiotis.
Pirmiausia reikia pasakyti, kad nesu prieš humorą, satyrą, pamfletą ar sarkazmą ir karikatūrų vaizdavimą. Tačiau tai turi būti laiku ir tinkamoje vietoje. Kaip menininkai pasakytų – skoningai. Bet manau, kad visi turime būti prieš patyčias. Ir dar didžiuotis jomis - tai tikrai žema. Jei gali didžiuotis patyčiomis suaugę, tai kodėl patyčiomis negali didžiuotis vaikai? Ogi ir didžiuojasi. Tik ar tai gerai? Gal kažkam visai smagu yra tyčiotis ir iš psichinių ligonių? Juk smagu tiek pačiam, tiek ir draugeliams, bendrams, jas girdintiems. O gal ir iš senukų pasityčiokim? O jau patyčios iš religijos tai visai būtų iki „nusiraitymo“ juokingos.
Radau tokį psichologo patyčių apibūdinimą: „Patyčios − tai tyčiniai, pasikartojantys veiksmai, kuriais siekiama įžeisti, įskaudinti kitą žmogų“. Besityčiojantis yra „psichologinę ar fizinę jėgos persvarą norintis parodyti asmuo“. Ir aiškiai reikia įvardinti, kad patyčios – tai ne humoras.
Gal dar pradėkim kalbėti apie žodžio laisvę, kas tikrai madinga. Tačiau ir žodžio laisvė nereiškia viešo keikimosi, teisės meluoti, kitus apipilti purvais, paprasčiausio chamizmo.
Ironija, humoras, karikatūros net skoninga laiku ir vietoje pašaipa – visai normalus ir pageidautinas dalykas, tik kai tai įgauna niekinantį patyčios atspalvį, tikrai neprisideda prie visuomenės darnesnio sambūvio.
Humoras, gebėjimas pajuokauti yra vienas iš psichinės sveikatos bruožų. Ypač jis vertingas, kai sugebama pasijuokti ir iš savęs. Galim ir save „patraukti per dantį“. Tik šiandien, suprask, kuo vaizdingiau išsireiškiau paniekindamas kitą, nors ir pasakiau visišką nesąmonę, tuo esu „kietesnis“. Tokiais kietuoliais seka moksleiviai, tokie paskui ateina į politikos viršūnes, tokie valdo ekonomiką, tokie sėda į kalėjimą. Tik ar nuo to visiems yra gerai?
Juozas DAPŠAUSKAS
