Šalies vadovei – galutinis ir kategoriškas „ne“, ministerijų dalybose – paskutinės dėlionės. Taip valdžios vairo siekia opozicijos dietą ketverius metus kentę socialdemokratai. V.Uspaskichas kol kas bent jau viešai demonstruoja, kad priešinsis bandymams iš išorės reguliuoti, kurie partijos nariai gali užimti postus, kurie – ne. „Lietuvos ryto“ žiniomis, socialdemokratai pirmiausia siekia vadovauti ne tik Finansų ir Užsienio reikalų, bet ir Ūkio, Krašto apsaugos, Sveikatos apsaugos bei Vidaus reikalų ministerijoms. Be to, socialdemokratai ypač siekia turėti ir Žemės ūkio ministeriją. Kitos svarbios ministerijos – pavyzdžiui, Socialinės apsaugos ir darbo ar Energetikos – esą dar „plaukioja“ tarp koalicijos partnerių. „Lietuvos ryto“ duomenimis, V.Uspaskichas kategoriškai reikalauja ir Susisiekimo, ir Žemės ūkio ministerijų. Tai – viena pagrindinių problemų derybose. Kita problema – „tvarkiečių“ lyderio R.Pakso reikalavimas šalia Aplinkos ministerijos jo partijai duoti ir teisingumo ministro postą, kuriame jis regi Seimo „tvarkietį“ Remigijų Žemaitaitį. LIETUVOS RYTAS
Vidaus reikalų ministerija (VRM) siūlo nepritarti pareigūnų ir karių per Seimo narius išreikštiems norams jiems mokėti didesnes ne tik senatvės, bet ir pareigūnų bei karių pensijas, kurios jiems mokamos po 20 metų tarnybos. Minėtų profesijų atstovams neužtenka, kad už darbą poilsio dienomis ir už viršvalandžius jie gauna priedus prie algų bei didesnes senatvės pensijas. Jie norėtų, kad už pareigų atlikimą ne darbo metu didėtų ir pareigūnų bei karių pensijos. Pareigūnai ir kariai, ištarnavę 20 metų, nusipelno teisės į vadinamąsias karių bei pareigūnų pensijas. Jos mokamos net ir tuo atveju, jei žmonės ir toliau dirba bei gauna atlyginimus. Tereikia tik išeiti iš sistemos kur nors kitur. RESPUBLIKA
Šiauliuose, Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios kiemelyje, atidengtas monumentas popiežiui Jonui Pauliui II. Skulptūrą šventinę dvasininkai sakė įvykus stebuklą – ant skulptūros savaime atsirado raudona dėmė. Ji primena tikrą įvykį, kai čia besimeldžiantis popiežius netyčia išsitepė raudonais dažais. Sekmadienį prieš monumento atidengimo ir šventinimo iškilmes Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje šv. Mišias aukojo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Po pamaldų tikintieji plūstelėjo į bažnyčios kiemelį. Šventojo Tėvo skulptūra čia pastatyta neatsitiktinai. Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje per vizitą Lietuvoje 1993 metais rugsėjo 7 dieną meldėsi ir ilsėjosi popiežius Jonas Paulius II. Tikinčiuosius laiminančio popiežiaus Jono Pauliaus II skulptūra sukurta iš granito ir bronzos. ŠIAULIŲ KRAŠTAS
Netrukus 35-ąjį gimtadienį pasitiksiantis vilnietis skulptorius Mindaugas Junčys šį monumentą šiauliečių Žuklių šeimos užsakymu kūrė nuo ankstyvo šių metų pavasario iki vėlyvo rudens. M.Junčys „Respublikai“ sakė, kad kiekvienas darbas yra didžiulės atsakomybės reikalaujantis iššūkis, tačiau šįsyk, kuriant pasaulinio garso asmenybės skulptūrą, atsakomybė buvusi dar didesnė. „Pradžioje buvo mintis sukurti nedidelį biustą, tačiau ilgainiui ši idėja išsirutuliojo į tai, ką dabar matome, – sakė M.Junčys. – Sukurti popiežiaus atvaizdą nebuvo labai sunku – jis labai fotogeniškas ir išraiškingas žmogus, iš kurio sklinda gerumas bei šiluma. Kadangi bronza yra šilta medžiaga, ją ir panaudojau kurdamas skulptūrą“. RESPUBLIKA
