Gegužės 11 ir 25 d. 12 val. Jaunimo teatro Didžiojoje scenoje atgims vienas iš nuostabiausių švedų rašytojos Astridos Lindgren kūrinių “Broliai Liūtaširdžiai”. Inscenizaciją, kurią parengė Jonas Vaitkus ir Sigitas Geda, stato jaunas režisierius Albertas Vidžiūnas, dailininkas Jonas Arčikauskas ir kompozitorius Mantautas Krukauskas, kurie drauge su aktoriais pristato naująjį savo darbą.
Valstybinis jaunimo teatras, siekdamas pateisinti savo misiją - kurti spektaklius jaunam, bręstančiam, amžinų vertybių ieškančiam žiūrovui, nori suteikti kuo palankesnes kūrybines sąlygas ir jauniems kūrėjams - režisieriams, aktoriams, kompozitoriams. Šiame spektaklyje žiūrovai turės galimybę susipažinti su visu būriu būsimųjų Lietuvos teatro žvaigždžių - pagrindinius vaidmenis kuria jaunieji Algirdo Latėno mokiniai Sergejus Ivanovas ir Lukas Petrauskas bei Dalia Morozovaitė, Ignas Ciplijauskas, šalia jų vaidina teatralams puikiai pažįstami Tomas Kizelis, Nerijus Gadliauskas, Jurgis Damaševičius, Dovilė Šilkaitytė, Kristina Ovčinikaitė.
Jaunas režisierius Albertas Vidžiūnas Jaunimo teatre pristato spektaklį pagal garsios vaikų rašytojos Astridos Lindgren knygą “Broliai Liūtaširdžiai” (http://www.muge.lt/Knygos/index.phtm?prod=3059&kat=15&virs=13&disp_mode=2). Režisierius kryptingai renkasi vaikiško spektaklio žanrą, siekdamas išgryninta teatrine forma perteikti amžiną, bekompromisį pozityvų vertybių išsaugojimą.
Brolius Liūtaširdžius galima pavadinti misionieriais, pateisinančiais didžiosios mūsų visuomenės dalies lūkesčius ir poreikius. Keliaudami iš vienos erdvės į kitą, jie keičia tik savo fizines koordinates, bet ne savo požiūrį į tai, kas bloga ir kas gera. Svarbiausia jiems išlikti “žmogumi, o ne šlamštu”.
Spektaklio režisieriaus sprendimu gyvenimas spektaklyje perteikiamas kaip kova, kaip nuolatinis konfliktas tarp blogio ir gėrio, kaip neišvengiamybė, išgryninanti tikrąjį žmogišką pradą. Šiandien takoskyra tarp pamatinių moralės normų dažnai visai nusitrina, išnyksta arba yra dirbtinai peržengiama - spektaklio kūrėjai norėtų vaikams padėti susigrąžinti nykstančias vertybes, priminti žmogiškų tarpusavio santykių svarbą. Režisierius norėtų pasitelkti broliškumo puoselėjimą kaip pamatinį, bekompromisį žmogiškų vertybių išsaugojimo laidininką.
Spektaklyje neišvengiamai nuskambės giliai A. Lindgren kūrinyje užkoduotos neįgalumo ir mirties temos. Režisierius šiuos motyvus norėtų panaudoti kaip nuolatinius, žmogaus gyvenimą lydinčius virsmo, kaitos pradus. Pasitikint įgimta vaiko dorovine intuicija ir intelektu, galima pabandyti scenoje parodyti ne bauginantį ir atstumiantį mūsų popkultūros ir žiniasklaidos suformuotą mirties, negalios įvaizdį, o jos tikrąjį, alternatyvų fiziniam ir dvasiniam pasyvumui, kaitos, virsmo viltį suteikiantį pavidalą. Svarbiausia padėti vaikui įprasminti savo egzistenciją, t.y. būti aktyviu jo kūrėju - o ne pasyviu stebėtoju, nesvarbu, neįgalus tu ar sveikas.
