„Vakar kavinėje ilgai sėdėjau prie lango. Sau užsisakiau juodos kavos. Ir nors tavęs nebuvo, užsakiau ir tokios, kokią tu mėgsti – „Latte“. Šią neįprastai šiltą žiemą langą nudengė lietaus lašiukai. Gatvėje žmonės skubėjo namo su dovanomis. Prisimenu, kaip prieš metus paklausei: „Ko norėtum Kalėdoms?“. Tai pasakei šypsodamasi, smakrą padėjusi ant sunertų pirštų. Tada sugalvojau norą. Praėjo metai ir tu vėl atėjai į mūsų kavinukę, kurioje stiklą padengia lašai, o norai – išsipildo…“
III SKYRIUS
Rafaelis vakar taip ir nepasirodė darbe, o šį rytą į jį vėlavo. Jis pats paskambino. – Sveikas seni, kaip laikais? – Sveikas Rafai. Jeigu spėčiau nudirbti visus darbus, viskas būtų gerai, o čia dar ir laišką gavau, – paaiškinau. – Kokį laišką? Nuo jo niekada nieko neslėpdavau, bet šį kartą nesinorėjo pasakoti, kokiais niekais vakar užsiėmiau, nes tada turėčiau pasakyti: „Žinai, Rafai, vakarais skaitau prietrankų laiškus, mane tai veža. Ar norėtum prisijungti?“ Rafaelis tada žiūrėtų į mane taip, lyg kasdien vaikščiočiau pas psichologą, lyg klausdamas, ar neturiu daugiau ką veikti. Jis tikriausiai demonstratyviai suplėšytų laišką ir prie smilkinio pasukiotų pirštą. Kita vertus su Rafaeliu likimas neišskiria jau beveik dvidešimt metų. Kartu baigėme mokyklą, skirtingais keliais įsidarbinome viename laikraštyje, vėliau nacionaliniame dienraštyje. Net mūsų širdies reikalai buvo persipynę lyg kaspinas ir juos benarpliojant paaiškėdavo mūsų padarytų klaidų priežastys. Taip mokėmės vienas iš kito nedaryti klaidų, bet paradoksalu tai, kad mes nuolat klysdavome ir kartodavome tas pačias klaidas. Kaip mokiniai blogai atlikę namų darbus. Tai velniai rautų, kas pasakė, kad į tą pačią upę neįbrandama du kartus, kai mes su Rafu visą gyvenimą prisidirbdavome iki ausų! Galbūt Rafaeliui iš tikrųjų būtų atėjusi į galvą kokia nors geniali mintis, kaip išnarplioti laiško istoriją. Jis visada ir visais atvejais buvo tikras draugas, dvimetrinis vyriškis garbanotais plaukais, pilkšvai mėlynomis akimis. Tos garbanos, jei jis jų nesikirpdavo ilgą laiką, po mėnesio ar dviejų atrodydavo šiek tiek juokingai. Niekaip su jomis nesusitvarkydavo, bet intelektualiam jo veidui ir manieroms ilgesni plaukai kažkaip tiko. Netgi labai. Jo kalbos irgi reikėdavo klausyti ištempus ausis, nes jis kalbėdavo taip tyliai, kad reikėdavo sutelkti visą dėmesį į tai, ką jis sako. Priešingu atveju jo turėdavai perklausti dar kelis kartus, kad suparstum jo žodžių prasmę. – Gavau keistą laišką, bet nemanau, kad tau jis bus įdomus, – visgi pasiryžau atsiverti. Įvertinau tai, kad Rafaelis laiško visgi neišdrįs suplėšyti. Tai ne jo manieroms. – Aišku, – lyg suprato, lyg ir ne Rafaelis. – Aš dar valandą nepasirodysiu darbe, bet galėtume kartu „Skliaute“ išgerti kavos ir aptarti tavo reikalą. Vėliau kibtume į darbus. Taip ir nutarėme. Susitikome „Skliauto“ kavinėje Kauno senamiestyje. Ją vadinome oaze, į kurią visada miela sugrįžti. Joje sutikdavome savo sielai artimus žmones, o tos užeigos skliautuose visuomet skambėdavo geras bliuzas ar tokios senienos, kurių niekas nebekolekcionuoja, tačiau išgirdę pirmuosius garsus, lankytojai su nostalgija grįžta į maždaug 1930–uosius metus. Tie pasisėdėjimai prie kavos su Rafaeliu visada būdavo kažkuo ypatingi. Kartais nebūdavo konkretaus tikslo kažką aptarti, bet tiesiog pakalbėti kad ir apie nieką. Moterys tai daro dažniau. Ypač, kai grįžta po darbo namo. Tuomet visais telefonais skambina draugėms, kol išsikrauna baterijos. O mes su Rafaeliu labiau vertinome tiesioginį bendravimą. Tokie jau yra vyrai. Vyrams būtina suteikti progą ištrūkti, kad jie pasijustų laisvi ir nepriklausomi, nors viso labo tai tebūna apgaulė. Jie priklausomi nuo moterų labiau, nei gali atrodyti, o išduotas leidimas su užrašu „leidžiu pasiganyti“ tik patvirtina šią tiesą. Niekur jūs nedingsite, mažyliai! Grįšite namo, nes visgi kažkas turi išskalbti jūsų apatinius. Kartą Gerda