Šiandien jau daug kam yra žinoma, kad Marijampolėje palaidotas tariamas ar tikras V. Lenino sūnus Andrejus Aleksandrovičius Armand (1903 – 1944 spalio 7 d.). Kadangi teko būti tiesioginiu šio kapo išgarsinimo liudininku, tai manau, kad turiu teisę nuodugniau pasidomėti šia istorija. Iki šiol savo patirties niekur neskelbiau ir nepasakojau. Viskas prasidėjo, kai man dirbant Marijampolės krašto muziejaus direktoriumi, pirmaisiais M. Gorbačiovo eros metais apsilankė vyrai juodais lietpalčiais iš Maskvos... Kadangi šis ir kiti vizitai manęs niekaip nesusaistė tylėti, tai galiu laisvai reikšti mintis.
Užsienio istorikai ir meilės istorijų rašytojai vieningai sutaria, kad Marijampolėje palaidoto Raudonosios Armijos kario motina yra Inesa Armand. Atsakyti, kas yra jo tėvas, matyt, galėjo tik pati Inesa. Tyrinėtojai į tėvus dažniausiai „siūlo“ brolius Aleksandrą ir Vladimirą Armand bei Vladimirą Uljanovą – Leniną. O kodėl jie tėvystę perša tik trims asmenims? Manau, kad tą sąrašą laikyti pabaigtu negalima. Keliaukime prie aiškesnių dalykų. Kas gi buvo toji Inesa Armand?
1874 m. gegužės 8 d. (pateikiami ir kiti mėnesiai bei dienos) niekur neregistruotoje ir neturtingoje devyniolikmečio Teodoro Stefano (Théodore Stéphane) ir 24 metų Natalijos Vaild (Nathalie Wild) šeimoje gimė smulki mergaitė Élisabeth d'Herbenville. Tokiu vardu ji buvo įrašyta bažnytinėje knygoje ir tik vėliau jį pakeitė į Inesos (orig. Ines) vardą; atrodo, kad tai buvo padaryta mirusios sesers vardui įamžinti. Tėvą, nežiūrint į jo jaunatvišką amžių, paryžiečiai greitai pripažino pakankamai garsiu operos dainininku, turėjusiu Pešos Erbanvilio (Pécheux d'Herbenville ) pseudonimą. Jo sugyventinė škotė neįgijo jokios profesijos ir vertėsi atsitiktiniais antraeiliais vaidmenimis Rusijos, o vėliau Paryžiaus scenose. Šiek tiek uždirbdavo iš mokymo dainuoti ir groti pianinu. Vis tik dažniausiai “vaidino” namų šeimininkės vaidmenį. Sulaukus trijų dukterų, tėvai nuvyko į Anglijos miestą Njuingtoną (Newington) ir St Mary the Virgin bažnyčioje susituokė. Įdomu, kad britė ir anglas iki 1874 m. gyveno Rusijoje ir į Paryžių atvyko tuomet, kai šeima laukėsi dukters. Stefano seneliai Rusijoje gyveno nuo XVIII amžiaus.
Kai 1879 m. mirė tik 24 metų sulaukęs Teodoras Stefanas, motina, mažametę Elizavetą (o netrukus ir pora metų jaunesnę jos seserį Rene) gelbėdama nuo bado, išsiuntė su teta Sofi (tėvo seserimi), pas močiutę (iš motinos pusės), gyvenusią Puškino mieste Pamaskvėje.
Iš alkanos vaikystės į sočią jaunystę
Atvyko jos jau 1890 m. Teta, kad galėtų išlaikyti našlaites, įsidarbino muzikos, anglų ir prancūzų kalbų mokytoja turtuolių fabrikantų Armand’ų, išeivių iš Prancūzijos, šeimoje. Eugenijus Armand (drauge su dviem broliais Adolfu ir Emiliu) valdė didelius miškus, keliolika dvarų, stambius gyvenamuosius namus, prekybos namus “E. Armand ir sūnūs” (turėjo 12 vaikų) ir audimo ir kailių apdirbimo fabrikus, audinių dažyklą. Šis turtingas žmogus labai jautriai žiūrėjo į savo tautiečių varganą gyvenimą ir juos užjautė.
Jaunoji Inesa, būdama nepaprastai gabi, laisvai kalbėjo prancūzų, anglų ir rusų kalbomis (jas išmoko Paryžiuje), puikiai grojo pianinu. Rusijoje per keliolika metų pramoko lenkiškai ir vokiškai. Netrukus ją ėmė kviesti “namų mokytoja”, mokančia turtingų Maskvos pirklių vaikus. Nuo 1891 m. galėjo laisvai mokytojauti, nes išlaikė “namų mokytojos” egzaminą. Gyrė ją ir už kulinarinius sugebėjimus. Gražią merginą supo ne tik jauni gerbėjai. Liekna, elegantiška, žaliaakė, tamsia banguojančia plaukų kupeta gražuolė turėjo ir artistės talentą. Kartais aplinkinius stebindavo ilgomis kasomis, apnuogintos kaktos šukuosena. Žvilgsnis smigdavo kažkur toli, toli. Daug kas pasikeisdavo, kai toje aplinkoje pasirodydavo Inesa: daugiau šypsenų, daugiau linksmų palinkėjimų. Mokėjo ir flirtuoti. Vyrai sakydavo: “Tai ne tik graži moteris. Tai stebuklas ! Siekė ji geresnio gyvenimo ir norėjo perprasti kaip jis sudėliotas. Įgimtas teisingumo ir atjautos jausmas traukė ir turtuolius, ir eilinius inteligentus.
Matyt, labiausiai pasisekė minėto fabrikanto vyriausiajam sūnui Aleksandrui Armandui (1869 – 1943). 1893 m. spalio 3 d. jie Puškino miesto Nikolskio cerkvėje susituokė; beje, tas miesto rajonas ir šiandien vadinamas Armand vardu. Nuo jos nenutolo ir sesuo Rene, kuri tapo kito brolio Nikolajaus žmona. Per kelerius bendro gyvenimo metus Inesa ir Aleksandras susilaukė keturių vaikų: Aleksandras gimė 1894, Fiodoras – 1896, Ina (Inesa) – 1898, Vera – 1901 metais (pagal kitus duomenis – Ina gimė 1897, o Vera – 1898 m.). Iki tol jie gyveno santarvėje.
