Tik Balsas.lt skaitytojai turi galimybę pirmieji susipažinti su Gedimino Stanišausko debiutinio romano, rašyto net šešerius metus, pirmaisiais trim skyriais.
***
Aistra suteikia proto kvailiausiems žmonėms ir paverčia kvailiais protinguosius (Seneka)
***
Mano tėtis visada mane mylėjo. „Dukrele, kai tau sukaks aštuoniolika, galėsi paskaityti šiuos užrašus” , – sakydavo jis. Dažnai aptikdavau jį darbo kambaryje, palinkusį prie stalo ir kažką rašantį susikaupus. Kai jo paklausdavau, apie ką jis rašo, jis atsakydavo, kad nori man palikti vieną istoriją. Nežinau, kodėl, bet jis amžinai kartodavo, kad šią istoriją rašo kaip tik man. Kad užaugusi žinočiau, kuo gyveno jis ir kuo gyveno šalia jo buvę žmonės, kad suprasčiau, kodėl man taip svarbu žinoti, kas yra tuose užrašuose ir kodėl jie yra tokie svarbūs. Iki tol niekada nedrįsdavau nė prisiliesti prie jo rankraščių, nes jis būtų labai supykęs. Tiesa, giliai širdyje neabejojau, kad jo pyktis netruktų ilgai ir jis man atleistų per kelias akimirkas, o nusišypsojęs pasakytų: „Žinai, širdele, tu visai tokia pat smalsi kaip ir aš, todėl bent pažadėk laikytis mūsų susitarimo”. To susitarimo laikiausi ir nekišau nagų prie stalčiaus, kuriame gulėjo rankraščiai.
„Sveika, saulute”, – nusišypsojęs kartą pasakė jis, kai vieną vakarą priėjusi prie ąžuolinio stalo gal šimtąjį kartą uždaviau tėčiui tą patį klausimą. „Rašau apie tave. Nuo pat tavo gimimo galvoju apie tave ir rašiau laiškus tau: kur yra tavo kelias, kaip klausytis širdies, kai nežinosi, ką daryti”. Įdėmiai išklausiau šių jo žodžių, bet tada dar nesupratau, ką jis turėjo galvoje. Tėtis man tiesiog paglostė galvą ir pasakė, kad su laiku aš viską suprasiu. Kurį laiką dar stovėjau šalia jo, stebėdama, kaip jis palinkęs prie rankraščių kažką rašo, pataiso, vėl rašo. Stebėjau jo veidą. Prisimenu, kad tada taip bežiūrėdama į jį apsižvalgiau šiame paslaptingame tėčio kambaryje. Šiek tiek nustebau, kad niekur nebuvo mano nuotraukų, nors jis visada pabrėždavo, kad mane myli labiausiai ir dėl manęs paaukotų daugelį dalykų šiame pasaulyje. Jeigu taip, tai kodėl čia nebuvo mano nuotraukų… Pasižiūrėjau į tėtį dar kartą, po to vėl į stalą. Į mane žvelgė tik viena nuotrauka. Tai buvo jo ir mamos nuotrauka. Abu jie šypsojosi. „Tėti?” „Ką, mieloji”.
Jis atsisuko ir įdėmiai pažvelgė į mane. „Jei tai tu ir mama, tai kur esu aš?” Tėtis atsitraukė nuo rankraščių ir pasisodino mane ant kelių. „Dukrele, viskas yra parašyta čia, – parodęs kelis lapus pasakė jis. – O nuotrauka? Nuotrauka tik įamžina mus tokius, kokie esame. Tavo nuotraukų yra kituose kambariuose, o šiame noriu matyti tave tokią, kokia esi”. Niekada daugiau tėčio neklausiau, kodėl savo kambaryje jis nelaiko mano nuotraukų. Galiausiai, tai ir nebuvo labai svarbu. Juk visą laiką, kaip ir iki šiol, jutau jo meilę, šilumą ir rūpestį. Bėgo dienos, o po jų metai. Tėtis niekada nedavė nė mažiausios dingsties suabejoti jo meile man. Kiekvieną naktį prieš miegą jis ateidavo į kambarį ir apkamšydavo mane tarsi meškiuką, o palinkėjęs labos nakties niekada neuždarydavo durų. Jis palikdavo jas šiek tiek praviras, kad man nebūtų baisu. Nors ir labai norėjau bent akies krašteliu žvilgtelėti į jo rankraščius, buvau kantri ir nesulaužiau mūsų susitarimo. Aštuonioliktojo gimtadienio proga tėtis pasikvietė mane į savo kambarį ir įteikė man štai šią dėžutę, kurioje tvarkingai gulėjo visi jo rankraščiai. Dabar tai buvo mano rankraščiai ir mano istorija.
***
„Šiandien tu ir vėl pasirodei. Taip jau buvo nutikę prieš trejus metus ir anksčiau. Tu visada pasirodai taip pat, bet drauge ir kitaip. Kartais tavęs nekenčiu, nes ateini neįspėjusi ir be priežasties. Gyvenime sujaukei viską, kas iki tol buvo brangu. Sugriovei ankstesnį pasaulį ir jame pastatei naujus miestus. Tai vis dėlto, koks tavo vardas?“
I SKYRIUS
Už ligoninės sienų siaučia žiema. Pro vitrininį langą matyti, kad ji kaip namų šeimininkė įsismarkavusi beria sniegą iš dangaus. Baltos, didelės snaigės nenustoja lėtai kritusios jau antrą ar trečią dieną iš eilės. Net tiksliai neprisimenu, kiek laiko baltoji senė šoka už šių sienų. Kaip anksčiau nepastebėjau šito balto spektaklio?! Apie tai galvojau palatoje įsitaisęs ant kėdės, atsainiai stebėdamas, kaip už lango krinta snaigės. Po kelių minučių gydytojas žadėjo pranešti, kokie yra Bertos tyrimo rezultatai, o prieš tai... Prieš tai beveik visą naktį nemiegojau. Jau seniai norėjosi nusimesti drabužius ir įlįsti į dušo kabiną, mėgautis vandens srovelėmis, glostančiomis odą. Dar kartkartėmis įkvėpti garų ir pamiršti viską aplink, nugrimzdus mintimis į vandens šnabždesį. Pamiršti šį ligoninės ir vaistų kvapą, vis kutenantį nosį. Pamiršti tai, dėl ko esu čia. – Prasideda rytinė apžiūra. Jums geriau išeiti iš palatos ir palaukti už durų. Po apžiūros jums viską ir pranešiu, – pažadino gydytojas, padėjęs ranką ant peties. – Žinoma... Gydytojas šiek tiek stabtelėjo. – Beje, ar tikrai esate Bertai vienintelis artimas žmogus? Linktelėjau galva. – Taip... žinoma, gydytojau. Jūs ir pats viską puikiai žinote, todėl nesikartokime.