Savo mintimis apie būsimą spektaklį sutiko pasidalyti visa spektaklio kūrybinė grupė.
Režisierius Albertas Vidžiūnas:“Aš “Brolius Liūtaširdžius” skaičiau ne vieną kartą, po to vėl prie jų sugrįždavau. Neįmanoma vienu kartu perskaityti tos baisios pasakos apie mirtį, pasakos apie mūsų pačių kuriamas pasakas, apie tai, ar išvis egzistuoja toks dalykas kaip gera pasaka, ar išvis įmanoma atskirti, kas yra gera, o kas bloga pasaka. Man “Broliuose Liūtaširdžiuose” pasirodė toks įdomus užtaisas, kad tikėdami, siekdami arba svajodami apie kitą, geresnį gyvenimą, vėl susiduriame su tuo, kad reikia kovoti, stengtis ir bet kuriuo atveju reikia tvirtos, žmogiškos valios.”
Dailininkas Jonas Arčikauskas:“Sukurti spektaklį vaikams nėra paprasta. Dažnai teatre manoma, kad kuriant spektaklį vaikams galima lyg pailsėti, padaryti pauzę, bet dažniausiai yra priešingai. Vaikai gali patys paėmę perskaityti A. Lindgren knygą. Kuriant spektaklį mūsų užduotis išplėsti šios istorijos priėmimą, įsivaizdavimą. Spektaklis ne tiems lėliukams iki penkerių metų, bet vyresniems, išties plačiam ratui žiūrovų, kuriems turėtų būti suprantama, aktuali ši medžiaga. Teatro vyksmas kaip kalbos, kaip kultūros dalis gali paliesti bet kurį žmogų. Tai nėra, kaip pas mus įprasta, kokia švepluojanti pasakėlė, sukramtyta košė vaikučiams, tai tik mūsų bandymas fiksuoti vaiko klausimą apie mirtį. Kodėl sutikau dirbti su jaunu, debiutuojančiu režisieriumi? Nes man svarbu, kas po mūsų ateis, kas vyks pasikeitus kartoms Lietuvos teatre. Nes Albertas tiesiog žavus vaikis, labai svarbu, nuo ko jis pradeda ir kaip dirba, svarbu geras atspirties taškas. Man, kaip vyresniam žmogui, aktualu, kaip jam klostysis gyvenimas. Visus mus paliečia atskiro žmogaus užauginimas.”
Kompozitorius Mantautas Krukauskas:“Mane nuo vaikystės žavėjo teatras - menų buveinė, kur vaizdas, veiksmas ir muzika šneka viena kalba. Spektaklis, mūsų pasaka apie Brolius Liūtaširdžius, taip pat daugialypis. Jis byloja apie žmogų, kuris vis randa savyje naujų šviesos jėgų keliaudamas po mažų ir didelių pasaulių begalybę. Juk pabaiga - visuomet naujo pradžia. Man buvo labai malonu nors truputį prisiliesti prie to amžino dangaus sferų skambėjimo, tą, tikiuosi, pajusite ir jūs. Žiūrėkite ir išvyskite, klausykitės ir išgirskite.”
Junatanas - Lukas Petrauskas:“Kas man svarbiausia šiame spektaklyje? Galimybė suvaidinti tikrą teigiamą personažą, herojų, “gerutį”. Šitas vyrukas Junatanas turi galingą vaizduotę, kurią pasitelkęs gali sukurti nuostabiausius pasaulius, stebuklingus nuotykius ir žmones. Ir visu tuo moka uždegti kitą - savo brolį Skrebutį. Dar svarbi yra tikra brolių draugystė ir mano žodžiai, ištariami šiame spektaklyje: “Jei tu nebūtum toks snarglinas, bjaurus mažylis, tu nebūtum mano brolis, kurį aš taip myliu.”
