Kada nors minėsime šią dieną išties reikšmingai. Ir minėsime ne vieni, o kartu su vokiečiais, rusais... Tai dalis Karaliaučiaus krašto istorijos, oficialiai pažymėta Mažosios Lietuvos genocido diena. Ją nustatė Lietuvos Seimas, įtraukė į minėtinų dienų sąrašą.
Baisi diena, ir ne vienintelė, kai 1944 metais prasidėjo likusių namuose to krašto gyventojų naikinimas. Jį parengė sovietinė neapykantos ir keršto propaganda, neva turėjusi padėti kariauti, o įvykdė kariautojai įžengę į priešo žemę. Pabaigė po Potsdamo, kurio garsiosios konferencijos dalyviai susitarime neparašė nė žodžio, kad čia esama kokių nors gyventojų ir ką su jais daryti. Tada padaryta, kad nebūtų. Neliko nė vieno. O vėlesniais laikais tokie veiksmai kur nors kitur pasaulyje gavo pavadinimą: etninis valymas. Tikiu, nepaisant visko ateis laikai, kai ir toje žemėje atėjusiųjų naujųjų gyventojų palikuonys prisimins kadaise nekaltai žuvusius. Vokiečius, lietuvius, gal dar kokią mažumą. Žydus jau buvo išnaikinę anksčiau.
Tokia Europos praėjusio šimtmečio istorija, apie kurios kruvinas dėmes kai kas žinoma, o kai kas – ne, kadangi nenorima žinoti. Vis dėlto 7 milijonų ukrainiečių valstiečių išmarinimas dirbtiniu badu jau tampa Europos sąmonės faktas. Iš dalies ir Katynė, nors čia tartum patys lenkai ne viską buvo padarę, kol ėmėsi Andžejus Vaida. Turėtume ir Katynę suvokti kaip savo nelaimę, nes ten nužudyta ir lietuvių tarnavusių Lenkijos kariuomenėje, o visiems pastoviems atgauto Vilniaus krašto gyventojams Lietuva jau buvo suteikusi pilietybę. Užjaučiame lenkus, moraliai remiame, nes kai kurie nužudytųjų artimieji vis dar ieško teisingumo.
Bet šiandien – Mažosios Lietuvos tragedijos diena. Per visą šurmulį, rūpesčius, reikalus raskime mažytę sekundę tai minčiai, tos aukas prisiminti, atjausti.
Vytautas Landsbergis yra Europos Parlamento narys