Gydytojas pritariamai linktelėjo galva. Tada jau nenorėjau ir neturėjau jėgų jam priešgyniauti. Per apsiblaususias akis lyg per rūką nužvelgiau kortelę ant jo balto chalato: „Daktaras Samuelis Milnickis“. Jis stovėjo įsikišęs rankas į kišenes. Ant kaklo kybojo stetoskopas, kurio galas kažkaip juokingai buvo sukištas į kišenėlę prie tarnybinės kortelės, nelyginant kostiumo nosinaitė. Dieve, kokie jie panašūs, kokie jie pilki ir banalūs, neturintys nė trupučio fantazijos. Šitaip susikišusių rankas į kišenes gydytojų povyzą mačiau tūkstančius kartų. Ir kaip gali jais pasitikėti. Bet šiandien ne tai svarbu. Gerai nebent tai, kad daktaras Milnickis pažadino. Prabudęs neištverčiau ilgiau būti palatoje ir sėdėti prie Bertos lovos.
Liesti rankas ir glostyti plaukų likučius ant jos galvos. Sulaikydavo tik tas jausmas jai, bet kai ji vakar užsnūdo, po keliolikos minučių atsijungiau ir aš. Šitie nuostabūs keli mėnesiai, kuriuos ji padovanojo, prabėgo kaip akimirka. Tai regėjau ir praėjusią naktį sapnuose. Galiausiai, tai viskas, kas yra likę. Vakar prieš užmigdama nuo eilinės morfijaus dozės, Berta vis dar nebuvo praradusi humoro jausmo. – Tu žinai, po dar kelių tokių injekcijų tapsiu narkomane ir tu tada manęs niekur nesurasi. Būsiu uždaryta kur nors beprotnamyje... Tikra beprotė, dievaži. Ji net šyptelėjo lyg būtų juokinga. Atrodė, kad nuo tos nežymios šypsenos palatoje pasidarė šiek tiek jaukiau ir šviesiau. To neįmanoma paaiškinti žodžiais. Tai reikia pajusti. Nusišypsojau. Ji jokia beprotė. Dabar ji man priminė angelą, Dievo nublokštą į žemę rinkti visos žmonijos skausmų tam, kad mes, čia likusieji, išgyventume. Metastazės sukaustė jos kūną. Už Bertą dėkojau ne tik Dievui. Pasąmonėje, matyt, dėkojau ir dracenai, kuri vazone ant palangės skleidė ilgus žalius lapus, nors visą gyvenimą nekenčiau augalų. Anksčiau draugai gimtadienio proga dažnai dovanodavo gėles vazonuose, bet vėliau nustojo, nes pastebėdavo, kad namuose augalai numeta lapus, lyg nudistų pliaže išsirengia nuogaliai. Vėliau gėles vis tiek reikėdavo išmesti kaip niekam nereikalingą šlamštą.
Po akimirkos Berta surimtėjo. – Neturėjau tau pasiduoti, privalėjau nuo pat pradžių nubrėžti aiškią ribą tarp mudviejų... Juk žinojau, kad taip bus. Labai stengiausi, bet tu vis neleidai... Ir dar tas laiškas... – Koks laiškas? – Tas, apie kurį tu man niekada nepasakojai, bet jį visada turi su savimi... Pažadėk man apie jį papasakoti... Beveik buvau bepradedąs teisintis, bet Berta suvilgiusi lūpas vėl užmerkė akis. Vis dar laikiau jos delną, kuris netrukus atpalaidavo sugniaužtus pirštus. Ji vėl atsijungė. Bet ką ji gali žinoti apie laišką?! Juk ji nieko negali žinoti apie jį. Kad ir kokia ji būtų, bet telepatinėmis savybėmis niekada nepasižymėjo. Privalau gerai apgalvoti, kaip pasiteisinti dėl to laiško. Beliko stebėtis baltų snaigių šokiu. Pro didelį langą vis dar matyti, kaip jos lėtai krinta ir krinta. Niekada nemačiau jų tokių didelių. Toptelėjo mintis, kad galbūt tik vaikystėje, kai mama, bijodama, kad nepersišaldyčiau, neleisdavo eiti į lauką. Tada pro langą stebėdavau tą nuostabų snaigių krytį iš dangaus. Tas ramybės pojūtis neapleidžia ir dabar, kai ant nosies Kalėdos, o svarbiausia – Berta yra visai šalia, už kelių žingsnių.