paklausė, kodėl taip dažnai susitinku su Rafu, nors prasėdime visą dieną viename kabinete ir turime į valias laiko paplepėti. – Jis gi mano draugas – vienintelis draugas, todėl net tu nepajėgi mūsų išskirti, kad ir labai norėtum, – tąsyk jai atsakiau. Šventa tiesa, iš vyro galima atimti viską – kad jis atsisakytų ankstesnių meilių, kad ištrintų net draugių, su kuriomis niekada nieko neplanavo, telefonus, uždrausti jam gerti degtinę, rūkyti, persti, čepsėti valgant ar žiūrėti futbolą iki išnaktų, bet neįmanoma uždrausti susitikimų su geriausiu savo draugu. Tai darytų tik pati kvailiausia pasaulio moteris, nes ji niekada nebus svarbesnė už geriausią draugą. Taigi, Rafaelis ir buvo tas žmogus, be kurio gyvenimas atrodytų kur kas niūresnis. – Keistas laiškas, – perskaitęs jį pasakė Rafaelis. Jam papasakojau, kad vien dėl laiško užmezgiau pažintį su Berta. Žinoma, nepasakiau, kad ji mane pasiuntė velniop. Sumaliau kažką, kad atseit apsipykome, bet yra viltis pažintį atnaujinti. – Žinai, Rafai, ji be galo įdomi ir iš tikrųjų norėčiau ją rimtai pakabinti. Rafaelis įdėmiau pasižiūrėjo į mane ir paklausė, kam man to reikia. – Namuose tavęs visada lauks Gerda. Nerasi geresnės moters už ją. Juk pats apie tai ne vieną kartą sakei. – Rafai, aš tiesą sakant nežinau, ar Gerda yra ta moteris. Man visada su ja kažko trūkdavo, o Berta... Ji kitokia. Nežinau, kaip tau paaiškinti, bet ji kitokia. Suprask, Gerdą žinau kaip penkis savo pirštus. Žinau, ką ji darys vos pravėrusi namų duris, kurį stalčių pirmiausiai atidarys, įėjusi į virtuvę. Kaip ji šukuojasi, kuria ranka pasitaiso sruogą, o kuria suima kavos puodelį... Ella Fitzgerald ir Louis Armstrong „Skliaute“ uždainavo „Autumn in New York“. Padavėjos neskubėdamos zujo tarp stalų, o aš toliau Rafaeliui pasakojau savo „bėdą“. Rafas nepertraukinėjo. – Žinai, Rafai, nežinau, ką daryti. Seniai nesinorėjo nieko taip išbarškinti, kaip Bertos. Ji mane kažkuo vilioja. Nesuprantu kuo. Negaliu paaiškinti... Rafaelis kurį laiką nieko nesakė. Jis kelis kartus gurkštelėjo kavos. Atrodė, kad jam neįdomu, bet nebuvau tikras. Tas jo abejingumas Bertai pasireiškė ir tuo, kai į kavinę įėjo „Skliauto“ šeimininkas Ąžuolas su žmona Daiga. Rafaelis su juo pasisveikino mostelėdamas ranka, bet netrukus vėl įsižiūrėjo į mane. – Rafai, ar girdi, ką tau sakau? – Žinoma. O ką tau galiu atsakyti? – Nežinau. Na ką nors pasakyk. Laukiu iš tavęs kažkokių komentarų, patarimų. Jis kurį laiką žvelgė man į akis. Dar kartą gurkštelėjo kavos. – Nežinau, ką tau pasakyti. Atsižvelgiant į tai, kad po pusvalandžio sugebėjai su ja susipykti, manau, kad tau su ta Berta nepavyks nieko rimto. Šyptelėjau. Vadinasi, jis nežino manęs taip gerai, kaip galvojau. – Tu netiki? Galime susilažint, kad ją bent išdulkinsiu. Rafaelis pratrūko juokais. Tą akimirką šiek tiek užsiutau ant jo, nes tokia jo reakcija į scenarijų nebuvo įrašyta. Atrodė, kad Rafaelis nori tiesiog nusukti temą į lankas ir prie jos daugiau niekada nesugrįžti. Jam lažybos rūpėjo mažiausiai. Panašu, kad šį kartą jam nerimą kėlė kiti dalykai ir įtariau, kad jie susiję su manimi, bet Rafas, nenorėjo tos temos vystyti, todėl pats sugrąžino prie lažybų. – Kaip tu ją pakabinsi. Nepažįstu jos, bet nemanau, kad gali bet ką pasiguldyti į lovą, – kikendamas kalbėjo Rafas. – Kada pagaliau baigsi tas nesąmones kalbėjęs. Tie jo žodžiai užgavo savimeilę. Kaip jis taip gali?! Juk jam atsivėriau kaip geriausiam draugui. Niekada, nieku gyvu apie tai niekam nebūčiau pliurpęs išskyrus Rafaelį, kuris štai dabar ėmė ir pradėjo atvirai tyčiotis. – Galime lažintis, kad ją išdulkinsiu! Tai pasakiau taip rimtai, kad Rafas nustojo žvengti. Ačiū Dievui, bent jau užčiaupiau jį. Jei to nebūčiau padaręs, jis toliau būtų žvengęs. Tą „lažintis“ ir „išdulkinsiu“ nugirdo gretimai sėdėjusios dvi vidutinio amžiaus moterys. Pagavau jų žvilgsnį dairydamasis, nes pats susivokiau, jog „Skliaute“ kalbėjau per garsiai. Abi