Nors ir sunku tuo patikėti, radiologas profesorius Kazys Ambrozaitis jau skaičiuoja 102-uosius gyvenimo metus. Gyvenimo vėtytas ir mėtytas senolis, net ir išėjęs į pensiją, nenustygsta vietoje – jis parašė 18 mokslinių straipsnių ir tris prisiminimų knygas, planuoja parašyti dar vieną. „Tebesu aktyvus, nors jau įkopiau į antrą šimtmetį. Matyt, mane bus užkonservavusi radiacija, kurią gavau per visą gyvenimą, – juokauja ilgaamžis. – Ne kartą girdėjau komplimentų, esą todėl esu toks gyvybingas, kad visą gyvenimą praleidau šalia rentgeno aparato“. Daugiau nei keturis dešimtmečius svarbiausia K.Ambrozaičio darbo priemonė buvo rentgeno spindulius skleidžiantis aparatas. Profesoriui teko ir pacientus tirti, ir studentus mokyti. – 101 metų sulaukęs gydytojas profesorius Kazys Ambrozaitis: Įrodyta: žmogus turėtų gyventi 120 metų. RESPUBLIKA
Lietuva atsisveikina su Eugenija Pleškyte, šalies teatre ir kine sukūrusia dešimtis įsimintinų vaidmenų. Menininkė mirė naktį iš penktadienio į šeštadienį. Ji ėjo 75 metus. E.Pleškytė buvo nepaprasto grožio ir galingo temperamento aktorė. Ji vaidino Kauno dramos teatre, Vilniaus akademiniame ir Jaunimo teatruose. Jos galimybės, atrodytų, neturėjo ribų. Aktorius Regimantas Adomaitis ne kartą filmavosi su E.Pleškyte. „Tai buvo karalienė, pažiba. Be to, didžiulis talentas ir labai ryški, originali asmenybė, kuriai teatre nieko ir vaidinti nereikėdavo. Todėl, kad pati savaime įdomi, tiek daug savyje visko sukaupusi. Mes kažką scenoje vaizduodavome, o jai nieko nereikėdavo daryti. Ji buvo kaip liūtė. Mažesni plėšrūnai scenoje turėdavo daug pastangų įdėti, kad sugautų kokį kiškį, o Eugenijai nereikėdavo jokių pastangų“, – teigė R.Adomaitis. Aktorius Rimgaudas Karvelis prisimena, kad E.Pleškytė scenoje būdavusi neatpažįstama ir nemėgo tų kolegų, kurie sirgdavo didybės liga. „Jai visada svarbiausia būdavo aktoriaus vidus, asmenybė. E.Pleškytė – primadona, iš savęs ir partnerių reikalavusi prasmės, minties, emocijų gilumo“, – tikino R.Karvelis. LIETUVOS RYTAS
Mirė Eugenija Pleškytė. Norėtųsi, kad stilistai nesušvelnintų šito veiksmažodžio sinonimu, nes „mirė“, manding, stipriau išreiškia praradimo gėlą, juntamą dėl žmogaus, kuris gyvas būdamas įėjo į kultūros istoriją. E.Pleškytė, mirusi 2012 metų lapkričio 3 dieną, buvo tokia ryški tiek žmogiškomis savybėmis, tiek profesine meistryste Lietuvos teatro ir kino figūra, kad šalia jos priblukdavo kiti, gal net ne menkesniu talentu kaip jos apdovanoti žmonės. Ji buvo ir yra toji aktorystės aukštuma, kurios link jaunajai kartai tik stiebtis ir stiebtis, kopti ir kopti. Filme „Velnio sėkla“ jos partneriu buvo aktorius Kostas Smoriginas, kuris vakar pasakojo tik iš nuogirdų žinojęs, kad aktorė sunkiai serga. Kolegės prisiminimas K.Smoriginą pirmiausia skatina kalbėti apie jos nepaprastą grožį. Jo nuomone, tokių aktorių kaip E.Pleškytė, kurią prilygintų nebent Katrinai Denev ir Mišelei Pfaifer, pasaulyje yra vienetai – jų grožis pritinka tiek dramatiškam, tiek komiškam kontekstui. E.Pleškytės grožis švieste nušvietė anglišką tipažą filme „Grynai angliška žmogžudystė“ ir lietuvišką tipažą mūsų režisierių filmuose. „Žmogus ji buvo sudėtingas, sunkus, užsispyręs, – pasakojo K.Smoriginas, – o scenoje ji atrodė lengvai, žaviai, grakščiai.“ Mirė aktorė, pareinanti nuo Dievo,- rašo Danutė Šepetytė. RESPUBLIKA