Apie tokį artumą svajojau visą gyvenimą ir štai ji čia. Tik aplinkybės, švelniai tariant, nekokios. Ir Milnickiui tai puikiai žinoma. Puikiai žinoma ir man, ir pačiai Bertai. Su Berta susipažinome visai ne taip, kaip rašoma knygose ir rodoma filmuose apie meilę iš pirmo žvilgsnio. Nė velnio. Nuo tų apsiseilėjusių istorijų, kai iš žurnalų viršelių jaunos mergiotės kalba apie pirmąją meilę ir gyvenimą iki grabo lentos darosi koktu, nes po kelių mėnesių iš tų pačių viršelių jos rėkia visam pasauliui, kad meilės nėra ir išdeda į šuns dienas visą vyrišką giminę. Po kelių mėnesių jos vėl dievina išrinktąjį. Reklaminiai triukai. Nei daugiau, nei mažiau. Tuštybių mugė, pasakytų kiti ir visi būtų teisūs. Ant sienos kabantis laikrodis tyliai skaičiuoja sekundes ir minutes. Pusė devynių. Kreivai nusišypsau. Mes susipažinome kaip tik tokiu laiku. Prieš pusę metų, pusę devynių vakaro.
Prieš pusę metų
Neatsimenu, kuri tiksliai buvo diena, bet maždaug prieš pusę metų, pusę devynių vakaro gavau pirmuosius sakinius iš Bertos. – Kas tu? – paklausė ji ir šie žodžiai išsidėliojo monitoriuje. – Jei tiksliai žinočiau, galėčiau tau atsakyti, – atrašiau. – Juk nei vienas žmogus apie save negali nieko pasakyti, išskyrus tai, ką apie jį pasako kiti žmonės. Tai buvo pirmasis virtualus, tik man ir Bertai skirtas pokalbis „Getface“ aplinkoje, o prieš tai teko paplušėti šio socialinio portalo forumuose, kuriuose tarp daugybės kvailų temų, pavyzdžiui, „Kaip megzti vąšeliu“ arba „Mano katė šiandien nuobodžiauja ant palangės“, pasitaikydavo ir vertų dėmesio pokalbių, kuriems nebūdavo gaila paaukoti penkiolikos minučių. Juolab kad spaudė reikalas. Ne kas kitas, o laiškas, gautas praėjusį pirmadienį, paskatino tapti „Getface“ nariu. Šiame portale mažų mažiausiai milijonas žmonių vienu metu skaito naujienas, komentarus, patys juos rašo, plūstasi, piktinasi ir kitaip išreiškia savąjį ego, paslėptą įvairiais vardais. Šiek tiek pašmirinėjęs tarp temų ir komentarų, retoriškai klausiau savęs, ko jie ten sėdi dienų dienas, lyg neturėtų darbo ir tikslo. Gal net tikrų draugų, su kuriais galėtų pasidalinti išgyvenimais ir problemomis. Moterims skirtoje rubrikoje Berta prisistatydavo šiuo vardu ir dažnai išsakydavo savo nuomonę įvairiausiais vyrų ir moterų santykių klausimais. Apie šeimų krizes, įsimylėjimus ir išdavystes, dar kitus širdies reikalus. Berta buvo kitokia. Jos pastebėjimai įvairiomis temomis būdavo iki širdies gelmių taiklūs: kartais juokingi, retkarčiais pikti, bet pataikantys į dešimtuką, nelyginant Robino Hudo strėlės. Galbūt todėl vyrai jos nemėgo. Juk paprastai jie, aptinkantys protingesnę ir pilną sąmojų skrynią turinčią moterį, pasijunta menki it veršeliai, vis stengdamiesi sumenkinti iš kažin kur išdygusią oponentę. Juk jų smegenys sveria mažiau! Tokios moters etiketę tikriausiai ant kaktos nešiojo ir Berta. Ji neprisileisdavo vyrų per arti. Kai kurie vyriškiai taip įpykdavo ant Bertos, jog visus žodžius apie ją būtų sudėtinga surašyti ant jaučio odos. Žodis „kekšė“ ten pasirodytų lyg lakštingalos giesmė. Vieni ją grasindavo išdulkinti, kiti – išdaužyti jai snukį. Berta paprastai pasiūlydavo atsistoti į eilę, nes šią savaitę visas jos grafikas užimtas, o per pietų pertrauką jai dulkintis nepriklauso. Girdi, draudžia darbo kodeksas. Iš jos atsakymų galėdavai kvatotis kol įsiskaudės inkstai ir pritruksi kvapo. – Kaip manai, kodėl nusprendėme susipažinti? – „Getface“ paskyroje paklausė Berta. – Nežinau, – atsakiau. – Aš tik nurodžiau elektroninio pašto adresą ir tikėjausi, kad parašysi būtent tu. Iš milijono žmonių sureagavai būtent tu!
Tai buvo gudrybė kaip susipažinti su Berta, bet tikrai ne todėl, kad gyvenime trūksta nuotykių. Jų visada galime turėti iki soties. Šis pasaulis pasileidęs tiek, kad nuodėmėms išpirkti neužtektų viso pasaulio pinigų, o atgailaujant keliais nueitas atstumas net iki Mėnulio pasirodytų per trumpas. Berta geriausiai tiko iš visų komentatorių moterų vienam klausimui išsiaiškinti, kuris pastarąsias dienas kankino lyg įkyriai skambanti melodija, nepertraukiamai besisukanti smegeninėje. Mąstymo modelis, bendravimo manieros – visa tai pastebėjau iš pirmo žvilgsnio, todėl nepažįstamosios apgaulei pateisinti radau daugiau nei tūkstantį priežasčių. Ir štai, visiškai nedideles pastangas apvainikavo sėkmė! Berta pasidavė provokacijai. Ji sureagavo į repliką, kad moterys nemoka mylėti.