Inesa su savo vaikais. Priekiniame plane - Andrejus Armand
Amžininkai net romantizuoja šį vedybinio gyvenimo laikotarpį. Inesa, perskaičiusi L. Tolstojaus romaną “Karas ir taika”, labai nusivylė Natašos vaidmeniu, jai tekusiu po vestuvinio medaus kopinėjimo. Anot, šios jaunos mamos “Nataša tapo patele, kurios gyvenimas sukosi tik apie vaikus, ūkį ir vyrą”. Atkreipkime dėmesį į tai, kad šioje eilėje jį vyrą pamini paskutiniu. Vėliau savo dukrai ji rašė: “Tai mane pakirto kaip žaibo smūgis”. Ji nė už ką nenorėjo atsidurti tokioje padėtyje, nes nebuvo “pilku debesėliu” visuomenės susibūrimuose. Atrodo, kad vienatvė jai negrėsė: vyras vedėsi į turtingų žmonių salonus, kur rinkdavosi mąstytojai, menininkai, poetai. Tai buvo jos, pasitikinčios savimi, aplinka. Tačiau čia ji pamatė moteris, kurios buvo tik vyrų “šešėliais”. Vergiška moterų padėtis ir turtingųjų, ir vargšų šeimose, ją traukė prie savarankiškos visuomeninės veiklos, galinčios pagerinti moterų gyvenimą. Ir čia Inesos Armand biografijos tyrinėtojai pražiopsojo jos ėjimą iš “laisvos moters šeimoje” į “laisvos moters visuomenėje” elgseną.
Revoliucionierius Michailas Družininas gerai įsiminė kaip keitėsi jaunos moters pasaulėjauta. Jai jau buvo maža dirbti legaliose organizacijose: tuo metu užėmė aukštas pareigas vienoje Maskvos moterų organizacijoje – Moterų padėties pagerinimo draugijoje, kurioje buvo atsakinga už kovą su prostitucija. Tai ją veikė dviprasmiškai: rengė reidus į viešnamius, aiškino moterims jų nuklydimus ir kartu ... pavydėjo joms laisvės. Na, niekas jos neįtarė ilgesniu užsibuvimu laisvo elgesio namuose, bet organizacijos vadovės nusprendė jai paieškoti kitokios veiklos. Nesuprasi, ar tos kitos veiklos sritys jai nepatiko, ar ji pernelyg įsitraukė į slaptą revoliucinę veiklą. Tačiau “viešnamių tikrinimo laikotarpis” galėjo turėti įtakos ne tik jos mąstysenai, bet ir elgsenai.
Jau laukdama ketvirtojo vaiko, ji apsigyveno Maskvos centre, Arbate, viename iš Armandų šeimos namų. Ten gyveno ir jos vyro brolis Vladimiras, Maskvos universiteto pirmakursis. Ėjo 1902 metai. Jauniausioji duktė Vera jau mokėsi vaikščioti. Dar toliau keliauti proga pasitaikė ir Inesai – reikėjo parduoti kažkokius namus Paryžiuje (matyt, jos mirusiųjų tėvų). Čia laikinai nutrauksime jaunos moters biografijos aprašymą ir persikelsime į kitus laikus ir erdves.
Iš kelio į takelį
Rusų istorikai ilgą laiką tvirtino, kad Inesa Armand ir bolševikų vadas Leninas pirmąkart susitiko 1909 ar net 1910 m. Paryžiuje. Visai neseniai Vakarų mokslininkai patikslino, kad 1908 m. pabaigoje vienoje Briuselio kavinėje šie du žmonės kartu sėdėjo. Tai ne spėlionė – o faktas. Atsirado dar drąsesnių tyrinėtojų, kurie teigia, kad du jauni žmonės bendravo 1905 m. Šveicarijoje. Ir net iš šio “bendravimo” gimė ar tai duktė, ar tai sūnus. Manau, kad tai yra tik romantiškų užuomazgų paieška, neparemta faktais. Žinant, kad Inesa tais metais aktyviai dalyvavo Rusijos revoliucijoje ir net buvo ištremta į jos rytinę dalį, nelieka vietos jos darbinėms ar meilės kelionėms į Šveicariją. Šioje šalyje ji buvo metais anksčiau – gal rašantieji suklydo vieneriais metais? Ten ji dar kartą lankėsi 1909 m., kai vyko slaugyti savo vyro. Remiantis šiais faktais ar prasimanymais, labai lengvai atmetama versija, kad Andrejaus Armand, gimusio 1903 m.liepos mėnesį, tėvu negalėjo būti Leninas.
Tačiau niekam nerūpi pasiaiškinti, o ką veikė šie žmonės 1902 m. rudenį, tai yra tuomet, kai buvo “pradėtas” Andrejus. Gerokai pasigilinus jų gyvenimo paralelėse galima aptikti sąlyčio taškų ar net didesnių linijų. Nors apie Lenino gyvenimą prirašyta daug knygų, bet tas laikotarpis lieka miglotas. Ir nėra ko stebėtis: revoliucijų “gamintojas” daug kur gyveno ir dirbo pusiau legaliai, svetimomis pavardėmis. O ir jo asmeninis archyvas dingo Rusijos gilumoje. Tik 4 dešimtmetyje buvo paskelbti jo ir Inesos Armand laiškai. Vienas kitas laiškas į dienos šviesą išlenda ir šiandien. Apie archyvo dingimą, laiškų slėpimą irgi būtų galima parašyti atskirą straipsnį.
Ėjo 1902 metai. Revoliucinės nuotaikos veikė žmonių sąmonę. Rusijoje populiariausiomis buvo socialdemokratų ir socialrevoliucionierių (eserų) partija. Inesa dar vis tikėjosi, kad kitų žmonių gyvenimą galima pagerinti nuoširdžiai dirbant įvairiose visuomeninėse organizacijose. Prancūzų moterų organizacijos rengdavo apmokymų kursus feministėms. Tuo metu čia lankėsi garsios švedų feministės, rašytojos Ellen Key (1849 – 1926) pasekėjos; šia moterimi jaunoji aktyvistė žavėjosi. Inesai pasitaikė puiki proga pabūti ne tik kursuose, bet ir, atrodo, parduoti jos mirusių tėvų (motina mirė apie 1890 m.) ar giminaičių butą, buvusį prie kažkokios krantinės (nebūtinai prie Senos upės). Į Paryžių Inesa išvyko, kai Maskvoje jau nebuvo šilta. Prancūzijos sostinė pasitiko maloniu jaukiu rudeniu. Čia apie mėnesį viešėjusi politikė nusprendė butą parduoti ne bet kam, o idejos bendraminčiams. Tokių patalpų, skirtų konspiracinei ar legaliai veiklai, ieškojo ir socialistinių pakraipų partijų ar judėjimų atstovai.