jos nužvelgė mane it kokį mužiką. Ką gi, tebūnie, o jūs kvaišos toliau kalbėkitės apie nėriniuotas sukneles. Rafas prisimerkė. – Nejuokink. – Netiki? Iš ko lažinamės? – Galime lažintis kaip visada. – Sutarta. Žinoma, nereikėjo taip karščiuotis. Berta ne tas mažytis paukštelis, kurį gali privilioti vien batono trupiniais. Bet raminau save, jog iki šiol pirmauju mudviejų lažybose. Jau kokius penkerius metus su juo lažinamės iš įvairiausių niekų. Kol kas pirmauju septyni litai prieš keturis. Menka suma, bet pasitenkinimas neįkainojamas! – Netikiu, kad šį kartą tau kas nors išeis. Supykdęs moterį, o juolab visiškai nepažįstamą, nesugebėsi jos perkalbėti, – nenusileido Rafaelis. – Rafai, ji pasiduos, kaip ir visos iki šiol buvusios. Rafaelis kreivai šyptelėjo. Padėjęs kavos puodelį ir gesindamas cigaretę jis dar įdėmiau įsistebeilijo į mane. – Tai tikrai ne tas drugelis, kurių esi prismaigstęs visą kolekciją. Kiek jų turėjai? Dvidešimt? Penkiasdešimt? O gal visą šimtą? Gerdos vietoje seniai tave būčiau išspyręs pro duris. Jos kantrybė man iki šiol lieka neįmenama mįsle. Su tokiu šiknium gyvendama ji aukojo gražiausius savo metus, o kuo tu jai atsidėkojai... – Nutilk, Rafai. Tik nereikia skaityt moralų. – Nepatinka tiesa? Nori nuo jos pasislėpti ir toliau daryti nesąmones? Tuomet daryk ir daugiau neberodyk man tų kvailų laiškų. Jei Gerda viską sužinotų apie tave, mestų tave velniop. Dar lažintis jis nori. Sąžinės nors šiek tiek turi? Jis užsirūkė dar vieną cigaretę. Negaliu pakęsti jo tokio! – Einam dirbti tinginy, o tai čia visą dieną prasėdėsime, – pasakiau. Begrįžtant mums į redakciją prisiminiau, kad vakar pamiršau tradiciškai pasisveikinti su laikrodininku Romanu. Žmogumi, kuris seniai tapęs šio miesto dalimi. Galbūt kai kam jis yra visiškai nepastebimas, ypač tiems, kurie neskaičiuoja laiko, bet laikrodininkas visuomet tampa gyvybiškai svarbus tada, kai reikia sutaisyti jų laikrodžius. Romanas visada sėdėdavo savo laikrodžių taisykloje, įsikūrusioje nedideliame mūriniame name šalia stiklinių pastatų ir visai prie pat mūsų redakcijos. Žmonės jį žinojo kaip apylinkės laikrodininką. Jam buvo apie 80 metų. Romaną gerbė ne tik jaunesni žmonės, bet ir jo amžininkai. Ne tik už žilę galvoje, bet ir būdą, kuriuo pasižymėjo šis seniokas. Jis niekada su niekuo nekonfliktuodavo. Žmonės pas jį užeidavo net neprispirti bėdų dėl laikrodžių, o tiesiog pasikalbėti, pasidalyti tuo, kas jiems atrodydavo svarbu arba pranešti naujieną, lyg kartą per mėnesį atlikdami būtiną ritualą. Čia dažnai sutikdavau ir laikrodininko amžiaus Feliksą, ir net kai kuriuos kaimynus. Vis klausinėjau savęs, kodėl Romanas toks populiarus, bet atsakymai veikiausiai buvo laikrodininko sieloje. Tais atvejais, kai Romanas klausydavosi pašnekovo, jis atrodydavo juokingai su savo „akimi“ – didinamuoju stiklu, kurį jam ant kaktos prilaikydavo juoda, tampraus audeklo guminė juosta. Be to, visada pas jį grodavo tarpukario muzika. Vien todėl čia verta būdavo užsukti, kad šiek tiek atitrūktum nuo pastarųjų laikų tempo. Veltui Romano slenkstį mynė kostiumuoti vyrukai, siūlydami pinigus – kad tik jis atsisakytų verslo šiame rajone. Esą jo patalpas galima būtų panaudoti kur kas pelningesniems reikalams ir seniokas dėl to tikrai nenukentėtų, o atvirkščiai – jo kišenės prisipildytų sidabrinių ir jų liktų net iškeliavus Anapilin užmokėti šventam Petrui, kad šis pamirštų Žemėje padarytas Romano nuodėmes ir atvertų jam dangaus vartus. – Tai mano turtas, mano namai, todėl eikite iš kur atėję, – kiekvieną kartą atsakydavo piniguočiams jis. Romanas neturėjo giminių, todėl vyrai juodais drabužiais matyt laukė, kada seniokas paliks šį pasaulį. Tada, matyt, bus galima lengviau sutvarkyti reikalus su užsispyrėliu, manė jie. Kodėl Romanas buvo toks užsispyręs, kur slypėjo jo charakterio tvirtumas, atsakymas, spėju, glūdėjo Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Romanas visuomet būdavo