Vertinant potencialų ekonomikos augimą, šiais metais pasieksime augimo piką. Nuo kitų metų vis labiau Lietuvos ekonomikos augimo potencialą žemyn temps besitraukianti darbo jėga ir pamažu mažėsiantis užimtumas.
„Danske Bank” vertinimu, jeigu būtų pasirinktas scenarijus „jokių pokyčių”, Lietuvos BVP augimas pamažu mažėtų ir 2025 m. vos viršytų 2 proc. Tuo tarpu įgyvendinus reformų scenarijų, BVP augimas paspartėtų iki 6 proc.
Augimo tempą mažina per žemos investicijos
Lietuvos ūkio augimo tempai, lyginant su ikikriziniais metais, yra sulėtėję daugiau kaip du kartus. Jei 2000 – 2008 m. Lietuvos BVP augimas siekė 7,3 proc., tai pastaruosius šešerius metus – vos 3,4 proc. Šio sulėtėjimo priežastys – tai gerokai mažesnis ekonomikos efektyvumo prieaugis ir per maži investicijų tempai, kurie neleidžia taip sparčiai didinti ekonomikos našumo.
Pagal BVP dalį, skiriamą investicijoms, kuri šiuo metu nesiekia 20 proc., Lietuva ne tik labai ženkliai atsilieka nuo Kinijos ir kitų pietryčių Azijos valstybių, bet ir nuo kitų Baltijos šalių. Tarptautinis valiutos fondas yra paskaičiavęs, kad, norint vytis turtingesnes valstybes, BVP dalis skiriama investicijoms turėtų siekti bent 25 proc. Yra keletas priemonių, kurias įgyvendusi valstybė galėtų investicijų lygį kilstelti į viršų: lengvatos reinvestuojamam pelnui grąžinimas, aktyvesnė kova su šešėliu ir polinkiu dividendus išsimokėti per vartojimą be pelno mokesčių. Prie didesnio investicijų lygio taip pat prisidėtų ir lankstesnių darbo santykių įvedimas, mažesnis darbo jėgos apmokestinimas. Tai ne tik padidintų vietinio verslo konkurencingumą, bet ir padėtų pritraukti daugiau užsienio investicijų.
Būtina didinti ekonomikos efektyvumą
Spartus ikikrizinis augimas didele dalimi buvo nulemtas to, kad Lietuva atsivėrė užsienio investicijoms, o į šalį atėjusios užsienio įmonės iš esmės reformavo svarbius ekonomikos sektorius, tokius kaip gamyba, telekomunikacijos, finansinės paslaugos ir pan. Tai leido Lietuvai greitai kopti į viršų efektyvumo laiptais. Tačiau šį potencialą jau esame išnaudoję ir dabar efektyvumą turime didinti savo pastangomis.
Norėdami neužstrigti vidutinių pajamų spąstuose ir iš tiesų tapti išsivysčiusia ekonomika, daugiausiai dėmesio turime skirti žmogiškųjų išteklių plėtrai, talentų iš užsienio pritraukimui. Didžiausias vaidmuo ir atsakomybė čia tenka švietimo sistemai, kuri Lietuvoje vis dar nereformuota ir atsilikusi. Tik į kokybę orientuota aukštojo mokslo sistema gali jauniems žmonėms suteikti pasaulinio lygio išsilavinimą. Visgi tik to neužteks. Anot Pasaulio ekonomikos forumo, Lietuvoje didžiausia problema nėra prastos „kietosios“ žinios, tačiau nesugebėjimas šių žinių paversti verslo idėjomis.
Prie ūkio augimo tempų lėtėjimo prisideda ir nepakankamas šalies dėmesys inovacijoms bei investicijoms į jas. Europos Sąjungos kontekste pagal šiuos rodiklius užimame paskutiniąsias pozicijas. Čia ir vėl dėmesys tenka aukštojo mokslo sistemai, kuri turėtų būti inovacijų katalizatoriumi. Tačiau dabar menki valstybės ištekliai, skiriami tyrimams, yra išbarstomi per dideliam skaičiui universitetų ir neduoda norimo rezultato. Tik išteklių koncentravimas gali leisti Lietuvai padaryti proveržį tyrimų ir inovacijų srityje.
Tik reformos leis ES vidurkį vytis greičiau
Pagal scenarijų „jokių pokyčių” ES gyvenimo standartus vysimės lėčiau nei iki šiol. Jei nuo 1995 iki 2015 m. Lietuvos ir vidutinio ES BVP vienam gyventojui santykis pakilo nuo 34 iki 76 proc., tai iki 2025 m. galime tikėtis, kad šis santykis pakils iki 85 proc. ir po to beveik visai nustos augęs.
Įgyvendinus reformų scenarijų, į kurį įeitų reformos švietimo srityje, taip pat priemonės orientuotos į užimtumo didinimą, 4 proc. punktais mažesnės darbdavio mokamos Sodros įmokos, lankstesni darbo santykiai, iki 2 proc. padidintas finansavimas tyrimams ir inovacijoms, grąžinta lengvata reinvestuojamam pelnui, prisivijimas būtų gerokai greitesnis ir ES vidurkį pasiektume jau 2026 m.
Žvelgiant į kitų ES šalių patirtį, galime matyti pasikartojančias tendencijas. Su panašiomis dilemomis 1990-aisiais susidūrė pietinės ES šalys, kurios vis dėlto nesugebėjo padaryti reikiamų reformų ir jų ekonomikos prarado konkurencingumą. Tačiau kitos valstybės, tokios kaip Airija, antrą kvėpavimą įgavo būdamos maždaug tokiame lygyje, kuriame dabar yra Lietuva.
Komentaro autorius – Rokas Grajauskas, „Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas.