Ka tuo metu veikė Vladimiras Uljanovas? 1902 m. balandžio 12 d. jis paliko nuomotą butą Miunchene, Siegfriedstrasse 14 ir išvyko Londono link, t.y. į Kelną (jame pernakvojo), Liuksemburgą. Londone, kuriame leido “Iskrą”, drauge su žmona N. Krupskaja išsinuomavo butą. Čia jie ( o tiksliau, tik vado moteris) prabuvo vienerius metus. Atvykėliui Londone buvo saugiau, bet pagrindiniai socialdemokratų darbai virė Prancūzijoje. Nuolatinio pragyvenimo šaltinio neturėjo. Jis vėl leidosi į keliones. Iš V. Lenino laiškų sužinome, kad tų metų antroje pusėje jis buvo sustojęs Šveicarijoje; ten nuo 1897 m. gyveno jo motina ir sesuo Marija. Jie drauge persikėlė į Paryžių. Šiame mieste, bet kitame bute, rudenį apsigyveno ir kita sesuo Ana, atvykusi iš Drezdeno. Rusų tautybės istorikas J. Borisovas, gyvenęs emigracijoje, knygoje “Leninas Paryžiuje” (1968 m.) konkrečiais faktais įrodinėjo, kad 1902 m. rudenį Leninas skaitė paskaitas bei kitomis formomis mokė Paryžiaus socialdemokratus ir socialistus, konsultavo moterų organizacijas. Leninas, 1902 m. pabaigoje grįžęs į Londoną, išsinuomavo du kambarius (tiesa, abu gyveno skirtinguose kambariuose; Nadiežda nesiskyrė su savo motina), buvusius netoli nuo Britų muziejaus, kurio bibliotekoje praleisdavo daug laiko. Anglų istorikas Neil Harding knygoje “Leninism” išvardijo konkrečias vietas, kuriose buvo susitikę mūsų “interesantai”. Tiesa, jis paaiškino, jog nežino, ar šie du žmonės tuomet sugulė į vieną lovą, tačiau “šviesos tuose kambariuose užgesdavo anksti”. Jiems neprieštarauja ir Rusijos istorikas, mokslų daktaras, Aleksandras Bezborodovas: “Kažkokios mįslės čia yra. Armand sūnus nuo Lenino – šito negaliu atmesti”.
Taigi, teoriškai abu mus labiausiai dominantys asmenys – Inesa ir Vladimiras – tuo metu viešėjo tame pačiame mieste ir sukosi tuose pačiuose “verpetuose”. Žinant, kad vyriškis buvo atsakingas už konspiracinių patalpų įsigijimą, jis nesunkiai galėjo patekti į Stefanų butą, kuriame apsistojo atvykėlė iš Rusijos. Nakvojo ji ir kituose namuose. Kas ten vyko mes nežinome ir gal nesužinosime, bet ten šis tas ... nutiko. Inesa iš Paryžiaus grįžo ne viena ...
Pasaka apie trečiąjį brolį
Pasakysiu aksiomą: “Moteris, kuri nori pakeisti pasaulį, pirmiausiai pakeis vyrą”. Arba vyrus. Galima suprasti ir užjausti jos vyrą Aleksandrą, kai jo keturių vaikų motina, sugrįžo iš savo gimtinės nėščia. Aleksandras neatstūmė jos, bet ir nepriėmė. Jam labiau rūpėjo vaikų auklėjimas ir priežiūra; šią sritį Inesa neretai apleisdavo (išskyrus, kelis vaikų gydymo atvejus). Klajūnė įsikūrė tuose pačiuose kambariuose. Tais pačiais koridoriais vaikščiojo ir už ją 11 metų jaunesnis vyro brolis Vladimiras, atvirai užsidegęs revoliuciniais kliedesiais. Galbūt, tai leido jaunėliui mažiau galvoti: kieno gi vaisių – Aleksandro, Vladimiro ar trečiojo nepažįstamojo – nešioja jo sugyventinė. Sako, kad šio atsakymo Armandai ir nenorėjo sužinoti. Inesa vėl pasijuto galinti būti brolių mokytoja.
Naujieji sugyventiniai kažkodėl bendras studijas pradėjo nuo naujausio V. Lenino veikalo „Ką daryti?“ analizės. O ką daryti Aleksandrui? Jis tolerantiškai atitolsta, bet su žmona nesiskiria. Todėl su ja santuokos neįregistruoja ir Vladimiras. Net ir trečiajam berniukui, naujagimiui Andrejui, suteikia savo oficialaus vyro tėvavardį – Aleksandrovičius. Visuomenei tėvu prisistato naujasis Inesos sugyventinis, studentas Vladimiras, kuris iki 1902 m. rudens, t.y. studijų pradžios, namiškių teigimu, niekada nebuvo „suartėjęs“ su moterimi. Buvęs turtingų namų tarnas prisiminė, kaip Inesa, Aleksandras ir Vladimiras sėdėjo ant kilimo ir aptarinėjo jų susipainiojusius santykius. Aptarinėjo iki ašarų. Ir pagarbiai. Įsivaizduoti tokioje kompanijoje Lenino neįmanoma. Po savaitės visi drauge išvyko į Pamaskvės apylinkes – atrodo, kad giminėje ir nebūta jokių skersvėjų.
Moteris Armandų šeimos nariams aiškino, kad tik dabar ji surado savo romantišką meilę.
Ilgų išvedžiojimų apie „laisvąją meilę“ namiškiai nesuprato, bet ir nenorėjo nereikalingo triukšmo. Sugyventiniai drauge studijavo „raudonuosius“ raštus. Jų namuose rinkosi studentų komiteto nariai. Moteris tapo labai pedantiška. Nuo to laiko rengėsi tik to pačio stiliaus „rimtais“ kostiumėliais. Seseriai Rene patarė džiaugtis, kad ne jos vyrą, o kitą brolį suviliojo.