Kitaip tariant, pakako užkabinti moteriškas ambicijas kaip arfos stygas, ir Berta pati įsipainiojo nesudėtinguose gudrybės spąstuose. Komentaruose šiek tiek pasiginčijome, bet galiausiai mūsų nuomonės beveik sutapo. Jei nori laimėti karą, nėra blogai pralaimėti vieną mūšį, argi ne taip? Apsikeitėme elektroninio pašto adresais. Vėliau dar kelios provokacijos išvedė Bertą iš kantrybės. Tokį nuostabų, mielą bei iki skausmo jautrų vaikiną, ji paėmė ir išvadino avigalviu. Tada juokiausi iki sąmonės netekimo vos nenuvirtęs nuo kėdės. Kaip ir tikėjausi, Berta pajuto gėdą. Matyt, pagalvojo, kad įžeidė niekuo nekaltą žmogų ir po gero pusvalandžio apsireiškė „Getface“ aplinkoje. Ji pakvietė į virtualų pokalbį.
Man besimaudant neįtikėtinos šlovės spinduliuose (juk niekas jos dar nebuvo prisijaukinęs!), kortų namelis sugriuvo vieninteliu Bertos pūstelėjimu. – Yra kitaip. Norėjau tik atsiprašyti už kategorišką toną. Nenoriu nieko klausti, nei pasitikslinti. Jau minėjau, atėjau su konkrečiu tikslu - atsiprašyti. Todėl pabaikime šią liūdną virtualią pažintį. Atrodė, kad iš manęs juokiasi visas pasaulis, įskaitant ir tuos vyrus, kurie stovėjo eilėje, beviltiškai laukdami, kol Berta leis ją išdulkinti. Ji kirto kaip šlapiu skuduru per veidą ir apie tai bylojo „Getface“ aplinkoje ties Bertos vardu užgęsusi švieselė. Eilėje atsidūriau paskutinis. Negali būti! Taip nesąžininga! Viltis, kad pavyks greitai išsiaiškinti apie laišką, gautą prieš kelias dienas, išsisklaidė kaip rūkas vėjyje. Tikra kekšė! Dievaži kekšė! Ta paliegusi karvė mano vienintelė turinti konkretų tikslą? Nieko panašaus. Žaidimas dar nesibaigė, bet ką daryti su tuo laišku... Juk Berta buvo atsakymas į jį, o ji ėmė ir pakišo priešais akis vidurinį pirštą.
Kaip ir sakiau, laišką gavau pirmadienį. Tada rytas prasidėjo, kaip ir visus kitus pirmadienius. Greitomis suvalgytas sumuštinis ir išgerta kava, viena akimi ir ausimi peržiūrėta televizoriuje rytinė laida, žinios ir spaudos apžvalga, galiausiai automobilių spūstys gatvėse ir skubantys žmonės. Žodžiu, įprastas pirmadieninis chaosas, kai visi apsimeta, kad per vieną dieną nudirbs viso gyvenimo darbus ir visur skuba taip, lyg tai būtų paskutinė diena susimokėti mokesčius, nes kitaip bus uždaryti į belangę, o bankas atims jų vienintelį būstą. Miesto centre šiek tiek nervino praeiviai. Vienas užkabino petį, nors atsisukęs atsiprašė. Apsimečiau, kad ir aš dėl to kaltas, todėl taip pat atsiprašiau, o mintyse beveik šaukiau jam pavymui: „Nevykėlis!“. Iš kažin kur išdygusi blondinė pakišo lankstinuką su galimybe laimėti naują, du tūkstančiai septintųjų gamybos „Mercedes Viano“. – Ačiū, – atsakiau išsišiepęs, o apsisukęs tyliai nusikeikiau, kad kažkas neturi žalio supratimo apie pirmadienį ir iš labo ryto kaišioja po nosimi visokius popiergalius. Ir dar tie skaičiai lankstinuke - „007“. Kažkoks žioplys dizaineris juos išdidino iki beprotybės. Suprask, „Mercedes“ važinėja Džeimsas Bondas. Nesąmonė! Mėgiamiausia jo mašina buvo „Aston Martin“ arba blogiausiu atveju „Bentley“. Agentas niekada nevažinėjo tokiais laužais kaip „Mercedes“, o jeigu jie netiki, tegul panaršo internete. Išmečiau lankstinuką į šiukšlinę už kampo. Šiek tiek susigėdau, paskubomis apsidairau, ar niekas nepastebėjo, kad negerbiu kitų darbo. Velniai jų nematė! Kaip visuomet „Viktoro“ kavinėje išgėriau kavos. Ten televizoriuje vėl pliurpė apie daniškas karikatūras.