Nematoma ranka verčia Pravieniškių pataisos namuose bausmę atliekančius nuteistuosius vienas po kito kurpti vienodus skundus, kuriais jau užverstas Kauno apygardos administracinis teismas. Kauno apygardos administraciniame teisme prieš keletą dienų turėjo vykti 18 posėdžių. Beveik pusė bylų – dėl Pravieniškių (Kaišiadorių r.) pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje bausmę atliekančių nuteistųjų skundų. Kaliniai reikalauja atlyginti neturtinę žalą dėl pernelyg mažo žmogui skiriamo ploto įkalinimo įstaigoje ir antisanitarinių gyvenimo sąlygų. Teismas jau gavo 59 tokius skundus. Jie visi visiškai vienodi, skiriasi tik nuteistųjų pavardės, kiti asmens duomenys ir priteisti prašoma pinigų suma. Nuteistųjų skundai iš Pravieniškių pradėjo plaukti dar vasarą, o jų srautas nuolat didėja. Patirtą neturtinę žalą kaliniai vertina skirtingai – nuo 20 tūkstančių iki 1 milijono litų. Sprendimas paskelbtas tik vienoje byloje – teismas iš dalies patenkino skundą. Nors pripažinta, kad pareiškėjas buvo laikomas perpildytoje kameroje, piniginę kompensaciją jam atsisakyta sumokėti. LIETUVOS RYTAS
Kodėl nuteistieji staiga tuo pat metu susirūpino savo gerove ir prašo teismų atlyginti neturtinę žalą? Viena versijų – tokiu būdu pramogaujant greičiau bėga laikas, mat nuteistiesiems pabosta ištisas dienas slampinėti be tikslo. Vežami į teismą jie bent pamato, kaip atrodo miestas. „Jie rašinėja įvairius skundus, prašymus ir nieko nepraranda net ir tuomet, jeigu atsakymas būna neigiamas“, – kalbėjo vienas kalinimo įstaigoje dirbantis kaunietis. Itin daug nuteistųjų skundų Kauno apygardos administraciniame teisme nagrinėta praėjusią savaitę, o teismo pirmininkui Rimantui Giedraičiui teko aštuonios tokios bylos. „Atlaikėme ankstesnius srautus, atlaikysime ir šitą, tačiau dėl didelio užimtumo tenka atidėti sprendimų priėmimą kitose bylose“, – aiškino R.Giedraitis. LIETUVOS RYTAS
Klaipėdos miesto tarybos narys Mindaugas Žilys, šiuo metu vadovaujantis bendrovei „Nuotykių parkas Kar Kar“, teigdamas, jog iki spalio mėnesio su šia bendrove neturėjo jokių santykių, sakė netiesą. Paaiškėjo, jog politikas įmonės akcijas įsigijo kur kas anksčiau – dar birželį. „Klaipėdos parką administruojančios bendrovės “Nuotykių parkas „Kar kar“ direktoriumi tapau tik spalį„, – aiškino M. Žilys. O akcininkų sąrašo kopijoje nurodytą datą M. Žilys aiškina taip: “Taip, tas akcijas įgijau birželio mėnesį. Tačiau pažvelkite, kada jos užregistruotos – spalio mėnesį. Tai tas pats, kas prieš žiemą atsargai būčiau nusipirkęs bulvių maišą. O kada jį panaudosiu – dar nebuvau galvojęs„, – teisinosi M. Žilys. Jis prašė liautis eskaluoti šią temą, mat dabar tyrimą atlieka Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK). Buvęs Klaipėdos miesto meras atmetė viešojoje erdvėje pasirodžiusią versiją, esą galimybė įsikurti parke M. Žiliui buvo suteikta mainais už perėjimą iš Darbo partijos į Liberalų ir centro sąjungą. “Tai yra visiška netiesa", – aiškino R. Taraškevičius. VAKARŲ EKSPRESAS
Šakių r. Gražiškių kaimo koplytėlėje per Vėlines pasigesta čia daugiau nei 200 metų kabėjusio žalvarinio varpo. Susirinkę į mirusiųjų pagerbimo pamaldas bendruomenės nariai, prie koplyčios esančiose kapinėse palaidotų žmonių artimieji net neįtarė, kad varpo nebėra.Varpo pasigesta skelbiant pamaldų pradžią. Tąkart timptelėjus virvę koplyčios bokšte visada kabėdavęs varpas nesuskambėjo. „Niekas net negalvojo, kad du karus atlaikiusi koplyčia ir niekam tiek metų neužkliuvęs varpas kam nors parūps dabar. Varpo vertė pinigais neįvertinama, varpas ir koplyčia mums yra moralinis simbolis. Labai tikiu, kad vagims prabils sąžinė ir jie varpo nesudaužys, neparduos metalo supirkėjams, kad jis nepaklius į kolekcionierių rankas“, – guodėsi viena iš koplyčios puoselėtojų, Baltrušių k. bendruomenės pirmininkė Ilona Leleivienė. RESPUBLIKA