Jauniausiąjį sūnų Andrejų augino trumpai – labiau parūpo naujoji duktė „revoliucija“. Tais pačiais metais išlėkė į Šveicariją. Tų įvykių liudininkas Nikolajus Družininas, dažnai besilankęs Armandų namuose, prisiminė: „Kai 1904 m. rudenį susipažinau su Inesa Fiodorovna, ji buvo ką tik grįžusi iš Šveicarijos; parvežė lagaminą nelegalios literatūros, kurią aš paslėpiau saugioje vietoje – savo vyresniosios sesers bute (...). Norėdami užkonspiruoti slaptų susitikimų su pasekėjais vietą, Inesa su vyru išsikėlė iš vadinamosios Spiridovkės ir išsinuomavo kambarius Osteženkos vietovėje. Daug kartų čia lankiausi (...). Gerai pamenu kukliai apstatytą kambarį, kuriame pagrindiniais baldais buvo tik ilgas stalas ir kėdės. Inesa dažnai mane sutikdavo su mažu berniuku ant rankų, ir, vaikščiodama po kambarį, kalbėjo. Tai buvo jos jauniausias sūnus Andrejus“.
Deja, pas juos apsigyveno dar vienas vyriškis, eseras I. Nikolajevas, kuris buvo ne tik šeimos draugas, bet ir blogas konspiratorius. 1905 m. policija aptiko jo paslėptą ginklą ir suėmė ne tik jo savininką, bet ir namų šeimininkus. Juos vežiojo iš vieno kalėjimo į kitą, bet spalio mėnesį bylą prieš Inesą nutraukė. Sako, kad iš dalies pagelbėjo ir dviejų metukų sūnus Andrejus, kurį priglaudė Aleksandras. Padėjo ir Aleksandro pinigai.
Be tėvo šalia tėvo
Kaip toliau susiklostė Andrejaus Armand gyvenimas? Matyt, nelabai jį paveikė tariamo tėvo Vladimiro mirtis Šveicarijoje 1909 m. Antrajame dešimtmetyje Inesa sūnų nekart vežėsi pas užsienio gydytojus. 1914 m. su sūnumi ir dar dviem vaikais (kitur minimi keturi vaikai iš penkių) ilsėjosi prie Adrijos jūros, Lovrane (yra išlikusi nuotrauka). Neretai šalia buvo ir Leninas. Įdomūs ir to laikmečio laiškai, kuriais pasikeitė šie du įsimylėjėliai. Tiesa, nė viename paviešintame laiške nebuvo tiesiogiai kalbama apie jų bendrą sūnų, išskyrus, galbūt, vienintelį žinomą atvejį. 1917 m. vasario 7 d. laiške Inesai yra tokie sakiniai: „Vakar buvau susirinkime; nervai šlubuoja, galvą skauda. Susidėvėjau visai. Kaip mūsų Andriuša išlaikė ...“. Toliau spausdinimui ruoštas tekstas stropiai užbraukytas cenzorių.
Po Vasario revoliucijos, balandžio mėnesį, visa „troika“( Inesa + Leninas + Nadiežda) tuo pačiu vagonu grįžo į Rusiją. Čia teko elgtis kitaip ir nekristi visuomenei į akis . Inesa įsikūrė atskirai – negalėjo juk revoliucijos vadas gyventi miniatiūriniame „hareme“. Jai buvo pikta, kad jos mylimas vyras siunčia ne meilę, o guminius batelius. Pirmą kartą pajuto, kad šalia nėra jokio vyro. Inesa nusprendė nuo depresijos pasveikti meilės pagalba. Ji Maskvoje „susinešė“ su įtakingu eseru Nikolajumi Barchatovu. 1917 m. vasaros pabaigoje pablogėjo sūnaus Andrejaus sveikata ir jam ėmė grėsti džiovos diagnozė, todėl rudenį motina, grįžusi namo, jį drauge su naujuoju sugyventiniu išsivežė į Rusijos pietus. Kai po sanatorinio poilsio parkeliavo į Maskvą, Spalio perversmo įvykiai jau buvo praėję. N. Barchatovas jau vežėsi „jaunąją“ į Jurjevą supažindinti su tėvais. Nikolajaus geležinkelio stotyje ji nusipirko laikraštį ir pirmajame puslapyje perskaitė, kad Sankt Peterburge įvyko perversmas ir į valdžią atėjo Leninas su socialdemokratais. Pralaimėjusiųjų eserų atstovas jai tapo nereikalingu: ji staiga atstūmė nieko nesupratusį „beveik jaunikį“ ir įšoko į link revoliucijos lopšio pajudėjusį traukinį. Kad būtų ramiau, eserą apkaltino antivyriausybine veikla ir paskundė kam reikia – jis buvo sušaudytas.
1918 m. gruodį V. Leninas Kremliaus komendantui parašė raštą: „Draugas, Malkovai! Draugei Inesa Armand,Centrinio Vykdomojo Komiteto narei, reikalingas butas keturiems asmenims. Kaip mudu šiandien ir tarėmės, jūs jai parodysite, ką turime, t.y, butą, kurį mes turėjome omenyje”. Vadinasi, 1918 m. pabaigoje be Inesos, jos sūnaus Andrejaus, šeimoje būta dar dviejų asmenų. Leninas rūpinosi, kad jų namuose veiktų telefonas, siųsdavo asmeninius gydytojus, pirko guminius batus, raštiškai teiravosi apie jų sveikatą.
Kai 1920 m. ji parkeliavo iš Austrijos (ten aplankė šeštąjį savo sūnų!), Šveicarijos bei Prancūzijos, kur viešėjo Raudonojo Kryžiaus kvietimu. Suvešėjo džiova. Sustiprėjusi įsidarbino Kominterne ir vėl persidirbo. Prastėjo ir sūnaus sveikata. 1920 m. vasarą Inesa susiruošė ligotą Andrejų vežti gydyti į Prancūziją – Leninas ją atkalbėjo nevykti pas prakeiktus kapitalistus. O ir keliauti ten buvo nesaugu. Valstybės vadovas ją išsikvietė ir pasiūlė vykti į neutralesnias Rusijai valstybes – Norvegiją ar Olandiją. Dar geriau sakė, būsią keliauti į Kislovodsko gydyklas, kuriose bus ja atskirai pasirūpinta (tuo užsiėmė Lenino bičiulis Sergo Ordžonikidzė). Vadas dar nežinojo, kad savo “spindulėlį” siunčia į mirtį. Grįžtant atgal, Inesa, išlipo vienoje stotyje nusipirkti kiaušinių bei pieno ir užsikrėtė cholera - rugsėjo 24 d. mirė Beslano (Šiaurės Osetija) geležinkelio stotyje. Prieš mirtį ji bloknote paliko keletą mįslingų įrašų, kurių mintis tokia: “Dvasiškai aš jau seniai miriau, o šeimyniniai jausmai išliko tik vaikamas ir V.I. (t.y. Vladimirui Iljičiui). Tik šie žmonės verčia mane gyventi”.
