Rapolas Tamošiūnas
Tiek, kiek reikia
Į paruoštas duobes medelius galima sodinti jau spalio pradžioje. Bet jei žemė jose nesusigulėjusi, šį darbą reikia atidėti iki mėnesio pabaigos arba net iki pavasario. Turint nedidelį 6 arų žemės plotelį, daug medelių neįmanoma pasodinti, o vaisių norisi įvairių. Todėl sode reikėtų pasisodinti bent dvi ‘Paprastojo antaninio’ obelaites, į kurių šakas būtų galima įskiepyti kitų obelų veislių. Neverta sode auginti dviejų vasarinių obelų veislių, nes suaugus medžiams vaisių bus per daug. Tada trūks žieminių. O juk ir nuo vieno medžio galima turėti bent dviejų arba trijų veislių vasarinių obuolių. Slyvų pasirinkimas didesnis. Vienos iš jų anksčiau dera, kitos, pavyzdžiui, ‘Ana Spet’, vaisiais sodininką džiugina ir vėlų rudenį. Jie skanūs, tinka kompotams. Vyšnių, atsparių kokomikozei ir moniliozei, nėra. Todėl jų sodininkams užsiauginti gana sunku. Tačiau sodinti reikia. Būtina pasisodinti 3–4 krūmelius juodųjų, 2–3 krūmelius raudonųjų, tiek pat krūmelių baltųjų serbentų, kelis kelmelius agrastų. O jei namą papuoš aktinidijos, puikuosis kelmas aronijų, eilutė svarainių, šeimai vaisių ir uogų užteks.
Vienas nukasti, kitas pasėti
Spalio pradžioje baigiame kasti burokėlius, morkas ir kitas daržoves. Mėnesio pabaigoje nukasame vėlyvąsias daržoves: salierus, pastarnokus, petražoles, vėlyvuosius kopūstus, žieminius ridikus, ropes, griežčius. Sudedame žiemai skirtas daržoves į kaupus ar laikyklas. Tuose plotuose, kur augo daržovės, surenkame visus derliaus likučius, išrauname piktžoles, patręšiame organinėmis ir mineralinėmis kalio bei fosforo trąšomis, apariame. Numatome, kur auginsime daržoves kitais metais. Ankštinėms, šakniavaisinėms ir svogūninėms daržovėms kitiems metams skirtų plotų negalima tręšti šviežiu mėšlu. Į 10 kvadratinių metrų galima išbarstyti 20–30 kg komposto. Paliekamų žiemoti daugiamečių daržovių likę lapai, stiebai nuimami, o augalai mulčiuojami kompostu. Šias daržoves galima patręšti mineralinėmis kalio ir fosforo trąšomis. Paruošiame žemę rudenį sėjamoms morkoms, burokėliams, ridikėliams, krapams, salotoms, kuriuos auginsime kitais metais. Dirvą supurename, patręšiame kompostu, mineralinėmis fosforo ir kalio trąšomis. Sėjame tokiu laiku, kad daržovės nesudygtų rudenį, o tik kitų metų pavasarį. Sėklų normą padidiname 1/3–1/4. Reikėtų sėti spalio pabaigoje – lapkričio pirmoje pusėje. Mėnesio pradžioje sodiname žieminius česnakus, o pasodinę mulčiuojame kompostu. Laikas pasiruošti velėninės žemės, smėlio žieminiams ir pavasariniams inspektams, pavasarį dėžutėse sėjamiems daržovių daigams.