preciziškai tikslus ir teisingas. Jis niekada nesmerkdavo žmonių už jų silpnybes, bet jų ir neskatino. Gal todėl jis buvo toks mielas ir geras pašnekovas. Tokių kaip jis – retenybė. Nykstanti rūšis. Taip mokiniams per biologijos pamoką pasakytų mokytojai. Vakar su Romanu nepasisveikinau. Kaip tikras stuobrys įsmukau į redakciją, nors Romano taisykla buvo visai šalia. Bet juk niekada nevėlu imtis taisyti klaidų, kaip ir taisyti laikrodžių. Pravėręs laikrodžio taisyklos duris, Romanas į mane pakėlė savo juokingąją akį. Čia buvo ir ponas Feliksas, kuris su Romanu, panašu, diskutavo apie kažkokias sveikatos problemas, todėl man vos įėjus, ponas Feliksas atsisveikino su laikrodininku ir pasišalino.
– Sveikas, nesitikėjau, kad užeisi, nes visada kažkur skubi, – lyg priekaištaudamas pasakė seniokas, bet netrukus nusišypsojo. – Atsiprašau, pone Romanai, labai atsiprašau už tai, kad taip nemandagiai vakar ryte pralėkiau pro jus. – Tai kokie vėjai tave atnešė į mano lūšną? Seniokas pakilo nuo kėdės. – Beje, užvirsiu tau arbatos, nes matau, kad užėjai ne vienai minutei. Trindamas rankas atsisėdau ant kėdės. – Jūsų pašiūrė ne tokia ir prasta, jeigu už ją jums siūlo daug pinigų. – Na jau, na jau, tie kostiumuoti nevykėliai galvoja, kad pasaulyje viską galima nupirkti už pinigus, bet prisiekiu, už milijoną jiems neišvirčiau net arbatos, kuria tu netrukus mėgausiesi nemokamai, – šyptelėjo jis. Ech, tas mūsų Romanas. Jis kaip visada teisus. Romanu nuo pat pirmos pažinties dienos pasitikėjau kaip ir Rafaeliu. Seniokas su manimi irgi visada būdavo nuoširdus, daug pasakojo apie savo gyvenimą, kaip atsirado Kaune, koks miestas buvo iki Antrojo pasaulinio karo, koks jame šurmuliavo gyvenimas su savo džiaugsmais ir nuodėmėmis. Šis romantiškas laikotarpis akino nepaaiškinama trauka ir Romanas buvo lyg tas laiko tarpininkas, įgalintis perkelti kelis dešimtmečius atgal. Viskas galbūt tik todėl, nes ir mano paties tėvas gimė panašiu metu. Jis, kaip ir Romanas, gyveno Kaune ir Laisvės alėjoje valdė skrybėlių ateljė, kur damos ir ponai ateidavo pasipuošti. Gaila, jog tėvas pasimirė pernelyg anksti, todėl sužinoti daugiau apie praeitį galėdavau tik iš tokių žmonių kaip Romanas. Kas žino, gal ir tėvas atnešdavo Romanui taisyti savųjų laikrodžių... Be to, Romanas niekuomet neįžeisdavo pašnekovų, buvo iki skausmo galantiškas. Pavyzdžiui, atėjus moterims, visuomet su jomis pasisveikindavo šiek tiek linkteldamas galva, o ištiestą moters ranką neretai ir pabūčiuodavo. – Tai vis dėlto, kodėl nepralėkei pro mano senąją lūšną. – Tiesiog norėjau atsiprašyti. Juk niekada nevėlu tai padaryti. Be to, gavau keistą laišką. Iš pradžių į jį nė nesigilinau, bet vėliau jis mane užvaldė ir, galima sakyti, net apsėdo. Ar paskaitysite. – Apsėdo? – pakėlęs antakius paklausė Romanas. – Visuomet galvojau, kad apsėdimas yra be galo blogas reikalas, todėl neabejoju, kad patekai į bėdą. Jam nieko neatsakiau. Atidaręs rankinę suradau voką. Romanas žvilgtelėjo į ištiestą laišką. Paėmė jį lėtai. O prieš pradėdamas skaityti trumpai žvilgtelėjo į akis. Akimirką jis įsistebeilijo į mane, lyg mėgindamas įsibrauti kažkur giliau. Tas žvilgsnis šiek tiek sutrikdė. Nukreipiau akis į stalą, nes baiminausi, kad jis viską žino apie pokalbį su Rafaeliu ir naujuosius santykius su Berta. Tiesą sakant, santykiais tai pavadinau aš, nes Rafaelis buvo tikras, kad jokių „santykių“ su Berta nėra – yra tik kvailos ambicijos. Kai apie tai pagalvojau, iš karto pasijutau tvirčiau, nes Romanas nieko negali žinoti nei apie lažybas, nei apie Bertą, todėl jis gali objektyviau įvertinti ir laišką. Romanas įdėmiai perskaitė kelis jam paduotus lapus. Per tą laiką virdulys sucypė. Romanas nė nežvilgtelėjęs į jį, užsuko dujų rankenėlę ir toliau skaitė. Įsistebeilijau į gęstančią mėlyną ugnį. Tuo metu Romanas pakėlė akis. Kurį laiką jis žvelgė į mane ir nieko nesakė. Seniokas atsistojo ir užplikė arbatą. Tada vėl