Dieve mano, pagalvojau, kiek gi galima. Pravėrus dienraščio redakcijos duris, fojė jau mindžikavo du interesantai. Vienas jų, iš pažiūros aštuoniasdešimtmetis senolis, aiškino apsaugos darbuotojui Jonui, kad jis privalo patekti pas vyriausiąjį redaktorių. Kiekvieną sakinį jis baigdavo pabrėžtinai gestikuliuodamas viena ranka. – Tokios nepagarbos senyvam žmogui dar nesu matęs! – šaukė jis. – Ponas Teodorai, jūs žinote, kad vyriausiasis redaktorius jūsų nepriims. Nepriims ir joks žurnalistas, - ramiu tonu kalbėjo Jonas. Pastebėjęs šį ginčą kreivai nusišypsojau. Teodoras čia ateina periodiškai jau trejus metus iš eilės. Ko gero visa apylinkė žino, kad jis yra neįprasto vandenilinio reaktoriaus kūrėjas ir gali išgelbėti žmoniją nuo energetinės krizės, nes pasaulio naftos resursai senka, o korporacijos žlugdo geras idėjas. Jos siekia užvaldyti pasaulį ir lobsta iš vargšų pinigų. Kita Jono klientė su giliu liūdesiu stebėjo šį ginčą. Ponia Laura, kuriai buvo apie penkiasdešimt metų, tyliai sėdėjo ant kėdės, rankose laikydama apdriskusį sąsiuvinį. Ant jo didelėmis raidėmis buvo užrašyta „Sveiko maisto receptai iš bulvių, makaronų ir baltos duonos“. Jonas žinojo, kad su ponia Laura sugaiš dvigubai mažiau laiko, todėl kiek įmanydamas stengėsi poną Teodorą įtikinti, kad jam kur kas naudingiau bus pakvėpuoti šviežiu oru, nei veržtis pas redaktorių. Visgi mintis, kad kažkas štai taip mėgins veržtis ir pas mane, nedavė ramybės. Šiandien laikraščio pirmame puslapyje pasirodė straipsnis, sukėlęs tam tikrą reakciją visuomenėje. Neverta tikėtis, kad po gero straipsnio tau ims visi ploti ir tapšnos per petį. Nebūna niekada ramu. Visada kas nors lieka nepatenkintas. Apipila kaltinimais melu, kyšininkavimu ir panašiai. Kartais dar reikalauja moralinės žalos atlyginimo arba mažų mažiausiai paneigimo. Atleidimas iš darbo ir teismo procesas visada būna paminėti kaltintojų grasinimuose. Tokiu atveju jautiesi lyg lindėtum apkasuose, o nepatenkintieji, kitapus išsirausę apkasus, mėgina nudėti nenaudėlį. Tada geriau neiškišti galvos, o jeigu ją iškiši, tai reikia atsišaudyti taikliai. Žurnalistas visada kiekviename žingsnyje įžvelgia kažkieno kovą su oponentais. Ir nesvarbu dėl ko. Ginčijamasi dėl religijos, politikos, pažiūrų, net seksualinės orientacijos ir kitų dalykų. Svarbiausia istorijos šerdis – konfliktas, dramatizmas ir veikėjai. Toje kovoje žurnalistas tampa panašus į žmogystą, kurią už skverno mėgina į savo pusę patraukti įvairios grupuotės, pradedant politikais, pramogų verslu ir baigiant mezgėjų vašeliu organizacija. Dažnai žmogus net nežino, kad gyvena šitokiame beprotnamyje, kuriame jis tampomas į įvairias puses nelyginant marionetė. Reklaminiai lapeliai su Džeimo Bondo automobiliais yra irgi iš tos pačios serijos. Jonas, pamatęs, kad jau lipu laiptais, suskubo nutildyti poną Teodorą. – Jums kažkas atnešė laišką. Ponas Teodoras baigė gestikuliuoti ir atsisuko. Beveik įtariau, kad jis ims ir mėgins įsiūlyti stebuklingą išradimą man, nes štai pasirodė žmogus, kuris gali padėti pasauliui paskleisti žinią. Jonas puikiai viską suprato, todėl net neminėjo mano vardo. Jis paprastai pasitinka visus, kurie veržiasi pas žurnalistus arba atneša jiems įdomią temą. Įskaitant ir Mėnulio žmones, tokius kaip Teodoras ir Laura, atnešančius neįtikėtinų siūlymų, kaip pagerinti žmonijai gyvenimą. Jei galėtų, jie ne tik kasdien lankytųsi redakcijoje, bet ir kiekvieną minutę be perstojo vardintų tūkstančius priežasčių, kodėl jiems prireikė šiandien ateiti. Jeigu kada nors sutiksite tokį žmogų, tai nieku gyvu su juo nesiginčykite. Geriausia būtų išklausyti jį kelias minutes, o vėliau pasakyti, kad jūs turite atlikti gyvybiškai svarbią misiją, nes jos neatlikus – nustos suktis Žemė arba įvyks kas nors panašaus. Žavėjausi Jonu, nes jis nuo Mėnulio žmonių išsiugdė tokį imunitetą, kad susitvarkyti su jais jam neprireikdavo didelių pastangų. Jo arsenale buvo šabloniškos frazės nuo „Mums tai siūlo kasdien“ iki „Nuneškite į gretimą redakciją, ten tikrai jus priims“. Didesnių problemų keldavo tik ponas Teodoras ir šiek tiek mažiau ponia Laura. Jonas net įtarė, kad jie gyvena po vienu stogu, bet greičiausiai ne. Paėmiau voką, apie kurį užsiminė Jonas. Ant voko nebuvo nurodytas siuntėjas. Tik gavėjo adresatas. – Kas šį laišką atnešė ir kodėl vokas praplėštas? – Atleiskit, bet vakar vakare nepastebėjau atvykėlio. Tuo metu kieme sukaukė automobilio sirena, buvau nusisukęs į langą. – Nematei, ar vyras, ar moteris? Jonas nematė. Veikiausiai tai buvo anonimas, kaip ir dauguma kitų. Ši savaitė nebus lengva. Prisikaupė daugybė darbo.
Turėjau rašyti straipsnį apie pabėgėlius. Jų istorijų parūpino vienas draugas, dirbantis saugumo tarnyboje ir trumpam paskolinęs bent dešimties pabėgėlių dosjė su jų apklausomis ir gyvenimo istorijomis. Žodžiu, daugybė darbo, todėl nesinorėjo rūpintis kažkokiu anonimu. Pirmadienis – didžiausia vergystės diena žmonijos istorijoje. Kabinete nebuvo Rafaelio, nors paprastai jis į darbą ateina pirmasis. Nieko tokio, pabendrausiu su bonsu, kurį prieš kelis mėnesius gimtadienio proga padovanojo bendradarbiai. Tai buvo puikus lapuotis augalas, kurį pavadinau Tokiju, nes buvau giliai įsitikinęs, kad visi bonsai išauginami Japonijoje. Dieve mano, kaip vis dėlto klydau, nes ant etiketės, kaip prižiūrėti šį medį, mažomis raidelėmis buvo užrašyta „Made in Netherlands“. Kadangi Tokijui pirmiau daviau vardą, o tik vėliau pastebėjau jo kilmės šalį, nebuvo kitos išeities, kaip tik jį toliau vadinti Tokiju.