Spalio 2 d. ją palaidojo Kremliaus sienoje. Aleksandra Kolontai prisiminė: “Lenino nebuvo galima atpažinti. Slinko užmerktomis akimis ir atrodė, kad tuoj tuoj nukris”. Žmona vos pajėgė tempti už jos parankės besilaikantį vyrą. Daugelis tvirtino, kad tą dieną Leninas mirė “dvasiškai” ir daugiau neatsigavo.
Po gyvenimo draugės netekties jis nenusišalino nuo Andrejaus, kuris, padedamas Liaudies komisarų tarybos pirmininko, t.y. Lenino, įstojo ir baigė aukštąjį mokslą. Neteisinga būtų teigti, kad po motinos mirties vaikus prižiūrėjo N. Krupskaja; jais ir toliau rūpinosi Aleksandras Armand.
Inesa Armand, Leninas, Nadiežda Krupskaja
1924 m. Andrejus baigė aukštąją mokyklą. Iki 1935 m. dirbo inžinieriumi - mechaniku Gorkio automobilių gamykloje, vėliau persikėlė į Maskvą ir konstravo tankus. Sunku patikrinti tvirtinimus, kad jis buvo KGB agentu (čia atrodo, jis buvo painiojamas su broliu). 1941 metais, karo pradžioje, išėjo savanoriu į frontą. Dalyvavo Maskvos gynyboje. Ištarnavo iki kapitono laipsnio; niekada jokiu pulkininku netapo (kaip skelbia kai kurie Rusijos laikraščiai). 1944 m. įstojo į komunistų partiją. Spalio mėnesį buvo sužeistas kažkur tarp Kybartų ir Nesterovo, o 7 d. mirė Vilkaviškio ligoninėje ar vežamas į Marijampolės ligoninę. Netiesa, kad jis tuo metu kovėsi ties Vilkaviškiu; frontas buvo pasislinkęs gerokai į Vakarus. Pagal kitą versiją jis nebuvo sužeistas, o tiesiog susirgo ir mirė. Tuomet Sovietų Sąjunga dar nebuvo įsitikinusi, kad po karo jai atiteks Rytprūsiai ir ten kritusius karius (ypač karininkus) laidojo Užnemunėje. Taip ir atsirado A. Armand kapas Marijampolėje. Keista, bet apie pačio Andrejaus šeimą jokių duomenų archyvuose neliko. O juk apie kitus jo brolius ir seseris galima rasti pluoštus dokumentų.
Revoliucija ryja jos vaikus
Kaip susiklostė kitų Armandų šeimos likimai? O jie buvo patys įvairiausi. Turtuoliai, palaikę socialistines idėjas, nesitikėjo, kad revoliucija bus negailestinga, sunaikins ir jų gyvenimus. Iš jų atėmė fabrikus, šeimos namus pavertė daugiabučiais, į kuriuos atsikėlė gyventi aukštesnes pareigas užimantys komisarai, jų pagalbininkai ir giminaičiai. Armandus žlugdė ne tik stresas, bet „skerdė“ ir džiova. Tik nedaugelis garsios giminės žmonių suspėjo pasitraukti į užsienį, o kiti išsiskirstė gyventi pas draugus ir pažįstamus. Liūdnai paskutinėse nuotraukose atrodė ir pati Inesa; pavargusi, daug vyresnė už į penktą dešimtmetį įžengusias moteris.
Po revoliucijos vado mirties jo žmona Nadiežda Krupskaja neišsižadėjo Armandų ir su jais bendravo; Inesos vaikai neretai nuvykdavo į jos namus Gorkuose. Jos duktė Ina prisimena, kaip 1921 m. gegužę apsilankė Lenino šeimoje ir pastarąjį įkalbėjo vestis vaikus į medžioklę. Jaunoji „medžiotoja“ rašė: „Kelionės pradžia nebuvo linksma. Vladimiras Iljičius atrodė be galo pavargęs. Jis ėjo priekyje ir visą laiką tylėjo. O mes, eidami paskui, taip pat tylėjome ir stengėmis nekalbėti“. Jis sugebėjo pateikti tik vieną klausimą: „O kur mano Andriuša?“. Tąsyk, Andrejus Armand, atvirai Lenino mylimiausias Armandų vaikas, sėdėjo paskaitose. 1922 m. vaikai gyveno Prancūzijoje. Kai atvyko į Gorkus, prie Lenino lovos nebuvo prileisti. Tiesa, Stalinas neišpildė N. Krupskajos pageidavimo ir tautų bei kitokio vado nepalaidojo šalia Inesos Armand.
Visi Inesos vaikai ir anūkai beveik iki 60 – ųjų metų gyveno name, stovėjusiame Mochovo gatvėje; t.y. name, kurį 1918 m. jos šeimai valdžia skyrė V. Lenino nurodymu. Kai 300 kvadratinių metrų butas kelioms įvairaus amžiaus šeimoms tapo ankštu, Maskvos miesto taryba skyrė visiems atskiras gyvenamąsias patalpas. Jos duktė Varvara (dar vadinama ir Vera), baigusi Aukštąjį dailės technikos institutą, tapo dailininke. Nuo 1927 m. dirbo “Raudonojo tekstilininko” fabrike, realizacijos skyriuje. Nuo 1938 m. užsiėmė tik dekoratyvinio meno kūryba. Tolimesnis jos likimas nežinomas.
Duktė Ina (arba Inesa) 1918 m. buvo išrinkta Maskvos rajono jaunimo organizacijos sekretore, 1923 – 1931 m. Sovietų Sąjungos atstovybėje Vokietijoje. Iš ten grįžusi įsidarbino Užsienio reikalų liaudies komisariate. Vėliau iki 1961 m. dirbo mokslinį darbą Marksizmo – leninizmo institute, o paskutiniaisiais metais - vienoje leidykloje. Tiesa, ji nukentėjo nuo stalinizmo siautėjimo – jos vyras, vokiečių komunistas, dingo be žinios.