atsisėdo. – Šiame laiške kalba žmogaus siela. Pati gryniausia meilė, kurią tik gali išgyventi žmogus, – pasakė seniokas. – Ė... Ką sakėte, ponas Romanai, – atsipeikėjęs paklausiau laikrodininko, užsižiūrėjęs į dujų vyryklę, kur mėlynos ugnies jau nelikę nė kvapo. – Šiame laiške kalba meilė. Tai jausmas, kuris niekada nesikeičia, net jei įsimylime vis į kitą žmogų, – tęsė Romanas. – O dabar pasakyk, ką ruošiesi su tuo laišku daryti. Šis klausimas nustebino. Kaip tai, ką daryti. O ką su juo galima padaryti? Tikriausiai nieko. – Noriu tik išsiaiškinti, kas yra autorius, bet kur kas įdomiau yra jo užduotas klausimas „Kodėl“. Kodėl žmonės išduoda vieni kitus, nes ir man pačiam įdomu, kas su tuo žmogumi nutiko. Romanas šaukšteliu maišė arbatoje cukrų ir kurį laiką tylėjo, vis žvilgčiodamas į mane. – Paklausk pats savęs, kam tau reikia atsakymo. Susimąsčiau. Iš tikrųjų. Kam reikia atsakymo? Jis pasiūlė nesigilinti į laišką, o jeigu pavyks sutikti laiško autorių, tai pakaktų tiesiog pasižiūrėti jam į akis ir atsakymas bus aiškus. – Akys – mūsų sielos veidrodis. Reikia, kad tas žmogus pats savęs paklaustų, kodėl jis taip jaučiasi, – sakė Romanas. – Tau daug kartų sakiau, kad mūsų gyvenimai susideda iš pasirinkimų. Iš tos variantų visumos žmogus pasirenka tik vieną. Ir jeigu nebranginame meilės, ją pradeda griauti jėgos, kurioms svarbu išlaikyti šioje visatoje pusiausvyrą. Lygiai taip pat, jeigu pernelyg išaukštiname meilę, pradedame nuo jos priklausyti. Tada žmogus netenka savęs ir gyvenimas ima riedėti pakalnėn. Po šių žodžių pats Romanas šiek tiek susimąstė. Akivaizdu, kad jis mintimis grįžo į praeitį, tik neaišku, kokią. Pokalbis su Rafaeliu ir Romanu paliko kažkokias nuosėdas. Lyg jaustum, kad kišenėse pridėta akmenų ir eiti darosi vis sunkiau ir sunkiau. Taip būna tada, kai sapnuojame, jog bėgame, o iš tikrųjų judame tik vos ne vos, nors į tą bėgimą, atrodytų, įdedame didžiules pastangas. Dar kartą atsiprašiau Romano už vakarykštį akibrokštą. Grįžęs į redakciją nuo stalo vos nenuverčiau Tokijo. Rafaelis įsitaisė priešais ir ėmė tvarkyti savo reikalus. Jam paskelbiau bent dviejų valandų nekalbadienį už žvengimą „Skliaute“ , bet sumojau, kad neturiu cigarečių. Norom nenorom prisiverčiau paprašyti cigaretės ir tuo nekalbadienis pasibaigė. Nuotaika šiek tiek pasitaisė. Niūrumą pakeitė domėjimasis laišku. Interneto kanalais prisikasiau iki socialinio portalo. Jame kaip ir vakar su kitaminčiais kovojo Berta. Reikėjo ją kažkokiu būdu vėl prisivilioti. Diskusijoje „Mano draugas žiūri pornofilmus“ vieni komentatoriai aiškino, kad tai visiškai nekaltas užsiėmimas, padedantis išlaikyti gerą sportinę formą. Berta širdo ant jų, mėgindama įrodyti, kad panašus elgesys žemina moteris, o vyrai, besigalinėjantys su priklausomybe anam galui, neturi žalio supratimo apie moters pasaulį. – Berta, žiūrėdamas pornofilmus, žmogus nori sužinoti, kur yra pasitenkinimo ribos. Kiekvienas pasirenka pagal save. Ar jis pasitenkina tik žvilgsniu į mylimą moterį, ar jam reikia išžudyti milijonus žmonių, kad pajustų ramybę. Kiekvienas renkasi pagal save ir tik pats žmogus gali atsakyti sau, kodėl jis taip elgiasi. Bertai patiko ši pastaba. Mudu toliau diskutavome kartu su kitais interneto vartotojais. Siekdamas Bertos palankumo, jai dažniau pritardavau, o ne ginčijausi, kaip kiti vyrai. Visi jie ir toliau mėgino ją sumenkinti ir Berta pasijusdavo tvirčiau, sulaukdavusi mano paramos. Taip po truputį yriausi toje vyrų eilėje, kurie žadėjo ją išdulkinti. Palankumo rodymas yra geriausias būdas įgyti šalininką. Mažų mažiausiai jis bus tau dėkingas. Atrodė, kad Bertai darėsi smagu turėti sąjungininką. Eilė vis trumpėjo, bet galo dar nesimatė. Nutaikęs progą, paskubomis brūkštelėjau jai laiškelį. – Nusiunčiau tau laišką, nuotaikai praskaidrinti. Po kelių minučių komentaruose ji nupaišė daug šypsenėlių. – Aš tau irgi nusiunčiau, – pridūrė ji. Tinklai užmesti. Šį kartą ji tikrai