Skrebutis - Sergejus Ivanovas:“Koks yra Skrebutis? Jis bailys, bailiukas, smalsus bailiukas - gal net ir toks, koks aš pats buvau vaikystėje. Svarbiausia, kad per visą istoriją, kurią mes papasakosime, jis keičiasi, mokosi iš savo brolio Junatano, didžiausio pavyzdžio ir autoriteto, ir tampa toks kaip jis - stiprus, drąsus ir gražus. Spektaklyje svarbiausias yra brolystės jausmas ir herojų pastangos suprasti juos supantį pasaulį, kitus žmones ir save.”
Fru Lejon, Skrebučio ir Junatano mama - Dalia Morozovaitė:“Paauglystėje teko skaityti visas Astridos Lindgren knygas ir jau tada “Broliai Liūtaširdžiai” iš jų labai išsiskyrė - knyga kėlė liūdesį. Man spektaklyje įdomiausia yra galimybė pajusti motiniškus jausmus, skausmą, kurį sukelia vaiko liga ir mirtis. Mamos vaidmuo privertė susimąstyti, kad bet kurią akimirką tai gali atsitikti ir kaip ją priimti - mirtį, gal kaip perėjimą į kitą gyvenimą, į ten, kur viskas daug labiau… O šalia spektaklyje ir linksmybės, ir kova už gyvenimą, už kitus, artimus žmones.”
Sofija ir Fru Erikson - Kristina Ovčinikaitė:“Labai gera kurti nežemiškas būtybes, kaip vaikystėje fantazuoti, kad viskas yra įmanoma, užmiršti suaugusio žmogaus logišką mąstymą, netikėjimą stebuklais. Mano Sofija - erškėtrožių ir varnelių karalienė, nežemiška būtybė, kuriai viskas įmanoma. Kaip ji susikalbės su paukščiais? Pabandysiu pasaulį apčiuopti ne tik rega, klausa, bet ir kitais jutimais. Daug ką galima išsakyti rankomis - spektaklyje jos bus labai plastiškos, atliks daug funkcijų - rankos klausys, girdės, pavirs paukščiu, išreikš jausmus. Kas man svarbiausia šiame spektaklyje? Išsipildžiusi vaikystės svajonė suvaidinti pasakų karalienę būtent vaikiškame spektaklyje.”
Sofija ir Fru Erikson - Dovilė Šilkaitytė:“Šis spektaklis skirtas ne jaunesniems kaip 7-10 metų vaikams. Mažyliai gali nesuprasti temos, išsigąsti Fru Erikson - skaidrios mirties pranašės, su kurios atėjimu prasideda visa istorija, su kuria išeina abu berniukai į kitą gyvenimą, į pasakišką Nangijalos šalį. Būdama dešimties metų aš galvojau: “Gerai, aš mirsiu, bet ką aš tada veiksiu? Na, gulėsiu karste, bet kiekgi galima jame gulėti? Galima gulėti vieną valandą, dvi valandas, dieną, bet ne mėnesį! Ką aš veiksiu?!” Taip aš galvojau ir visai nejaučiau baimės, nebuvo baisu. Ir štai užaugus tenka vaidinti spektaklyje, kuris yra lyg atsakymas į aną mano vaikystės klausimą, kad aš būsiu ir po to, tik kitame gyvenime, ir jame bus pasakiškų nuotykių!”
Jusis - Jurgis Damaševičius:“Spektaklis turėtų priminti vaikams amžinas vertybes, dabar vis dažniau nustumiamas į šalį - ištikimybę, dorą, tėvynės, gimtosios žemės gynimą, broliškos meilės ir šeimos svarbą. Man teko suvaidinti tikrą “blogiuką”, “šliužiuką”, kokių vaikai per televiziją prisižiūri devynias galybes, bet šitas yra ypatingas “šliužų šliužiausias”. Jusis išduoda viską, ką tik galima išduoti, ir ne už bet ką, o už penkiolika širmų žirgų! Ką padarysi, aktorius turi sau pateisinti savo personažą, kad jį suvaidintų - gal už penkiolika širmų arklių ir galimybę valdyti visą šalį galima išduoti visus ir viską?”