Visa tai dėl prietarų, kurie mus valdo nuo vaikystės. Norime mes to ar nenorime, bet prietarai daugiau ar mažiau apsigyvena mūsų sąmonėje, todėl nusprendęs, jog sykį jau daviau augalui vardą, būtų labai negerai jį pakeisti. Deja, prietaras nepasiteisino. Tokijo gyvenimas užtruko tik porą mėnesių, nes dabar jis buvo be lapų. Tai viskas dėl nepriežiūros. Supratau, kad Tokijas laikosi blogai. Kaip nudžiuvęs medis viduryje laukų, bet išmesti jį nedrįsau, nes bendradarbiai būtų įsižeidę. Galiausiai, užsiviriau kavos ir pirštas paspaudė „ON“. Kompiuteris užsikūrė ir po minutės pradėjo krautis „Windows“ operacinė sistema. Pirmadienis prasideda. Dirbkite vergai! Pluškite iki saulė nusileis. Ach taip, laiškas. Jo viduje tik keli lapai. Prieš akis tvarkingas tekstas. Būtent tokius dokumentus turėtų atnešti interesantai. Bet per žurnalistinę karjerą nė vienas žmogus dar neatnešė nepriekaištingo teksto. Nepaisant jo tvarkingumo, laiško turinys nuliūdino. Jis visiškai netiko spaudai. Jei iš tokio teksto būtų parengtas straipsnis kad ir laiškų skilčiai, redaktorius nė akimirkai nesuabejojęs tėkštų jį į akis ir pasiteirautų, ar nesusirgau, ar šeimoje viskas gerai, o gal esu tiesiog pervargęs arba kankina nemiga, o gal pamečiau piniginę su kreditinėmis kortelėmis arba sugedo mašina. Tai buvo kažkokio vyro surašyti paistalai.
„Cigaretės dūmai lengvai sklaidosi naktyje. Jokio vėjelio. Kiekvienas įtraukimas giliai raižo gerklę. Prieš akis, vos už kokių šimto metrų, stovi kitas daugiabutis namas. Daugelyje langų dega šviesos. Šiandien ji išvyko į užsienį. Dar vienas dūmas ir dar viena rakštis stringa gerklėje. Rūkau jau du mėnesius po du pakelius per dieną. Kiekvieną kartą, kai ji kur nors išvažiuodavo, kažkur širdyje jutau nepaaiškinamą nusivylimą, bet stengdavausi jo pernelyg nesureikšminti. Tiesiog atrodydavo, kad mums trumpam išsiskyrus, mudviejų ryšys tapdavo ne toks stiprus, lyg jis bet kurią akimirką galėtų nutrūkti, kaip pokalbis neryšio zonoje. Jai grįžus, viskas susistatydavo į vietas ir gyvenimas tęsėsi. Tačiau kaip viskas pasikeitė per tuos du mėnesius... Pasidarėme svetimi, nors prieš tai dauguma draugų stebėdavosi, kad ją kone dievinu ir kokia laimė su ja būti kartu...“.
Meile nusivylusio žmogelio kliedesiai. Tegul tai būna namų darbas. Vokas greitomis atsidūrė portfelyje. Kompiuteris pasikrovė. Tąkart pasitaikė nesunki dienelė, kurios svarbiausia miesto naujiena – komunalininkų pasirengimas žiemai: ką barstys pasnigus, kiek kainuos gatvių priežiūros darbai, kodėl vis trūksta pinigų miesto biudžete ir panašiai. Žmonėms patinka tokios temos, nes jie nori žinoti, kiek pabrangs vanduo ir ar brangs, kur bus tiesiami keliai ir ar vargingai gyvenantiems piliečiams valdžia mokės kompensacijas. Grįžimą namo paženklino tradicinis pakštelėjimas Gerdai į žanduką. Neatsimenu, prieš kiek laiko jutau jos lūpų skonį, bet dėl to jau nebesuku galvos. Tokia jau yra ne vienerius metus trukusios santuokos realybė. Taip gyvena dauguma, tokie yra laikai. Kai visi kažkur bėga ir skuba, meilei ir šilumai beveik neatsiranda vietos. Skubantis žmogus dažnai nepastebi, kaip keičiasi jį supanti aplinka, o tas pasaulis, kuris susideda iš nuojautų ir pojūčių pasilieka kažkur šalia. Kažkur giliai paslėptas.
Su meile lygiai tas pats. Įsimylėjęs nemato pasaulio tokio, koks jis yra ištikrųjų. Jis pasikeičia kaip chameleonas. Įsimylėjęs žmogus savo noru atsisako draugų, pažįstamų ar net šeimos narių, nes jo gyvenimo tikslu tampa meilės subjektas. Bet kam tai svarbu? Gal tik tam kuoktelėjusiam Kliedesių žmogui, pamiršusiam net užklijuoti voką? Jam pasaulis, matyt, atrodo dar kitaip – tiesiog griuvenų planeta. Ir kas įdomiausia, visų trijų kategorijų šios Žemės gyventojų nuomonė apie pasaulį bus labai taikli ir teisinga. Ginčytis su jais beprasmiška. Į laiško turinį vėl pažvelgiau tik vėlai vakare. Televizorius pradėjo pasakoti apie neramumus Afganistane. Ten amerikiečiams nelabai sekasi. Galima sakyti – visiškai nesiseka, nes žuvusių karių skaičius pastaraisiais mėnesiais padidėjo perpus. O dar tos daniškos karikatūros. Akys vėl įsmigo į tekstą:
„(...) dauguma draugų stebėdavosi, kad ją kone dievinu ir kokia laimė su ja būti kartu. Tačiau kaip viskas pasikeitė! Įtraukiu dar vieną dūmą. Širdį plėšo nepakeliamas skausmas. Vėl ir vėl telefone perskaitau moters žinutę, kuri nuoširdžiai norėjo padėti: „Yra taip, kad tokie kaip mudu, esame per daug mylintys kvailiai. Dėl mylimo visko atsisakai, o paskui dar ir viską atleidi, nes atrodo, kad mirsi. Jokios savigarbos ir išdidumo. Bet kitaip negali ir... nenori.“ Kai vieną dieną tavo mylimoji arba mylimasis smogia be gailesčio, šaltakraujiškai ir su pasimėgavimu, tik tada gali suprasti šių žodžių prasmę. Ar jūs taip nemanote? Ta žinutė visada sužiba telefono ekrane, kai skausmas širdyje pasidaro per didelis“.