Aleksandras tarnavo Raudonojoje armijoje. Po Pilietinio karo dirbo diplomatinį darbą užsienyje. Nuo 1928 iki 1964 metų užėmė įvairias pareigas Visasąjunginiame šiluminės technikos institute. Jo gyvenimo pabaiga nežinoma.
Kitas sūnus Fiodoras tapo karo lakūnu ir dalyvavo pilietiniame kare. Laisvalaikiu daug sportavo, vadovavo įvairioms sporto organizacijoms, bet susirgo džiova ir mirė 1936 m. Pastarojo sūnus, jau baigiantis aštuntąjį dešimtmetį, ilgai vadovavo radiotechnikos ir elektronikos institutui, tapo Rusijos Mokslų Akademijos nariu. Jis su žmona Galina vienai savo dukrai davė Inesos vardą – taip sumanė pagerbti jos senelę. Ši mergina, dar vaikystėje Armandų sodybos, kažkokiu stebuklingu būdu nekonfiskuotos, stovinčios Aliošino gyvenvietėje, palėpėje rado krūvą laiškų. Juose atpažino senelės rašyseną ir puolė skaityti. Tai pamačiusi Ina, atėmė iš dukters laiškus, sakydama: “Ne tau jie parašyti”. Archyvą ji saugojo institute, kuriame dirbo, bet po jos mirties laiškai pateko į svetimas rankas ir buvo viešai publikuoti (ir užsieny, ir Sovietų Sąjungoje). Jos sūnėnas Vladimiras nesugalvojo geresnio būdo juos išsaugoti nuo viešumos ir ... sudegino. Maskvoje 2008 m. pabaigoje gyveno ir 82 metų senelė Blona, Varvaros duktė. Anūkė buvo nepaprastai panaši į savo senelę. Įdomu, kad Blona vardą gavo nuo Lenkijos miestelio Poronino, kuriame Inesa gyveno drauge su Leninu, vieno pavadinimo. Keisčiausia, kad archyvuose galima rasti duomenų apie visus Inesos vaikus, išskyrus sūnų Andrejų. Su juo susiję dokumentai išimti iš įvairiausių bylų.
Inesos anūkai netiki, kad tarp jų senelės ir Lenino būta daugiau, negu eilinio meilės romano; iki intymių santykių neprieita. Vis tik keista, kad Rusijos revoliucijos sfinksas tik į du žmones kreipdavosi “tu”; taip buvo vadinama tik žmona ir šeimos draugė (tos šeimos pareigos pavadinamos dar daugeliu sinonimų), pusiau prancūzaitė Inesa. Maskvoje šiuo metu gyvena apie 200 Armandų giminės narių, bet daugelis niekaip nesusiję su čia aprašoma šeima. Garsiųjų pramonininkų Armandų palikuonys turi gražią tradiciją – rinktis gegužės aštuntąją, jų legendinės bendrapavardės gimimo dieną, Raudonojoje aikšėje, netoli revoliucionierės kapo. Deja, pastaruoju metu valdžia ėmė netoleruoti jokių neįteisintų susirinkimų, vykstančių tą dieną. Belieka priminti, kad Inesos vyras Aleksandras Armand (kitų vyrų ji oficialiai ir neturėjo), 1918 m. žmonos iniciatyva priimtas į partiją, mirė 1943 m. būdamas eiliniu kolūkiečiu... Nuo Stalino represijų jį užtarė N. Krupskaja.
Tarp Marijampolės duobkasių
Grįžkime į XX a. 9 dešimtmetį Marijampolėje. 1982 – 1987 metais dirbau muziejaus direktoriumi. Kažkur 1986 – 1987 metais (nepamenu tikslesnių datų) pradėjo lankytis netikėti svečiai iš Maskvos. Pirmąkart du vyriškiai atvyko netikėtai ir iš anksto nepaskambinę. Neprisimenu, kaip jie prisistatė ir ar išvis tai padarė. Paprašė, kad palydėčiau į karių kapines. Kadangi mieste buvo dvejos karių kapinės, tai pasiteiravau, ką jie norėtų pamatyti. Atsakė, kad viskas įdomu. Pirmiausiai nuėjome į kapines, esančias prie Vytauto gatvės. Gerai, kad jie greitai suprato, jog jų ieškomas objektas yra kitur. Tuomet patraukėme į senąsias miesto kapines, kurių pietinėje dalyje, už stačiatikių cerkvės, ilsėjosi Raudonosios Armijos kariai. Pasivaikščiojome, jie keletą paminklų nufotogravo. Kai kur sustojome ilgiau. Padėkojo už palydą, pasiteiravo kažkokios valdiškos įstaigos adreso, bet atrodo, tuoj pat išvyko namo. Į šį faktą neatkreipiau didesnio dėmesio, nes tokių atvykėlių (net ir užsienio) būdavo beveik kiekvieną mėnesį.
Po poros ar daugiau mėnesių vėl jie paskambino ir pasiteiravo, ar muziejus galėtų pastatyti antkampinį paminklą vienam kariui. Sakė, kad pinigų ieškoti nereikės. Teliks tik pasiimti lyg tai iš Vilniaus paminklą ir jį sumontuoti nurodytoje vietoje. Kadangi mane ir taip “pjovė” ūkiniai reikalai (muziejus neturėjo transporto ir jokio juodadarbio), tai visai nesinorėjo užsiimti dar vienu ne muziejaus rūpesčiu. Galvojau, kad tuo šis reikalas ir baigsis.
Kartą iš Vilniaus kažkas paskambino ir lietuviškai pasakė, kad priimčiau tolimus svečius. Buvo labai prastas oras: pūtė drėgnas vėjas, snigo ir iškart tos snaigės tirpo. Manau, kad galėjo būti kovo ar balandžio mėnuo - žemė buvo įšalusi. Netrukus pasitikau nemažą žmonių delegaciją: dvi moteris ir tris ar keturis vyriškius. Kalbėjomis rusiškai, bet neabejoju, kad bent vienas maskvietis suprato ir lietuvių kalbą, nes stabteldavo ir prie lietuviškų įrašų paminkliniuose akmenyse.Nuvykome į kapines. Sustojome ties tradiciniu paminkliniu akmeniu, niekuo nesiskiriančiu nuo kitų. Oras buvo šuniškas; matyt, neatsitiktinai pasirinko tokią dieną. Nuvažiavo kažkur (berods, į karinį komisariatą) ir atsivežė kastuvus, laužtuvus. Gerai apsirengę vyrai pradėjo purviną duobkasių darbą. Manęs paprašė, kad šnektomis nuviliočiau žmones, jeigu pamanytų pažioplinėti, ką veikiame. Deja, tokiu oru niekas kapinių nelankė.