įsipainiojo ir jai nepavyks taip lengvai ištrūkti! Berta pasidarė tikslu. Per tą susirašinėjimą užmiršau bepročio laišką. Visą dieną beveik nieko neveikiau. Tik susirašinėjau su Berta. Ji kėlė pasigėrėjimą ir juo toliau, juo labiau norėjosi su ja artimiau susipažinti. Gal net turėti tokį draugą, kaip Rafaelis, nors jam, aišku, neprilygs niekas, kad ir koks šiknius jis būtų. Jos žodžiai ir pajuokavimai atskleisdavo naują pasaulį – nežinomą, lyg valtimi plauktum vandenynu į niekur – be konkretaus tikslo, bet visa esybe jusdamas, kad tas plaukimas suteikia daug džiaugsmo ir vidinės pilnatvės. Kasdien tas plaukimas būdavo vis kitoks, visada rasdavai kažką naujo ir nepakartojamo. Bendravimas su Berta prilygo euforijai, kuri lydėjo nuolat. Net kai į kabinetą įgriūdavo redaktorius, prapliupęs keiksmais dėl laiku neparašytos žinutės, viską atpirkdavo bendravimas su Berta. Tokiomis akimirkomis esi su žmogumi, kad ir kur bebūtum. Jis apsigyvena mintyse, kai bare bendrauji su draugais, kelionėse ir kitur. Net dalykiniuose susitikimuose nejučiomis tikrini mobiliojo ryšio telefoną, ar jame įsižiebė žinutė, kurios nekantriai lauki. Tie laiškeliai kiekvieną kartą nuspalvina pasaulį vis kitaip. Priverčia nusišypsoti. Gavęs žinutę, stengiesi ją nuslėpti nuo kitų, lyg kas nors kėsintųsi bloga akimi ją nužiūrėti, o laukiant eilinės SMS iš jaudulio pradeda tirpti pirštai. Tiesą sakant, Berta per kelias dienas apsigyveno kiekvienoje mano ląstelėje. – Kai siela ir protas sutaria, negali būti nuostabiau – pasaulis tavo, – kartą pasakė Romanas. Tie žodžiai tiko ir dabar. Berta nuostabi, ji nepakartojama, ji... nuostabi. Tokios mintys sukosi galvoje. Tokie jausmai užklumpa žmogų, kai jis sutinka lygiai tokį patį: ieškantį prasmės, meilės ir švelnumo... Dieve, bet ar man to reikia? Juk turiu Gerdą! Nejučiomis mintyse iškilo priekaištingas Rafaelio žvilgsnis, bet atrodė, kad ne tame esmė, ar turiu Gerdą. Dabar būtų daug blogiau, jeigu šalia nebūtų Bertos. Kad ir virtualios. Bendravimas su ja teikė didelį malonumą ir pasitenkinimą. Buvau pasirengęs bet kam, kad tik gaučiau dėmesio iš Bertos. Panašiai, kaip vyras būna pasiryžęs bet kam už mylinčios moters šypseną. Kodėl su saviške nesijaučiu taip? Juk dar praėjusią vasarą viskas buvo kitaip. Tada Gerda nebuvo žmogysta, abejingai lakuojanti nagus ir pešiojanti antakius. Jai tada nerūpėjo ir skalbimo miltelių reklama. Viskas buvo gerai. Net kelionėje susipykome tik vieną kartą. Bet ir tai vargu ar būtų įmanoma įvardinti susipykimu. Ilsėjomės Tunise, saulėtame Yazmin kurorte. Penkių žvaigždučių viešbutis ant Viduržemio jūros kranto. Visapusiškai atsidavėme poilsiui ir vienas kitam. Vieną vakarą Gerdai pasakiau: „Einu pasižvalgyti, kaip žvejoja vietiniai“. Poilsiautojams išėjus iš paplūdimio, jame likdavo tik įsimylėjėlių porelės, o krante, lyg kareiviai, išsirikiuodavo žvejų įsmeigtos į smėlį meškerės. Jų viršuje žvejai pritvirtina švieseles, kad tamsoje matytų, kada užkimba žuvis. – Eik, bet nepradink, nes imsiu nerimauti. Juk temsta, – įspėjo Gerda. – Išeinu tik trumpam, – pasakiau, pakštelėjęs į lūpas. Mainais ji apdovanojo savo šypsena. Pakrantėje dangus dar tik dažėsi raudoniu, nors saulė jau skendo į jūrą. Dėmesį prikaustė vieno žvejo šeima. Pusamžis vyriškis vieną po kitos užmetė tris meškeres. Aplink jį sukinėjosi du sūnūs. Trylikos metų vyresnėlis Achmedas ir ketveriais metais jaunesnis Muchamedas. Šiek tiek tolėliau nuo jų ant smėlio patiesusi pledą įsitaisė arabo žmona. Ji ant rankų sūpavo mažametę dukterį. – Žvejojame kasdien, – laužyta anglų kalba po pirmosios pažinties sakė Achmedas. Nuolat besišypsantis jo brolis klausėsi pokalbio, nors ir nesuprato apie ką. It vilkiukas jis sukinėjosi tai aplink tėvą, tai aplink brolį, vis mėgindamas parodyti svečiui, ką rado ant smėlio, kokius vikšrus masalui naudoja žvejai. Tėvas, toks pat geranoriškas, kaip ir jo atžalos, demonstravo žvejybos subtilybes. Jis