Televizijos diktorė įspėja, kad Afganistane rodomi vaizdai gali būti nemalonūs jautrių nervų žmonėms. Kandaharo provincijos turguje susisprogdino savižudis. Dešimtys žuvusių, tarp jų daug vaikų. Šimtai sužeistų. Įvairaus plauko komentatoriai, daugiausia pacifistai, piktinasi, kad nuo invazijos pradžios heroino srautas iš Afganistano padidėjo beveik tris kartus, o vyriausybės tik švaisto pinigus karui. „Valdant talibams situacija buvo kitokia. Suprantama, kad mes nepateisiname šariato viršenybės už demokratinį valdymą, bet JAV administracijai reikėtų susirūpinti, ką koalicinės pajėgos veikia ir kokiais būdais, nes padėtis nesikeičia jau ne vienerius metus“, – aiškino kažkoks rytų pasaulio ekspertas. Gerda nė nežvilgteli į ekraną. Ji lakuojasi nagus. Aš irgi tik viena akim žvilgteliu, nes jau pasidarė įprasta, kad kažkas kažkur atsitinka. Per potvynius nuskęsta tūkstančiai, per žemės drebėjimus – dešimtys tūkstančių žmonių. Ir kas čia tokio? Toks gyvenimas ir nieko čia nepadarysi. Jei išklyla problema, ją sprendi, o jei negali išspręsti problemos, nelaikyk jos tokia. Tokios ir kitokios naujienos vis braunasi į smegenis, bet svarbu nuo jų atsiriboti. Skaitau toliau.
„Ta žinutė visada sužiba telefono ekrane, kai skausmas širdyje pasidaro per didelis. Mėginu tvardytis. Šiek tiek nusiraminti padeda cigaretė. Per du mėnesius visiškai sugriuvo beveik penkeri mūsų gyvenimo metai, nors per tiek laiko žmogų gali pažinti tiek, kad bet koks jo judesys ar žvilgsnis pasako, kas dedasi sieloje. Dar vienas dūmas ir užgesinu nuorūką. Priešais languose vieni žmonės kažką daro virtuvėje. Kitame lange ruošiasi miegui. Už tų langų, matyt, ramybė ir įprastas gyvenimas. Matyti tik siluetai, panašiai, kaip ir kitiems atrodome, jei kažkas į mus žvelgia iš toliau. Iki vakar dienos nežinojau kaip pasielgti. Žinau, kad savo straipsniuose ypač jautriai ginate kitus žmones.
Mano prašymas neįprastas, bet, suprantate, be galo svarbus man ir jeigu galite – padėkite. Padėkite suprasti, kodėl tai atsitiko būtent su manimi. Net pradėjau kaltinti darbą. Gal per daug dirbau ir jai skyriau per mažai dėmesio? Ji nieko neaiškino. Sakė, kad visa tai tik mano fantazijos, nes viskas yra gerai ir „viskas bus gerai“. Bet jūs ir pats suprantate, kad nėra gerai. Diena iš dienos ji darėsi vis abejingesnė. Pasikeitė jos įpročiai ir elgesys. Negaliu paaiškinti kaip, bet visiškai suvokiu, kad žmogus, kurį taip mylėjau, nebėra toks, koks buvo. Mėginau ieškoti atsakymo pas draugus, bet supratau, kad net jiems negali visko patikėti, nes išduoda ne tik mylimieji, bet ir draugai. Kai kurie jų piktdžiugiškai išspausdavo šypsenėlę, nors skruostais tuo metu riedėdavo ašaros. Prisidegu dar vieną cigaretę. Prisiminimai, kaip peilis, pjausto širdį. Ir tas vienintelis klausimas – kodėl? „Nustok kalbėti apie ją, o geriau mums ją parodyk“.
Taip kalbėjo ir kolegos darbe. Ir vėl perskaitau žinutę telefone: „Dėl mylimo visko atsisakai, o paskui dar ir viską atleidi, nes atrodo, kad mirsi. Jokios savigarbos ir išdidumo. Bet kitaip negali ir... nenori.“ Dieve, atrodo, tuoj išprotėsiu. Vos susitvardau, nes šioje visuomenėje vyrams kūkčioti negražu. Žinoma, ji grįš, o vėliau su drauge vyks į koncertą. Tuos du bilietus jai pats nupirkau, nes kvailai tikėjau, kad ši menka dovana kažką pakeis į gerąją pusę. Bet jai tai nepasirodė svarbu. Ką gi, tada tegul pašėlsta vakarėlyje. Nepykstu, nors ir skauda kažkur viduje, nors tame vakarėlyje taip pat norėčiau dalyvauti. Padėkite“.
Žinios pasibaigė. Maniškė nuo nagų perėjo prie antakių pešiojimo. Ekrane anonsuojamas „Depeche Mode“. Gal tai šis koncertas? Jei taip, tuomet visa tai vyksta čia ir dabar. Įdomu. Susikoncentruoju į laišką:
„Vyksta kažkas panašaus į tarpusavio žmonių kovą. Nebūtinai jie gali būti mirtini priešai, oponentai su skirtingomis nuomonėmis. Juk asmenybės dažnai kovoja ir šeimoje. Vienas nori užgožti kitą arba tapti šaunesniu už sutuoktinį. Vienas nori valdyti, o kitas būti auka ir atvirkščiai. Tada ta meilė, kuri suvedė du žmones, pradeda tirpti, kol galiausiai žmonės susvetimėja. Ne tik vienas su kitu, bet ir patys su savimi. Jie pasikeičia kaip fantomai. Bet, suprantate, tai nieko nereiškia dabar, kai širdis srūva krauju ir net neaišku, kada kraujas sukręšės ir atsiras bent randai“.