Atvykėliai turėjo pluoštus dokumentų, knygų, kuriose pamačiau ir man iki tol negirdėtos Inesos Armand, jos vaikų nuotraukas. Na, ar buvo ten Lenino nuotraukų nežinau. Jokių rimtesnių kalbų neišgirdau. Abi moterys tarpusavyje kalbėjo prancūziškai; buvo apsirengusios solidžiais užsienietiškais rūbais. Net neabejojau, kad tai buvo motina su dukra – jos nesitraukė viena nuo kitos. Kas jas siejo su palaidotu karininku, aš nesužinojau. Vyresnioji, smulki, pilku paltu apsirengusi moteris, galėjo būti 80 – 90 metų amžiaus, o kita, puikiai kalbanti rusiškai, - dukart jaunesnė. Kadangi tą dieną į darbą atvykau apsirengęs gana pavasariškai, ėmiau drebėti nuo šalčio. Man pasiūlė ateiti gerokai po pietų. Atvykęs radau iškastą nedidelę, maždaug pusės metro gylio duobę, kurioje netvarkingai gulėjo kaulai. Kasėjai į maišus norėjo įsidėti keletą kaulų. Man nebuvo į tai malonu žiūrėti, bet išgirdau, kad jie kalba apie dvi ar trys kaukolės. Pasirodo, kad lavonus 1944 metais atveždavo sunkvežimiais ir laidojo ne pavienėse duobėse, o savotiškuose grioviuose. Atvykėlius dominantis kūnas galėjo būti palaidotas ir už kelių metrų. Mano misija buvo baigta: atsigėriau šiltos arbatos, atsisveikinau ir išėjau. Nežinau, ar svečiai išsivežė dalį iškastų palaikų.
Nesiaiškinau, ar tą dieną, ar vėliau ant kapo atsirado naujas, su palaidotojo nuotrauka, paminklinis akmuo, žymiai aukštesnis už kitus. Pirmąkart tai pastebėjau gegužės 9 ąją, kai teko dalyvauti ceremonijoje pagerbiant žuvusius raudonarmiečius. Maskviečiai nei man ką nors daug pasakojo, nei draudė apie tai pasakoti kitiems. Aš tą nuotykį palaikiau šiek niek neįprastu darbiniu atveju. Su kapinių sargu Grybausku apie tai kartą pasišnekėjome: jis nelabai manimi pasitikėjo, bet prasitarė, kad prie šio kapo nežinomi žmonės mindžikuodavo ir anksčiau. Domėtis palaidotuoju pradėjau vėliau.
Maždaug 1990 metų pabaigoje į Marijampolę atvyko “Respublikos” korespondentė Brigita Balikienė ir domėjosi šia istorija (gaila, bet jos straipsnį iš manęs “pasiskolino” dar vienas tyrinėtojas). Pasirodo, kad nemažai apie tai žinojo ir kariniame komisariate dirbęs karininkas, pavarde Stunžėnas. Jis buvo perskaitęs dvi rusiškas knygas (išleistos 1958 ir 1975 m. Sovietų Sąjungoje; jos man dabar jau žinomos), kuriose išspausdintas Andrejaus Armand nuotraukas palygino su jauno Vladimiro Uljanovo nuotraukomis. Plika akimi neatpažinau, kurioje buvo ne kartą matyto “vado” portretas. Po straipsnio paskelbimo, šia istorija besidominčių skaičius tik augo. Dar buvau apie 1992 metus susitikęs su prastokai vokiškai kalbėjusiu užsieniečiu (turbūt, prancūzu), kuris rašė knygą ir filmo scenarijų apie Inesos Armand ir Lenino santykius. Jis teigė, jog sugebės įrodyti, kad čia palaidotas karininkas yra “revoliucijos vado” sūnus. Pavardės nesakė, o vardo neįsiminiau. Žadėjo atsiųsti knygą ... Taip mano dalyvavimas šiuose įvykiuose baigėsi.
Vienas vaikas pirmyn, du atgal
Esu neblogai susipažinęs su kitų tyrinėtojų medžiagomis. Perskaičiau Sergejaus Jutkievičiaus, Ralph Carter Elwood, Michael Pearson, Georges Bardawil, Pavelo Podlaščiuko, Nadieždos Andrejevos, Genadijaus Čerodejevo, Irinos Jemeljanovos, Jean Fréville, Viktoro Generalo, Eugenijaus Danilovo, Vitalijaus Vulfo, Elenos Bloninos, Olgos Voitinskajos, Boriso Sokolovo, Serafimo Čebotariaus, Eugenijaus Danilovo, Fateko Vergasovo, Akimo Arutiunovo, Julijos Voznezenskos ir kitų prisiminimus ar tyrinėjimus. Nemažai medikų ir istorikų (galima vardinti dešimtis pavardžių) domėjosi Lenino ligų istorijomis. Neabejojama, kad jis sirgo nerviniu sifiliu. Čia gali būti tik vienas klausimas: kada jis susirgo ir kaip greitai liga pradėjo įtakoti jo lytinio gyvenimo pilnavertiškumą.
Pakalbėkime apie tai atskirai. Kai kurie medikai, tyrinėdami sparčiai plinkančio revoliucionieriaus nuotraukas, teigia, kad jis turėjo susirgti dar studijuodamas Kazanės universitete. Anglė, Rusijos istorijos specialistė H.Rappaport sako, kad tikriausiai sifiliu Leninas užsikrėtė 1902-aisiais Paryžiuje, permiegojęs su prostitute. Savo išvadas ji paskelbė knygoje „Conspirator: Lenin in Exile“. Šioje istorijoje mus labiausiai domina, kaip liga buvo paveikusi moterų numylėtinį 1902 m. rudenį, t.y. tuomet, kai jis galėjo Paryžiuje bendrauti su Inesa ir „pradėti“ pagrindinį šio pasakojimo herojų. Abejotina, kad Lenino „vyriškumas“ jau buvo taip susidėvėjęs; juk jis dar nugyveno beveik 22 metus. Istorija žino nemažai šios ligos nešiotojų, kurie į gyvenimą paleisdavo savo giminės tęsėjus. Kodėl V. Leninas turėjo būti išimtimi? Juk knygų apie Inesą autoriai neabejoja, kad 1910 – 1912 m. šie du žmonės turėjo „lovos“ reikalų. Kai kurie istorikai teigia, kad ir Inesa vėliau negalėjo turėti vaikų.