vis paragindavo sūnų išversti atvykėliui, kaip ir ką gaudo jūroje. Savo ruožtu žmona tik kartkartėmis vis dirstelėdavo į šeimą sudominusį naujoką. Jos veide vis atsirasdavo šypsena, kai jos ir atvykėlio akys susidurdavo. Meškerės švieselė pradėjo karštligiškai virpėti. Kažkas užkibo. Vyriškis ištraukė žuvį. – Nuodai, nuodai, – kelis kartus pakartojo Achmedas. – Negera žuvis, negera žuvis. Jis ėmė trypti ką tik sugautą laimikį į smėlį. Tą patį padarė ir jaunėlis. Žuviai nepasisekė. Užuot plaukiojusi, šiuo metu ji žiaumojo smėlį. Tai buvo Jūrų drakonu vadinama nedidelė žuvelė. Iš jos nugaros kyšojo trys dygliai. Įsidūrus į juos, gali beveik atsisveikinti su gyvybe. Būtent tai vėliau išsiaiškinau internete, todėl būkite atsargūs maudydamiesi Viduržemio jūroje, nes Jūrų drakonų sutiksite bet kuriame paplūdimyje. – Gera žuvis, gera žuvis, – jau apie kitą laimikį kalbėjo vertėjo pareigas prisiėmęs Achmedas. Nepastebimai prabėgo trys valandos. Jau buvo visai tamsu. Grįžus į viešbutį, duryse bolavo raštelis. „Išėjau tavęs ieškoti, nes tu kažkur pradingai!“ – rašė Gerda. Pirmoji reakcija – išgąstis. Arabiškuose kraštuose, ypač sutemus, vienai moteriai vaikštinėti už turistų zonos nėra pats geriausias sprendimas. Mažai ramino ir prieš kelias dienas gido pasakyti žodžiai: „Turistai Tunise paprastai nenukenčia, nes nusikaltėliams taikomos labai griežtos bausmės“. Bet jeigu kas nors Gerdą nuskriaus... Nubėgau į viešbučio vestibiulį. Klausinėjau žmonių, ar jie kur nors nematė Gerdos. Nubėgau iki pakrantės. Šaukiau ją vardu, bet veltui. Dauguma sutiktųjų pasižiūrėdavo į Gerdos atvaizdą fotoaparate ir užjaučiančiai pakraipydavo galvą. Ją matė tik viešbučio fotografas, po vakarienės mėgindamas klientams parduoti paskutines nuotraukas, kurias darė per visą dieną. – Mačiau ją prieš pusvalandį, ji išėjo į miestą, – sakė jis. – Ar jūs įsitikinęs, kad tai ji? – paklausiau. – Taip, tikrai, – patvirtino jis ir atsisuko į paradines viešbučio duris, tarsi norėdamas dar kartą pasakyti, kad Gerda išėjo būtent pro jas. Tačiau tą pat akimirką Gerda įžengė į vestibiulį. Eidama manęs link, ji įsistebeilijo tokiu žvilgsniu, jog atrodė, kad priėjusi sudraskys į gabalus. Vyrai, bijokite šio žvilgsnio, nes toks moters žvilgsnis nežada nieko gero! Tačiau užuot smogusi man per makaulę Gerda tarsi persimainė, o akys prisipildė ašarų. Tarsi jai nuo širdies būtų nusiritęs didžiulis akmuo. – Kaip tu galėjai su manimi taip pasielgti? Išėjau tavęs ieškoti už turistų zonos, man buvo baisu, – raudojo ji ir dar labiau įsikniaubė į krūtinę. Taip kurį laiką stovėjome apsikabinę. – Daugiau taip nedarysiu, daugiau niekada tavęs nepaliksiu. Niekada. Mudu niekuomet daugiau neišsiskirsime, – kartojau jai. Glosčiau jos plaukus, vis dar stipriai priglaudęs nuostabų jos kūną. Tada abu apsižliumbėme, lyg būtume iš naujo atradę savo tikrąją meilę. Ech, štai tokie buvo mūsų pirmosios povestuvinės kelionės įspūdžiai. Bet vis dėlto, kodėl viskas taip pasikeitė? Gal tai nebuvo Gerda? Juk nieko panašaus jai nebejaučiu, o tas pažadas, kad „mudu niekuomet daugiau neišsiskirsime“, dabar verčia raudonuoti iš gėdos. Gal vis dėlto tai buvo Berta, o ne Gerda, tik aš to nežinojau? Gal mūsų tikroji meilė keliauja iš vieno žmogaus į kitą ir, kaip sakė Romanas, meilė yra ta pati. Ji tik persikelia vis į kitą žmogų ir jos kaip vaiduoklio neįmanoma pagauti ir laikyti prirakintą. Bet jei tai tiesa, kas tada nutinka su siela, kuri kiekvienam žmogui duota skirtinga. Ar tai reiškia, kad meilė yra būsena, o ne būtis? Šį vakarą grįžęs namo, prisiminiau tą keistą nutikimą Tunise. Prisiminiau, žiūrėdamas į Gerdą, kuri išsitiesusi ant lovos skaitė televizijos programą. – Labas, – pasakė ji, pakėlusi akis. – Labas, – atsakiau. Apėmė kažkokia keista nepaaiškinama šiluma, kilusi iš vidaus. Bet iki tada, kai atsigulėme, ji nepratarė nė žodžio. Aš taip pat. Vėliau palinkėjome vienas kitam labos