Lietuviams investavimas į nekilnojamą turtą (NT) tikrai nėra svetimas – visi prisimena, kad dar prieš 3-4 metus NT verslas ir rinka tiesiog klestėjo. Atėjusi krizė iš esmės pakeitė situaciją – šio verslo rinkos dalyviams atėjo sunkūs laikai, ir norinčių investuoti į šią sritį praktiškai nebeliko. Tačiau juodžiausi krizės laikai, tikėkimės, jau praeityje, tad ir investavimas į nekilnojamąjį turtą po truputį atsigauna. Pats metas susipažinti artimiau.
Kodėl apskritai investuotojai renkasi nekilnojamąjį turtą? Tai daroma dėl kelių priežasčių. Pirma – galimybė uždirbti iš ilgalaikio turto vertės didėjimo. Antra – galimybė gauti periodinių pajamų iš būsto nuomos. Be to, reikia pastebėti, kad tai yra gera lėšų apsauga nuo infliacijos, nes auganti infliacija paprastai padidina ir pajamas iš turimo nekilnojamo turto. Trečia, tai yra realus turtas, kurį galima pačiupinėti ir pamatyti, o tai kai kuriems investuotojams yra labai svarbu.
Istorija byloja, kad net nekilnojamo turto rinką kartas užvaldo emocijos ir ji pasiduoda beprotybei. Turbūt pats rimčiausias NT rinkos burbulas buvo susiformavęs praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje Japonijoje. Kuomet kainos Tokijuje ir jo apylinkėse pasiekė kosminius lygius – žemės lopinėlis kainavo daugiau nei visa Kalifornija. Šio burbulo pasekmės Japonija jaučia iki šiol, nors jau praėjo daugiau kaip 20 metų.
Šiek tiek vėliau, 1992-1994 metais, nekilnojamo turto burbulas buvo susiformavęs arčiau mūsų - Skandinavijos valstybėse. Šios šalys su burbulu tvarkėsi kur kas sėkmingiau. Vėliau jų sprendimo būdai buvo nagrinėjami ir naudojami kaip pavyzdžiai sprendžiant krizės bėdas, susijusias su JAV nekilnojamo turto rinka. Beje, pastaruoju metu buvo pradėta kalbėti apie besiformuojantį Kinijos nekilnojamo turto burbulą. Tad panašu, kad burbulų formavimasis yra nuolatinis palydovas ir investuotojai turėtų to nepamiršti.
Investavimas į nekilnojamą turtą reikalauja pakankamai didelių pradinių investicijų, todėl dažnai naudojamasi bankų finansavimu ar kitais šaltiniais. Tai savo ruožtu padidina investicinę riziką, nes sukuriamas finansinis svertas – sėkmės atveju pelnas auga kelis kartus, o nesėkmės atveju nuostoliai irgi didėja. Papildomų sunkumų gali sukelti mažesnis likvidumas, tad kantrybė čia tikrai būtina.
Na ir svarbiausia – tai specifinės žinios apie pačią rinką. Reikia suprasti kiekvienos alokacijos ypatumus, numatyti ateities perspektyvas (ne porą metų, bet kur kas ilgiau) ir jausti bendrą situaciją rinkoje, tai yra, kokia pasiūla formuojama, kas vyksta su paklausa: vartotojų lūkesčiai, pomėgiai ir kita.
Todėl tiesioginis investavimas – ne kiekvienam. Daugelis tai daro paprasčiau ir netiesiogiai. Pavyzdžiui, galima investuoti į nekilnojamo turto bendrovių ar su šia sritimi susijusių įmonių akcijas. Dar paprasčiau – į specializuotus nekilnojamo turto fondus, turinčius profesionalius valdytojus. Kadangi tokiu būdu dažnai galima investuoti ir pakankamai mažas sumas, išvengsite didelių pradinių lėšų problemos. Be to, vertybiniai popieriai paprastai yra žymiai likvidesni už nekilnojamą turtą, o tai suteikia daugiau lankstumo valdyti savo lėšas. Galiausiai, nebūtinos tokios išsamios specifinės žinios ir nereikalinga nuolatinė priežiūra.
Darius Kuzmickas, Danske banko Investavimo ir taupymo paslaugų departamento direktorius
Jums rūpimus klausimus apie investavimą galite užduoti Dariui Kuzmickui el.p. [email protected]