Kai Inesa 1902 m. tikrino Paryžiaus viešnamius, linksmųjų merginų išlaikoma savininkė, prisiminė, kad ir pati revizorė turėjo “reikiamos” patirties. 1915 m. I. Armand parašė straipsnį apie feminizmą ir laisvąją meilę ir nusiuntė paskaityti Leninui. Pastarasis pirmą kartą užpyko ant rašančiosios; jos reikalavimą siekti “laisvos meilės” pavadino ne proletariniu, o buržuaziniu ir pasiūlė jai kartą klasiniu požiūriu susimąstyti apie “objektyvią logiką meilės reikaluose”. Diskusija tęsėsi dar keletą metų. Leninas priekaištavo Inesai apie “jaunystėje dažną mėgavimąsi vyriškomis kompanijomis ir klystkelius seksualiniuose pasirinkimuose”. Vadas paskutiniaisiais metais vėl ėmė meilužę vadinti “jūs”. Inesa vis dar jį mylėjo, o jis tik “tęsė meilę”. Leninas girdėjo ir kalbas apie biseksualius santykius, tariamai buvusius tarp Inesos ir Klaros Cetkin. Daug ką byloja ir N. Krupskajos žodžiai, pasakyti Leninui apie šeimos draugę: “Kūną jos pasiimk, bet savo sielos tau neatiduosiu”. 1911 m. (pateikiamos ir 1912 ar 1913 m. datos) ji pasiūlė skirtis vyrui, bet šis atsisakė ir laikinai nutraukė artimesnius santykius su Inesa; susirašinėjo laiškais. Tikroji išsiskyrimo priežastis galėjo būti dar vienas moters pastojimas.
Biografijų tyrinėtojus pasiekė tik apie 150 Lenino laiškų, rašytų šiai moteriai. Volodia paprašė jam grąžinti visą korespondenciją, kurią jis tikriausiai sunaikino; išliko tik keliolika jo saugotų laiškų. Lenino raštuose I. Armand laiškai paskelbti su kupiūriniais ženklais arba pakomentuoti maždaug taip: “Pirmieji trys puslapiai dingę”, “Tekstas neįskaitomas”. Vėliau archyve tie patys puslapiai atsirado. Ir vėl pradingo...
Nepavyksta aptikti ir taip vadinamojo “Frėjaus lagamino”. 1905 m. Leninas, ruošdamasis iš Europos grįžti į Rusiją, ėmė tvarkyti visus asmeninio pobūdžio užrašus ir laiškus. Talkino ir žmona Nadiežda. Visi užrašai buvo sudėti į atskirus vokus, ant kurių pats Leninas užrašė pastabas. Į lagaminą gulė ir laiškai. Vis tik paskutiniu metu lagaminą atidavė pasaugoti bolševikui Karpinskiui. 1910 m. pabaigoje lagaminą pervežė iš Ženevos į Paryžiaus Turgenevo biblioteką. Pasirodo, kad vis tik 1923 m. “Frėjaus lagaminas” atkeliavo į Rusiją. N. Krupskaja jį perdavė kažkuriam muziejui ar Marksizmo – leninizmo institutui, o iš jo Antrojo pasaulinio karo metais buvo išvežtas į Rusijos gilumą. Keli atkaklūs dokumentų ieškotojai jau neteko galvos. Tačiau žingeidžių žmonių nemažėja.
Beje, pasaulyje sklinda kalbos ir apie kitus Inesos ir Lenino vaikus. 1971 m. liepos 9 d. “New York Times” pranešė, kad mirė jų bendra duktė, sulaukusi 73 metų. Amerikietis, Rusijos ekspertas Bertram D. Wolfe netgi kreipėsi į tuometinę Sovietų Sąjungos vyriausybę, bet negavo istorikų pritarimo. Įtarimą sukėlė mirusiosios amžius, tačiau žinovai sako, kad ji buvo priversta saugumo sumetimais naudotis svetimais dokumentais ir taip save pasendino. Vienas kirgizų istorikas - mėgėjas tvirtina, kad Leninas turėjo dar vieną sūnų – irgi Andrejų, pavarde Mironovas. Jo motina buvo Ina Lenina, iš kurios būsimasis Rusijos vadovas ir pasiskolino pavardę. Tai irgi sunkiai paneigiama, o drauge ir ne lengviau įrodoma istorija. Dar vienas Lenino sūnus ilsisi Odesos krašte ... Nežinau kelintas „darbštaus“ tėvo sūnus Aleksandras Vladimirovičius Steffen, gimęs 1913 m., dar 2000 metais gyveno Berlyne (jį tikrai 1920 m. aplankė Inesa ir prisipažino esanti jo motina); net tos šalies mokykliniai vadovėliai apie tai rašo. L. Brežnevas, išgirdęs tokią naujieną, jam įteikė Tautų draugystės ordiną. Šveicarijoje gyveno ar tai Lenino duktė, ar tai sūnus. 1910 m. Volodia iš Krokuvos į Paryžių išsitempė aštuoniolikametę lenkaitę Sofiją. Kai ji pastojo, buvo liepta grįžti namo ir tylėti. Už didelius pinigus ją vesti sutiko ir 1911 m. gimusiam Aleksandrui savo pavardę suteikė Žerdijevskis. Tuoj jie išsikėlė į Žitomirą. Išliko bendros Sofijos ir Lenino nuotraukas. Aleksandras irgi buvo visiškai panašus į spėjamą tėvą. Šis žmogus žuvo 1952 metais Rusijos rytuose.
Jau, turbūt,pabodo skaičiuoti V. Lenino atžalas. Tačiau statistika „nemiega“. Atėjo Lenino vaikai visiems laikams! Ir išėjo.
