Be to, knygoje „Berlynas: 1945-ųjų krachas“ tikinama, kad kareiviai prievartavo ne tik vokietes, tačiau ir išgelbėtas iš fašistinių konclagerių sovietų moteris.
Pasak autoriaus, tas pats vyko visose sovietų karių išlaisvintose teritorijose. A. Beevoras apie savo darbą kalba kaip apie „tamsiąją vyriško seksualumo pusę, kuri karo metu išsiveržia į išorę, nepaisant disciplinarinių ir socialinių užkardų“.
Autorius, „pateisindamas“ sovietų karius rašo, kad jie laikė tokį elgesį kaip teisėtą kerštą už tai, ką tariamai įvykdė naciai Sovietų Sąjungos teritorijoje, nors išlaisvintų moterų prievartavimų niekaip nebūtų galima pavadinti sąskaitų suvedimu.
Britų profesorius istorikas Evanas Mawdsley iš Glazgo universiteto pareiškė, kad, tai tikrai ne pirmas sykis kai moterys masiškai kentėjo karo metu. Jo kolega Richardas Owerly iš Londono instituto pasakė, kad jo žiniomis, sovietų kariai savų neprievartavo.
Psichologas Michailas Rešetnikovas savo tyrime „Herojiškos praeities psichopatologija ir ateities kartos“ rašo, kad 1992-ais Berlyno kino festivalyje buvo pristatytas dokumentinis filmas su liudijimais apie tai, kaip 1945-ais sovietų armijos kariai išprievartavo daugiau nei 2 mln. moterų Lenkijoje ir Vokietijoje.
Kai kurios aukos, kurioms tuo metu buvo 15-16 metų, buvo išprievartautos iki 100 kartų. Anot publikuojamos medžiagos, kai kurias merginas iš karto po prievartos kareiviai sušaudydavo, kad išvengtų karo tribunolo.