Nemėgsta rūgščios dirvos
Šį mėnesį baigiame tvarkyti ir valyti gėlynus. Reikėtų pabarstyti pelenais tuos plotus, kur augo šluoteliniai flioksai ir bijūnai. Tai iš dalies padės apsisaugoti nuo miltligės, stabdys bijūnų puvinio plitimą. Mat šios ligos greičiau plinta rūgščiose dirvose. Išbarstę pelenus, papurenkite žemę. Spalio mėnesį baigiamos sodinti tulpės, kasami kardeliai, galtonijos, montbretės. Ruošiamos pražydinti svogūninės gėlės. Tulpėms parenkama saulėta vieta, nes pavėsyje pasodintos menkiau žydi, ištįsta, jų svogūnai tada būna smulkesni. Gerai auga priesmėlio ir lengvo priemolio žemėje. Dirva turi būti trąši, geros struktūros. Rūgšti dirva netinka, kitaip tulpės labiau serga. Dvi savaitės prieš sodinimą išberiamos trąšos: 60 g superfosfato, 120 g kalio sulfato. Pirmiausia sodinamos ankstyvosios, o spalį – vėlyvesnės tulpės. Sodinama 10–12 cm gylyje 15–20 cm atstumu. Sunkiose dirvose sodinama 3 cm sekliau negu lengvose. Pasodintos tulpės įsišaknija per 2,5–3 mėnesius. Tinkamiausia šaknytis temperatūra – 3–6 °C. Jei dirva drėgna, greičiau susiformuoja šaknys. Kai truputį pašąla, mulčiuojama 4 cm storio durpių sluoksniu. Neturint durpių, galima mulčiuoti pjuvenomis.
Laikyti reikia vėsiai
Kardeliai kasami pirmoje spalio pusėje, ankstyvesnės jų veislės – rugsėjo pabaigoje. Stiebai ir lapai nupjaunami, paliekant prie gumbasvogūnio 5 cm stagarėlį. Nuo iškastų gumbasvogūnių nuvalomos žemės, nuplaunama vandeniu. Pravartu ir padezinfekuoti, jie mirkomi kalio permanganato tirpale (3 g – 10 litrų vandens). Po to gumbasvogūniai 6 val. džiovinami lauke vėjo perpučiamoje vietoje. Pradžiūvę sudedami į dėžutes nestoru sluoksniu ir paliekami gerai vėdinamoje patalpoje. Kol išdžiūsta, palaikoma 35–30 °C temperatūra. Po dviejų savaičių dauguma gumbasvogūnių būna visai išdžiūvę. Nuo jų pašalinami seni gumbasvogūniai, atskiriami vaikučiai ir senos šaknys. Žiemą gumbasvogūniai laikomi patalpoje, kur temperatūra ne aukštesnė kaip 4–6 °C, o drėgnumas – 70–75 proc. Jei kardelių gumbasvogūniai bus laikomi šiltoje patalpoje, jie sudygs per anksti, nesulaukę sodinimo laiko.
Triguba nauda
Naujų sodų šeimininkams metas pasirūpinti gyvatvorių sodinukais. Žemaūgėms gyvatvorėms tinka žvilgantysis kaulenis, paprastasis ligustras. Šie krūmai gerai pakenčia karpymą, gražiai atrodo. Nekarpomoms gyvatvorėms galima naudoti japoninę lanksvą. Ji gausiai žydi rožiniais žiedais liepos rugpjūčio mėnesiais. Dirvai nereikli, pakenčia sausesnes vietas, nuolat karpyti nereikia, užauga 60–80 cm aukščio. Jei gyvatvorė daroma sodo viduje, zonoms atskirti panaudokime svarainį. Jo taip pat nereikia nuolat karpyti. Gražiai ir gausiai žydi gegužės mėnesį, o rudeniop užaugina vertingus vaisius. Svarainio nauda triguba: tai – ir gyvatvorė, ir grožis, ir vitaminų šaltinis. Retkarčiais svarinius reikia pakarpyti, paformuoti, kad jų gyvatvorė atrodytų tvarkingai. Derlius dėl to nenukentės, užaugs stambesni vaisiai. Aukštoms gyvatvorėms tinka sedulos, gudobelės. Jos sodinamos prie pagrindinio kelio, nes apsaugo sodą nuo dulkių.
