Trylika metų biudžeto lėšomis žiniasklaidos projektus remiantis fondas dėl įstatymo spragų vis dar negali pagerinti savo finansinės padėties, o sklaidos požiūriu liūdniausiai atrodanti Lietuvos kultūrinė žiniasklaida nesistengia ugdyti savo skaitytojų kartų, konstatuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo tarybos pirmininkė Vaiva Žukienė.
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, per kurį valstybė nuo 1996 metų remia kultūros ir šviečiamuosius projektus, konkurso tvarka atrenka remtinus viešosios informacijos rengėjų kultūrinius ir šviečiamuosius projektus pagal šešias programas: kultūros, meno leidinių, šviečiamojo pobūdžio leidinių, regioninės žiniasklaidos, radijo ir televizijos, internetinės žiniasklaidos, vaikų ir jaunimo kultūrinio švietimo.
Pasak fondo tarybos pirmininkės V. Žukienės, politikų malonė fondui praėjusiais metais nebuvo didelė, o sunkmečio sąlygomis dar pasunkino fondo padėtį.
"Lietuvoje labai daug kas jaučiasi žiniasklaidos ekspertais, tai dažnai matome iš diskusijų Seime. Visuomenės informavimo įstatymą taiso ir redaguoja kiekvienos kadencijos Seimas, o neretai ir kelis kartus per kadenciją. Taigi taisomas ir fondo veiklą apibrėžiantis įstatymo straipsnis. Mano nuomone, dabartinė jo redakcija yra tikrai prasta ir nepadeda pagerinti finansinės fondo padėties.
Žiūrint į statistiką, fondo gauta pati mažiausia suma buvo 1 mln. 993 tūkst. (2001 m.), o praėjusiais metais gauta 5 mln. 844 tūkst. Lt - šie pinigai skirti tik kultūros projektams, nes, kaip žinoma, fondas turi ir kitų pavedimų. 2010 m. biudžeto projekte fondui yra numatyta skirti 7,5 mln. Lt, bet dalis šių lėšų yra skirta platintojų išlaidoms finansuoti.
Jau nuo pat pradžių nebuvo aiškiai apibrėžta, koks turėtų būti teisinis Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo statusas. Kaip kompromisas pasirinkta viešoji įstaiga, tačiau, sakoma, kad kompromisas yra skėtis, kuris tinka nuo lietaus, bet neapsaugo nuo krintančios plytos. Galimų fondo dalininkų ratas yra ypač siauras, ir kyla klausimas, dėl kokių priežasčių jis buvo susiaurintas? Pagal dabartinę įstatymo redakciją, dabar fondo dalininkai yra iš biudžeto finansuojamos kūrybinės organizacijos ir iš savo narių įmokų išlaikomos asociacijos. Kas iš jų galėtų ir norėtų dalį savo lėšų skirti kultūrinės žiniasklaidos rėmimui? Kodėl fondo dalininkai negalėtų būti bankai ir kitos turtingos organizacijos? Man, kaip žmogui iš verslo, būtų naivu tikėtis, kad fondas galėtų pritraukti lėšų iš šalies esant tokiam įstatymui.
Pavyzdžiui, analogiško Estijos fondo nebiudžetinių lėšų šaltinis yra komercinė veikla - fondas turi teisę laikyti pinigus bankuose ir gauti palūkanas, pirkti ir parduoti obligacijas, vertybinius popierius, kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, gali jį nuomoti, organizuoti iškilmingus renginius.
Pagal mūsų Visuomenės informavimo įstatymą, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo lėšas sudaro valstybės dotacijos, juridinių ir fizinių asmenų dovanotos lėšos, užmokestis už transliuotojų ir retransliuotojų licencijas, palūkanos už bankuose saugomas lėšas ir kitos teisėtai įgytos lėšos. Tačiau jeigu mes galvosime investuoti pastarąsias lėšas, reikėtų keisti fondo vadybą, nes finansinės investicijos yra labai specifinė veikla, tam reikia specialistų.
Pastaraisiais metais ėmė ryškėti dar viena labai nemaloni tendencija - Spaudos, radijo ir TV rėmimo fondui pavedami visiškai jo prigimčiai ir misijai nebūdingi darbai. Praėjusiais metais eilinį kartą taisant Visuomenės informavimo įstatymą, fondui buvo pavesta paskirstyti paramą spaudos platintojams - paštui ir kitoms spaudos platinimo tarnyboms. Koks tai galėtų būti ryšys su kultūra ir švietimu, turbūt galėtų atsakyti tik patys šios pataisos iniciatoriai, nebent kiekvienas spaudos platintojas nuo lietuviškos spaudos draudimo laikų yra automatiškai priskiriamas kultūros sferai...
Kalbant apie spaudos sklaidą, liūdniausiai atrodo nacionalinė kultūrinė spauda. Šių leidinių tiražai maži, į regionines bibliotekas jų patenka irgi labai nedaug ir tik į centrines regionų bibliotekas, o kaimo bibliotekose kai kurių leidinių net pavadinimų žmonės nėra girdėję. Fondas ne kartą bandė įtikinti Vyriausybę, kad šioji užprenumeruotų viešosioms bibliotekoms fondo remiamus leidinius ir bent taip užtikrintų sklaidą už Vilniaus ribų. Deja, Vyriausybė vis išsisukdavo, teigdama, kad viešosios bibliotekos yra savivaldybių kompetencijoje ir į jų veiklą Vyriausybė negalinti kištis. Manau, čia yra didelė įstatymo spraga, kurią ištaisius didelė dalis biudžeto lėšų būtų panaudojama daug tikslingiau ir racionaliau, būtų bent minimali garantija kultūros leidiniams pasiekti ne tik Vilniaus skaitytojus.
Kiek žinau, Austrijoje leidėjai privalo savo leidinių nemokamai pateikti bibliotekoms, taip pat ir regioninėms. Galėtų ir mūsų šalies kultūrinės spaudos leidėjai susiburti ir grupelėmis pavažinėti po atokesnes vietoves pristatydami savo leidinius. Dabar Lietuvos kultūrinė žiniasklaida baigia prarasti savo auditoriją, o naujų skaitytojų neužsiaugino, konstatavo Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo tarybos pirmininkė.