Gerda keistai žvilgteli, tarsi norėtų pamatyti, ką skaitau, tačiau šiek tiek pasisuku, kad nematytų, lyg kartu sėdėtume mokyklos suole ir ji ketintų nusirašyti. Šiek tiek juokinga, bet tokia tiesa.
„Skausmas užgožia mintis, jis apsigyvena žmogaus viduje ir nuodija sielą. Atrodė, tai gali paliesti bet ką – tik ne mane. Bet aš nenoriu kovoti! Nebesijaučiu žmogumi. Tapau vaikščiojančia iškamša, o namuose, kaip nereikalingas daiktas, kuriuo norima atsikratyti. Ši būsena panaši į tą, lyg nejaustum žemės po kojomis. Sakoma, kad Dievas neduoda didesnio kryželio, nei žmogus gali panešti. Tai vis dėlto, kokį skausmą gali pakelti žmogaus širdis!? Gal tai tik užgautos ambicijos ir savimeilė? Bet ar taip gali būti, kai artimiausias žmogus, kuris atrodytų visada atsidurdavo prie tavęs, kai tau blogai, kai susergi ir negali paeiti. Kai lygiai taip pat rūpinaisi juo, kol galiausiai gauni už tai per sprandą“.
Laiškas pasibaigė. Televizoriuje prasidėjo kriminalinis serialas. Manoji įbedė akis į filmą. Jame Niujorko policija gaudė serijinį žudiką. Šiek tiek susimąsčiau. Pasisukau į Gerdą. Akimirką norėjau paklausti jos nuomonės apie laišką. Kaip ne kaip, bet mudu taip pat jau susituokę penkerius metus, bet nesiryžau trukdyti. Jai nebūtų patikę, nes Gerda visuomet mėgo tvarką visomis prasmėmis. Pavyzdžiui, Gerdai lankantis didžiuosiuose prekybos centruose kažkaip užtekdavo kantrybės apeiti visas drabužių, apatinio trikotažo ir įvairiausių niekučių parduotuves, ten ieškant tik jai žinomų daiktų, o grįžusi tuščiomis ji paprastai nusivylusi tvirtindavo, kad prekybininkai visai nesirūpina moterimis.
Girdi, šį sezoną pasirinkimas toks nykus, jog ji darbe su senomis suknelėmis ar kostiumėliu atrodys lyg nuobodi boba ir tai bus didesnė katastrofa nei globalaus atšilimo sukeliamos problemos. Viso to niekaip negalėdavau suprasti, bet slapta džiaugiausi, jog šiuo požiūriu esu puikus vyras, pasižymintis universalumu ir bent jau šioje srityje esu pranašesnis. Mano garderobe yra vieni džinsai darbui ir laisvalaikiui, dveji marškiniai – šviesiai mėlyni ir pilki, vienas megztukas vėsesniems rudens vakarams, o sykiu ir didžiausiems žiemos šalčiams, dvejos poros batų – vieni vasarai, kiti žiemai, keletas porų kojinių ir gal trys apatinės kelnaitės (vienos suplyšusios), vienas švarkelis ir viena striukė. Tiesa, šiemet susirūpinau, jog kažkuriuo metu reikės nusipirkti dar bent vieną porą kojinių, bet šiam, kaip ir kitiems pirkiniams, man paprastai pakanka penkių ar dešimties minučių. Vien todėl nesuprasdavau, kokių Saliamono lobių Gerda ieškodavo prekybos centruose. Nesuprantu iki šiol. Visgi vėl grįžau prie apmąstymų apie laišką ir žmonių santykius. Iš tiesų, kodėl žmonės taip elgiasi su mylimaisiais ir ar svarbu žinoti tiesą? Jeigu ji tokia skaudi, gal vis dėlto geriau nežinoti nieko. Tiesiog imti ir apsimesti, kad viskas sekasi kuo geriausiai ir pasaulis gražus. Jis eina tavęs pasitikti išskėtęs rankas.
Kaip sakė vienas prietelis, reikia užsidėti rožinius akinius ir nematyti blogio, o tik gėrį, nes kuo dažniau matysi blogį, priimsi jį ir jis neišvengiamai taps tavo gyvenimo dalimi. Todėl būtinai reikia atsiriboti nuo blogų minčių, kad nepritrauktum dar blogesnių. Kai kurie žmonės taip ir daro. Atsirado net ezoterinės literatūros šia tema ir visos jos yra apie tai, kaip pasitikėti savimi ir susirasti draugų. Nusišypsau. Bet kaip tau padėti žmogau? Parašyti straipsnį apie meilę? Trumpai pamastęs nusprendžiau atsakymų paieškoti „Getface“ portale, kur kalbamasi apie meilę ir dalijamasi patirtimi. Juk kiekvieno žurnalisto didžiausia dorybė yra smalsumas. Jo paties būtis yra tiesos paieška, kur svarbus ne pats tikslas, o procesas. Vėl žvilgtelėjau į Gerdą. Per filmo pertraukėlę ji stebėjo skalbimo miltelių reklamą. Sumojau, kad jau vėlyvas metas, o keltis reikės anksti. Nuotolinio valdymo pultelį padėjau arčiau Gerdos, kad ji galėtų pasiekti prietaisą ir pririekus išjungti televizorių. – Labanaktis, – pasakiau. – Labanaktis. Kitą dieną susipažinau su Berta.
(bus daugiau)
Išsamiau su romanu „Laikrodininkas“ galite susipažinti apsilankę „Facebook“ paskyroje.