Vėderis - Tomas Kizelis:“Aš vaidinu “blogiuką”, o žinai, kodėl smagu kurti tokius personažus? Jie turi didžiulę amplitudę skirtingų savybių - jie ir blogi, ir geri - visokie. Svarbiausia, kad vaikiškuose spektakliuose “blogiukas” niekada nelieka tik blogas, kažkas visada su juo atsitinka, jam suteikiama galimybė tapti geram, jautriam, švelniam, suprasti savo klaidą, pasimokyti iš jos, o viskas baigiasi labai laimingai ir gražiai. Ar rekomenduočiau savo sūnui šį spektaklį? Rekomenduočiau jį visiems vaikams - juk kiekvienas pasaulį mato per savo vaizduotę, o sūnui, kuriam penkeri metai, bus įdomiausia stebėti Brolių Liūtaširdžių nuotykius - tokio amžiaus vaikai trokšta turėti artimą žmogų - vyresnį ar jaunesnį brolį arba sesę, kuriuo galima rūpintis ar didžiuotis.”
Kaderis - Ignas Ciplijauskas:“Aš irgi vaidinu “blogiuką”, apie kurį viską pasako viena frazė: “Tie kvailiai iš meilės gali viską padaryti”. Kurdami šį spektaklį mes dirbome kaip tikra komanda, visą laiką buvo labai gera atmosfera, mes kūrėme kartu, vienas kitam padėdami, patardami, tapome gerais draugais. Visiems norėjosi, kad kiekviena scena pavyktų kuo geriau, kad vaikams būtų linksma ir įdomu žiūrėti, kad norėtųsi eiti vaidinti ir po trečio, ir po šimtojo spektaklio. Labai svarbu, kad kiekvieną kartą išėjęs į sceną tu turi sugalvoti kažką nauja, nes režisierius paliko laisvės improvizacijai, todėl kiekvienas spektaklis bus vis kitoks.”
Hubertas ir Senelis - Nerijus Gadliauskas:“Ar nenuobodu vaidinti “gerutį”? Ne, režisierius leidžia savo personažui paieškoti įvairių spalvų, todėl nors ir vaidinu du teigiamus personažus, jie abu neatrodys lyg štampuoti vienoje gamykloje ar ne kartą matyti kituose vaikiškuose spektakliuose. Džiugu, kad jaunas, mažai patyręs režisierius moka suburti stiprią komandą, uždegti ją kūrybingu darbu. Spektaklis bus truputį liūdnas, bet gal jau gana visiems į teatrą žiūrėti tik kaip į pasilinksminimo vietą. Žmonės klysta gyvenime matydami tik liūdesį, blogį, o į teatrą eidami tik pasilinksminti ir pasijuokti. Kartais reikia ir liūdnų, rimtų dalykų. Koks bus mano Hubertas? Toks visiems pažįstamas, truputį pasakiškas kaimo dėdė. Kiekvienam vaikui labai svarbus žmogus yra senelis ir šios pasakos Senelis bus ypač svarbus ir artimas Skrebučiui, toks lyg ir iš jo fantazijų, vizijų gimęs pasakiškas Senelis.”
Hubertas ir Senelis - Gediminas Storpirštis:“Spektaklis žavi labai gražia ir galinga fantazija. Kaip kad vaikystėje atrodo realus gyvenimas ir sapnų gyvenimas - gyvenimas po mirties visada ir traukia, ir vilioja, ir yra paslaptis. TEN labai spalvinga ir apie TAI keista, įdomu fantazuoti. Todėl žiūrovams bus įdomu, ne tiek daug yra spektaklių apie tai, kas būna, kai iškeliauji anapus, koks ten gyvenimas. Prisilietus prie to ir gyvenimas, buvimas čia, šitoje žemėje, labai prasiplečia. Tai tas pats kaip fantazuoti, kas gyvena už debesų arba po žeme, arba kas gyvena kambaryje, ko mes nematome.”