nakties. – Labanaktis, – pasakiau. – Labanaktis. Kitas rytas prasidėjo taip pat, kaip ir ankstesnieji. Kabinete Rafaelis vis žvilgčiodavo iš po monitoriaus šono, lyg mėgindamas nuspėti, kuo užsiimu. Atrodė, kad jis mane seka. Jis iš tikrųjų mane seka! – Ką tu ten veiki prie tos klaviatūros, kad tavo tekstų laikraštyje nematyti, – paklausė jis po akimirkos. Dar pridūrė, kad kažką rašydamas tik šypsausi ir neatitraukiu akių nuo monitoriaus. Kitaip ir būti negalėjo. Vėl bendravau su Berta. Dabar ji pakeitė tikrus žmones, pasaulį ir jo dekoracijas. – Rafai, – pasakiau. – Šiuo metu nieko neveikiu. Galiausiai tu nepritartum tam, kuo užsiimu, nes bijai pralošti. Tai pasakęs suprunkščiau, o Rafaelis tik palingavo galvą. – Idiotas, – reziumavo jis. – Psichologui bent pasakojai apie naują romaną? – O kaipgi. Aišku pasakojau. Psichologui viską turime papasakoti. Priešingu atveju išprotėtume. – Kada pas jį buvai? – paklausė Rafaelis. – Vakar. – Tau gerai. Man reikės pas jį apsilankyti po savaitės. Keistas jis. – Nieko keisto, – atsakiau. – Jis toks, kaip ir mes visi. Panašiai, kaip kunigas. Tik jam nemokame pinigų. Be viso to, tie pokalbiai man patinka. – Na taip. Gerai, kad nors redakcija pasirūpina mūsų dvasine ramybe, – sukikeno Rafas. Pasakysiu tiesiai. Iš tų psichologų, jokios naudos. Vakar psichologo kabinete kalbėjomės apie patiriamą stresą darbe. Eilinės frazės. Nieko įdomaus. Akimirką netgi atrodė, kad psichologui bekalbant snūstelėjau. Jo balsas kažkaip ramindavo. Ramindavo tiek, jog išties galėdavai užmigti ir nė neįsitraukti į jo monologą. – Kaip santykiai šeimoje, – vakar pasiteiravo jis. – Nieko gero. Šaltasis karas ir tiek, – atsakiau. Pabaigoje psichologas pridūrė, kad turėsime matytis dažniau. Su juo nesiginčijau. Pritariau, kad galėtume matytis, kad ir kas savaitę ar nors kasdien. Tuomet kartu pasijuokėme. Tiesą sakant, psichologas tapo netgi kažkokiu draugu. Be jo jau neįsivaizdavau savo gyvenimo. Psichologas tapo neatsiejama gyvenimo dalimi, bet šiomis dienomis ne jis valdė pasaulį. Kaip ir anksčiau, taip ir vakar bei šiandien susirašinėjau su Berta. – Klausausi tavo sielos. Gal taip niekada ir nesusitiksime, bet atmintyje vis tiek išliks tai, ką jaučiau, skaitydama tave, – sudėliojo ji sakinį. – Kai kalbamės, tiesiog pradingstame kažkur laike, nežinomoje erdvėje. Tai pastebi ir geriausias mano draugas. – Rafaelis? Gražios akimirkos. Perduok jam linkėjimus. Noriu sugerti į save visą šių akimirkų teikiamą malonumą. Žinai, toks kvaitulys apima žmogų įsimylėjus... Oi... Aš taip nerašiau... Dieve mano! Ji įsimylėjo. Nusiunčiau kelias dainas. Ji tęsė toliau. – Tada imi gyventi tik kitu žmogumi, bet kartu pasidarai nuo jo priklausomas. Ji buvo teisi. Nepaisant to skepticizmo, toje virtualioje erdvėje kartkartėmis pajusdavau ją taip arti, kad atrodė, jog ji iš nugaros alsuoja į kaklą. Viduje pradėjo telktis neaiškūs pojūčiai. Kažkas tikrai vyksta. – Dabar šypsausi, – parašė ji. – Aš taip pat šypsausi. Ir net akių kampučiuose susidarė mažyčiai ašarų lašiukai. Mano siela džiaugiasi. Supranti? Siela džiaugiasi! Ačiū tau už tai. – Baik, – parašė ji. – Niekas nematė. Rafaelis tik stebisi, kad visą dieną šypsausi tokia šypsena, kuria išsiduodu pats, kad su manimi vyksta kažkas ypatingo. Vėliau apsikeitėme nuotraukomis. Joje ji skleidė kažkokį nepaaiškinamą seksualumą. Akyse – pilkšvai mėlyna gelmė, juodi plaukai, nukritę ant pečių. Štai ta akimirka, kada moteris vyro akyse tampa Mona Liza. Vyksta tai, ko labiausiai bijojau. O gal ir nebijojau. Gal to ir ieškojau, bet vengiau pripažinti, nes turiu Gerdą. Nežinau, bet nenoriu, kad tas bendravimas liautųsi...
Taip pat galite perskaityti „Laikrodininko“ pirmąjį (http://www.balsas.lt/naujiena/730355/specialiai-balsas-lt-skaitytojams-psichologinis-trileris-laikrodininkas) ir antrąjį (http://www.balsas.lt/naujiena/731535/specialiai-balsas-lt-skaitytojams-psichologinis-trileris-laikrodininkas-ii/1) skyrius.
