Mokėsi iš rusų
Nesmurtinių pasipriešinimo valdžiai metodų, jau du dešimtmečius pakankamai sėkmingai naudojamų daugelyje pasaulio šalių, kūrėjas, amerikiečių istorikas ir politologas Gene'as Sharpas neigia, kad yra susijęs su Rusijos opozicija, organizuojančia protesto akcijas. G. Sharpas, pelnytai gavęs „oranžinių revoliucijų ideologo“ titulą, teigia, kad pats mokėsi būtent iš rusų, todėl prašo jų nepamiršti savo šaunių kovų su carizmu ir stalinizmu istorijos puslapių, rašoma „Newsru“.
Kalbėti apie tai, kad nesmurtinė kova – amerikiečių produktas, importuojamas į kitas valstybes, pasak G. Sharpo, yra neteisinga: „O rusams tai yra tiesiog nepatriotiška. Didi Rusijos nesmurtinio pasipriešinimo prieš carizmą ir stalinizmą istorija palieka įspūdį. Aš daug ko pasimokiau iš rusų.“ Didžioji rusų dalis netiki, kad protesto akcijos yra režisuojamos užsienyje. Pasak apklausų, tokios nuomonės laikosi vos 9 proc. rusų. Apie mitingus, kaip teigia statistika, žino apie 80 proc. apklaustųjų: kas trečias jas vertina teigiamai, nors protestuose dalyvavo tik 5 proc. respondentų. 27 proc. protestus vertina neigiamai, o dar 30 teigia, kad jiems šis klausimas tiesiog nerūpi.
Oksforde, kur G. Sharpas gynėsi politologijos mokslų daktaro disertaciją, jis tyrinėjo Rusijos revoliuciją ir Gandhi veikalus, kuriuose yra minimi „rusų kovos prieš tironiją metodai“: „Jeigu rusai atsisako savo istorijos ir teigia, kad nesmurtinė kova yra amerikiečių metodas – tai yra labai blogai“. G. Sharpas neneigia, kad jis turi tam tikrų ryšių su Jungtinių Valstijų vyriausybe, bet tai jam yra tik „revoliucionieriaus teoretiko“ darbas, o ypatingos meilės JAV jis nejaučia: „Amerikiečių vyriausybė pridarė daug siaubingų dalykų, nuvertė ir demokratines vyriausybes... JAV – jokiais būdais ne angelai, bet yra tam tikri žmonės, kurie velnią mato net ir geruose darbuose.“
Amerikietišką velnią geruose G. Sharpo darbuose bandė įžvelgti buvęs Kremliaus administracijos vadovas ir dabartinis premjero pavaduotojas Vladislavas Surkovas, kuris, kaip teigiama, yra atsakingas už viešuosius Kremliaus ryšius. Neseniai jis pareiškė, kad nesisteminė opozicija ir jos šalininkai, rengiantys protestus Maskvoje ir kituose miestuose, „veikia konkrečiai pagal G. Sharpo knygas“. Dėl to, kaip teigė V. Surkovas, jam jau darosi nuobodu: „Bent jau kažkiek nuklystų nuo instrukcijos, pafantazuotų.“
G. Sharpas (nuotr. blogspot.com)
Pradėjo nuo Birmos
Apie G. Sharpo knygas pasaulis sužinojo 1990-ųjų pradžioje. Žymiausias politologo tekstas buvo sukurtas specialiai Birmai, kuri aštuntajame dešimtmetyje buvo apimta revoliucinių nuotaikų – net šalies pavadinimą pasikeitė į Mianmarą. Tuomet G. Sharpas ir parašė savo žymųjį darbą „Nuo diktatūros iki demokratijos“, skirtą palaikyti demokratinei nuotaikai.
Pamažu revoliucinių veikalų sąrašas pildėsi, o knygas pradėta versti į vis daugiau užsienio kalbų. Dabar „Nuo diktatūros iki demokratijos“ yra išversta į daugiau nei 40 kalbų, tarp kurių – rusų. Pavyzdžiui, į serbų kalbą išversta G. Sharpo knyga tapo ypač reikšminga Kosovo aktyvistams. Pats G. Sharpas yra įsitikinęs, kad 2000 metais nugalėjo Serbijos tauta, 2004-aisiais – Ukrainos tauta, ir jo vaidmuo Ukrainos įvykiuose buvo visai nereikšmingas, nors G. Sharpas ir yra pripažinęs, kad palaikė ryšius su „oranžiniais“: „Jie kažkur rado „Nuo diktatūros iki demokratijos“ kopiją. Kaip, aš nežinau. Tą veikalą jie išsivertė, bet organizacija buvo tokia skurdi, kad nebuvo lėšų publikuoti vertimą. Jie atsiuntė mums laišką: padėkite šiek tiek pinigais. Mes jiems išsiuntėme šešis tūkstančius dolerių.“ G. Sharpas tikina, kad tai buvo vienintelis jo tiesioginis kontaktas su Ukrainos opozicija. Kitais duomenimis, G. Sharpas ir jo komanda apmokė judėjimo lyderius, kaip ir panašius junginius Gruzijoje, Kirgizijoje ir Baltarusijoje.
Buvo ir kiti konkretūs epizodai, kuriais G. Sharpas didžiuojasi. Pavyzdžiui, trijų Baltijos valstybių kova dėl nepriklausomybės. G. Sharpas atvyko į Baltijos valstybes, kur konsultavo lietuvius, latvius ir estus: „Taip, tai yra tiesa. Ir aš galiu priimti šiuos kaltinimus, nes manau, kad tai yra didelis pasiekimas.“
G. Sharpas (nuotr. blogspot.com)
Nuo diktatūros iki demokratijos
Šiuo metu G. Sharpas vadovauja jo paties įkurtam Alberto Einšteino vardo institutui. Nuolatinių darbuotojų – vos trys. Kažkada buvo vienuolika, bet visuomet atsiranda entuziastų, pasiruošusių padėti organizacijai, pavyzdžiui, išversti tekstus į kitas kalbas ir tokiu būdu investuoti savo įnašą į demokratijos plėtrą pačiuose tolimiausiuose pasaulio kampeliuose.
G. Sharpas surinko ir aprašė maždaug du šimtus nesmurtinės kovos metodų, kaip ir galimus jų panaudojimo derinius. Konkrečios instrukcijos nėra – metodai gali būti kombinuojami ar pritaikomi prie konkrečios šalies. Pagrindinis principas – valdžia nėra vienalytė, nes ją sudaro žmonės. Be to, bet kokia valdžia remiasi žmonių paklusnumu valdantiesiems lyderiams. Tai reiškia, kad jei tauta nepaklusni – lyderiai praranda valdžią.
Valdžios pasikeitimas turi vykti trimis etapais. Pirmasis – protesto akcijos, suvokimo apie valdžios įteisinimą platinimas. Užduotis – patikrinti valdžios reakciją, suformuoti protesto grupes ir transformuoti jas į antivyriausybinį judėjimą. Antrasis – jėgos struktūrų ir valstybinio aparato diskreditacija, agitavimas rengti sabotažą. Trečiasis – valdžios nuvertimas. Tiesa, G. Sharpo knygoje konkrečiai nerašoma, kaip tai turi būti padaryta ir kas tai turi padaryti.
